Melioracija ir statyba
- vienoje gretoje
|
Valentinas Marcinkevičius
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka
|
Melioracija - vakar, šiandien
ir rytoj. Tai toji gyvenimo pusė, kuri jaudina daugelį kaimo žmonių.
Nes nuo senų laikų žinoma, kad melioruotoje, sukultūrintoje žemėje
auga brandesnis grūdas, žmonės gauna iš jos daugiau naudos.
Apie melioraciją, kitus darbus su XXI amžiaus skaitytojais mintimis
dalijasi Garliavoje (Kauno r.), įsikūrusios uždarosios akcinės
bendrovės Kamesta generalinis direktorius Valentinas MARCINKEVIČIUS.
Gerbiamas direktoriau, kažkada
dabartinė Kamesta buvo viena pirmaujančių Kauno rajono įmonių
- Kauno melioracijos valdyba, Kauno melioracijos statybos montavimo
valdyba. Vėliau jos ratai ėmė braškėti. Dabar vėl atsitiesėte...
Ratai ėmė braškėti tada, kai, atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę,
kaip ir daugelyje kitų gamybos sričių, taip ir pas mus ėmė veikti
ekonomikos dėsniai, būdingi visoms pažangiai ūkininkaujančioms
šalims. Valstybė ėmė melioracijai skirti vis mažiau lėšų, duoną
turėjome ir turime užsidirbti patys. Pamenu, likimas lėmė, kad
maždaug prieš devynerius metus visuotiniame susirinkime buvau
išrinktas šios įmonės vadovu. Nemažai svarsčiau, bet ėmiau ir
pasiryžau. Juolab kad penkiolika metų čia dirbau darbų vykdytoju.
Palikimas iš prieš tai buvusios valdžios buvo nekoks. Įmonė skendo
skolų liūne. Kam tik mes nebuvome skolingi - Sodrai, įmonėms
tiekėjoms, žmonės negavo atlyginimų. Pastatai buvo kiaurais stogais,
išdaužytais langais, kone begriūvą, technika - sena, rūdijanti,
vos bejudanti. Bet suradau iniciatyvių, mąstančių žmonių, bendraminčių,
suformavome stiprią komandą - ir pirmyn. Keliais žodžiais visa
to nenupasakosi. Buvo daug nervinės įtampos, teko priimti ir kai
kuriuos ne vienam skausmingus sprendimus - pavyzdžiui, ženkliai
sumažinome administracijos darbuotojų skaičių ir pan. Bet tai
buvo neišvengiama. Svarbu ir tai, kad, kaip sakiau, daug metų
dirbau tiesiogiai gamyboje, žinojau dideles problemas, taip pat
- ir kiekvieną smulkmeną. Visa tai - irgi reikšminga, nes vien
gerų norų ir pažadų neužtenka.
Minėjote valstybės paramą melioracijai...
Šiandien labai svarbu išsaugoti melioracijos sistemas, visą įrangą.
O ypač - žmones, gerus savo darbo žinovus, melioracijos specialistus.
Čia bet ko iš gatvės nepaimsi, o jeigu ir paimsi, tai prireiks
ne vienerių metų, kol tas žmogus šio to išmoks. O tos sistemos
- milžiniškas turtas, kainavęs milijardines lėšas. Bet pažiūrėkime,
kaip tas turtas šiandien atrodo... Drenažo linijos užkimštos,
virš jų auga asiūkliai, kiti žolynai, medeliai - jų šaknys ne
vien kemša vamzdynus, bet ir juos ardo. Tiesa, Kauno rajonui tai
nėra ypač būdinga, tačiau daugelyje kitų Lietuvos kraštų - tai
įprastas vaizdas. O valstybė nepajėgia viso to turto gerai prižiūrėti,
nors toji priežiūra buvo jos žinioje. Pati žemė dabar daugiausia
priklauso ne valstybei, o vienokiems ar kitokiems šeimininkams,
kurie į melioraciją nagų, kaip sakoma, nekiša. Vadinasi, žemė
turi savo šeimininką, o tuo pačiu - ir neturi. O kokia žemė be
priežiūros? Todėl neseniai Vyriausybė parengė nutarimą - visus
melioracijos sistemos vamzdynus iki 20 centimetrų diametro veltui
perduoti tų žemių savininkams. Tai - ūkininkai, žemės ūkio bendrovės
ir t.t. Pabrėžiu - tos brangiai kainavusios melioracijos sistemos
kaimo žmonėms atiduodamos veltui. O didesnio diametro vamzdynai,
kaip ir anksčiau, bus prižiūrimi valstybės lėšomis.
Tad tokį turtą veltui gavę kaimo žmonės turėtų būti patenkinti?
Neaišku... Kaip sakoma, kiekvienas medalis turi dvi puses. Taip
ir čia. Dabar nuo kiekvieno ūkininko priklausys, kaip veiks jo
žemėje įrengta melioracijos sistema, kokią naudą ji neš tam ūkininkui.
Gerai, jei žmogus - pasiturintis, jis pajėgs deramai prižiūrėti
savo turtą. Tam prireiks nemažai pinigų. O jeigu ūkininkas nelabai
turtingas? Tokių yra nemažai, sakyčiau - dauguma. Jis, suprantama,
nepuls kišti pinigų į melioraciją, jei neturi už ką nusipirkti
padargo, geresnės sėklos, dar ko nors. Be to, tarp kaimynų, vieno
turtingesnio, kito - nelabai, įsigalės priešprieša, nesantarvė.
Juk prisiminkime, kad melioracijos sistemos buvo įrengtos sovietiniais
laikais, projektai buvo įgyvendinami visam kolūkiui ar tarybiniam
ūkiui. Tų ūkių teritorijos siekė šimtus ir tūkstančius hektarų,
kuriuose veikė vieningos melioracijos sistemos. Šiandien tuose
plotuose yra daugybė savininkų. Jų sklypuose veikia viena, ta
pati, tarkime, buvusių kolūkių melioracijos sistemos. Tad šiandien
nenorintis ar nepajėgiantis savo vamzdynus tvarkyti ir prižiūrėti
ūkininkas pakenks ir kaimyno žemėms. Šis, aišku, bus nepatenkintas.
Atrodo, ir po drenažo sistemų perdavimo žemių savininkams jūsų
bendrovė be darbo neliks, nes ir tada prižiūrėti bus ką?
Tikrai bus, tiksliau, mes to tikimės. Mat tai derės pasiekti tik
konkurso keliu, nes norinčiųjų šį darbą atlikti bus ir daugiau.
Mes tikimės sėkmės, nes turime daug įvairios melioracijos technikos,
daug patirties, gerų šios srities specialistų. Gyvenimas dar kartą
patikrins, ko esame verti.
Bet melioracija - ne vien drenažo sistemų priežiūra, tai veikiau
antraeilis darbas. O kaip žemių kalkinimas, kiti darbai?
Pirmiausia nenorėčiau sutikti, kad drenažo sistemų priežiūra -
antraeilis dalykas. Pastatyti namą, kitą objektą ir jį palikti
likimo valiai, jo neprižiūrėti ar jį prižiūrėti blogai, tai tolygu
pinigų išmetimui į balą. Geriau visai nepradėti. O dėl kitų darbų...
Visa tai brangiai kainuoja. Pavyzdžiui, mes vien melioracijos
darbų neatliekame, niekas kol kas nesamdo. Užtat sezono metu trys
keturi daugiakaušiai ekskavatoriai, o tai nemažos pajėgos, nuolat
dirba laukuose, remontuojame pasenusį, sugedusį drenažą. Norinčiųjų
yra. Žemių kalkinimas irgi atsieina brangiai, todėl kol kas šių
darbų niekas neužsako. Savo sandėlyje turime nemažai kalkinimo
medžiagų, jas saugojame ateinančiai dienai. Toji diena anksčiau
ar vėliau ateis. Visi tikimės realios paramos iš Europos Sąjungos
fondų, ir reikalai, be jokios abejonės, pagerės. Ir mes melioruosime,
kalkinsime. Tai žvilgsnis į netolimą ateitį.
Be to, mes užsiimame ne vien melioracija. Štai iššifruokime mūsų
bendrovės pavadinimą Kamesta. Tai reiškia - Kaunas, melioracija,
statyba. Mes tiesiame, tvarkome kelius, gatves, statome namus.
Pavyzdžiui, išliejome asfaltą, sutvarkėme visą Karaliaus Mindaugo
prospektą ir jo krantinę Kaune, pastatėme didelį pastatą taip
pat Kaune, Panemunėje, karo inžinerijos batalionui, Šiauliuose
įrengėme pavojingų atliekų saugojimo įmonę, Vilniuje atliekame
vandentiekio ir nuotėkų tinklų rekonstrukcijos ir plėtros darbus,
panašias rekonstrukcijas atlikome Klaipėdoje, Šiauliuose. Dabar
Lietuvos pasienyje, Panemunės miestelyje, statome muitinę, dirbame
kitur, ne vienoje dešimtyje įvairių objektų. Pavyzdžiui, vien
kelių statyba mūsų programose apima trečdalį visų darbų. Jau ketveri
metai patys gaminamės asfaltą, jo nereikia, kaip anksčiau, pirktis
iš kitų, tai atsieina pigiau. Kaip sakoma, vis litas - į kišenę,
o ne iš jos.
Tad, vadinasi, ir šiais laikais gyvenate neblogai?
Kaip čia pasakius... Metinė mūsų darbų apyvarta siekia apie dvidešimt
milijonų litų. Lyg neblogai, juolab kad dirbame pelningai. Tačiau
nemažą dalį lėšų turime skirti seniems pastatams remontuoti, senai
technikai atnaujinti, kitoms investicijoms. Visa tai brangiai
kainuoja, bet kito kelio nėra, be atsinaujinimo nebus pažangos,
tad ir - užtikrintos ateities. Bent du milijonus litų kasmet skiriame
minėtoms renovacijoms, ir tai nėra daug, reikia žymiai daugiau.
Dera žinoti ir tai, kad jeigu dirbtume nuostolingai, nekokybiškai,
nebūtume priimami dalyvauti tarptautiniuose konkursuose. O mes
dalyvaujame ir ne viename laimėjome. Tai ir Karaliaus Mindaugo
prospekto kompleksas, Vilniaus vandentiekio ir nuotėkų tinklų
rekonstrukcija, kiti projektai.
Bendrovėje dirba apie 350 žmonių. Džiaugiamės, kad visi žiemą
ir vasarą turi darbo, laiku išmokame atlyginimus.
Linkime geros kloties. Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Benjaminas ŽULYS
Garliava, Kauno rajonas
© 2003 "XXI amžius"