Atnaujintas 2003 m. vasario 28 d.
Nr.17
(1121)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Katalikų bendruomenėse
Mums rašo
Rinka
Aktualijos
Nuomonės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Didžiuojuosi Lietuva!

Džiaugiuosi, kad esu lietuvis ir didžiuojuosi tėvyne Lietuva, jos garbinga, didvyriška senove, kai lietuviai labiau vertino laisvę nei gyvybę: Pilėnuose nutarė verčiau, būdami laisvi, gyvi susideginti, negu patekti į vergovę. Panašiai elgėsi ir pokario partizanai. Nepalūžo Lietuva lenkinama, rusinama. Atsilaikė, kai carizmo laikais buvo uždraustas lietuviškas spausdintas žodis, kurį klaidžiais miškų takeliais knygnešiai nešė iš Prūsijos. Už tai patekdavo į Sibirą, bet ir ten didžiuliai šalčiai neatšaldė meilės tėvynei, lietuvių kalbai, noro laisvai gyventi. Carinės priespaudos metais šiaudinėse, dūminėse trobelėse motinos sekė pasakas, dainavo dainas. Jas, taip pat smulkiąją tautosaką, raudas perdavė vaikučiams. O lietuviai, išvykę už Atlanto, nors ir dusdami anglies kasyklose, trokšdami džiunglėse, išsaugojo motinų išmokytą lietuvišką žodį.
Sako, Lietuvoje yra 28 religijos, per 100 įvairių tautinių mažumų, kurios rengia savo festivalius, veikia sekmadieninės mokyklos. Jokios priespaudos nėra. Manau, tokia padėtis tautybių, religijų atžvilgiu yra JAV. Turi stačiatikiai, musulmonai, totoriai, liuteronai, žydai savo maldos namus, jų niekas nesprogdino, nepavertė sandėliais – tegu sau meldžiasi, o kas netiki, su jais taip nesielgiama, kaip elgėsi ateistai su tikinčiaisiais.
Žinau, Lietuvoje yra lenkų, rusų, gal ir kitų tautybių vaikų darželių, mokyklų. Respublikinė televizija rengia laideles rusų, lenkų, gudų, ukrainiečių, žydų ir kitoms tautinėms mažumoms, o vokiečiams – per kitą kanalą, užjaučia čečėnus. Gaila, kad lietuviai tokių galimybių neturi buvusiose lietuviškose žemėse, Karaliaučiaus krašte, Gudijoje, Rusijoje ir kitur. Prūsijoje viskas nutautinama. Kažkodėl nevertina lietuvių tolerancijos. Gal mano, kad toks lietuvių elgesys – silpnumo ar baimės požymiai. Iš tiesų tai – gerumo, nuoširdumo tolerancijos, demokratijos ženklai.
Prisimenu, vienas ukrainiečių rašytojas sovietmečiu susitikime su ėriškiečiais (Panevėžio r.) pasakė: „Visi okupantai negeri. Tik Lietuvos okupacija Ukrainoje nieko blogo nepadarė“. Lietuva nereikalauja buvusių užkariautų žemių sau, kaip darė Vokietija, Rusija, Lenkija. Ji tik norėtų atgauti savo buvusių genčių žemes. Dėl to aš didžiuojuosi Lietuva. Linkiu jai ir ateityje nepalūžti, nenutautėti, išlikti laisvai! Žinau, šiandien Lietuvoje yra sunkumų, trinties, bet tikiu gražia Lietuvos ateitimi.

Vincas STEPONAVIČIUS
Krekenava,
Panevėžio rajonas

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija