Atnaujintas 2003 m. vasario 28 d.
Nr.17
(1121)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Katalikų bendruomenėse
Mums rašo
Rinka
Aktualijos
Nuomonės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Pieno ūkis toliau smunka

Piketą prie Žemės ūkio rūmų surengė iš Marijampolės atvažiavę žemdirbių atstovai

Eltos nuotrauka

Vėl - protesto akcija

Nežinia, kelintą kartą pieno gamintojai ir perdirbėjai aiškinosi, kodėl krenta pieno ir jo produktų kainos, kodėl kaimo žmonėms, laikantiems karves, vis sunkiau iš pieno ūkio pragyventi. Padėtis nė kiek negerėja, o toliau komplikuojasi - kaimas ritasi į dar gilesnę vargo duobę. Maždaug tokias mintis Kaune, prie Žemės ūkio rūmų, reiškė čia iš Marijampolės bei Kalvarijos savivaldybių kaimo vietovių suvažiavę ūkininkai. Ne vienas rankose laikė plakatus su protesto šūkiais, reikalavimais - taisyti kaime padėtį. “Skurdinimui - griežtą NE!” - skelbė vienas. “Norime dirbti, uždirbti ir gauti!” - parašyta kitame. “Gana blogo vadovavimo!”- garsino dar vienas. Kliuvo ir Rūmų vadovybei. “Ramonai, kada pradėsi atstovauti Lietuvos žemdirbiams, o ne saujelei išrinktųjų?”- priekaištas ŽŪR pirmininkui. Beje, gal derėtų prisiminti, kad praeitais metais Rūmų pirmininkas Jonas Ramonas buvo pareiškęs norą atsistatydinti iš šių pareigų, tačiau ŽŪR prezidiumas tokiam jo ketinimui nepritarė, ir vadovas pasiliko savo kėdėje. Tą pačią dieną jis sakė, kad tokiu būdu norėjęs save patikrinti.
Dabar pieno gamintojai vėl reikalavo geresnio vadovavimo, o ne vien politikavimo ir šnekų. Ir dar - už valstybės pinigus. Ypač sunerimę smulkesnieji ūkininkai. Tas nerimas pagrįstas, nes jiems perdirbėjai už pieną moka gerokai mažiau negu turtingoms bendrovėms, stambiesiems ūkininkams. O smulkieji ir vidutinieji šiuo metu gamina apie 80 procentų viso šalies pieno. Piketuotojai reikalavo lygių teisių į užmokestį, tokį, kokį gauna stambesnieji gamintojai. Piketui vadovavo buvęs Rūmų atstovas Marijampolės rajone, pernai organizavęs pėsčiųjų žygį į Vilnių dėl sunkios kaimo padėties. O ji nuo tada nepagerėjo. Priešingai, esą valstiečiai, ypač smulkesnieji, toliau skurdinami. Tiesa, Marijampolė ir Kalvarija, iš kurių atvyko protestuotojai, dar ne visos Lietuvos kaimas, tačiau niekas negalėjo paneigti, kad padėtis pieno ūkyje yra išties sudėtinga. Protestuotojai reikalavo, kad pienui, galvijams, kiaulėms būtų nustatytos ribinės minimalios supirkimo kainos. Tik vargu ar tai bus įgyvendinta...

Smulkieji bus išstumti?

Apie šias ir kitas problemas toliau buvo kalbėta ne gatvėje, o Rūmuose, kur posėdžiavo pieno gamintojai, perdirbėjai, smulkieji ir vidutinieji ūkininkai. Buvo prisiminta, kad Briuselyje pavyko išsikovoti apie 1,7 milijono tonų pieno pardavimo kvotą, o ateityje ją ketinama dar šiek tiek padidinti. Bet pasitarime dalyvavęs Žemės ūkio ministerijos sekretorius V.Grušauskas nuogąstavo, kad ir dabar mums numatytą kvotą vargu ar įvykdysime, nes pieno supirkimo apimtys Lietuvoje mažėja. Suprantama, kai tokios menkos supirkimo kainos, tai ūkininkai gyvulius, net pieningas karves, veršingas telyčias kone su ašaromis akyse skerdžia, nes jų laikyti neapsimoka. Ką kalbėti apie smulkesniuosius pieno gamintojus, jei ir stambieji dabar savo produkciją parduoda už savikainą. Toks verslas - be naudos. Ministerijos pareigūnas neslėpė, kad anksčiau ar vėliau smulkesnieji pieno gamintojai iš rinkos bus išstumti, jie pieno turės tik savo reikmėms. O visa pieno gavyba pereisianti į stambius, specializuotus, aprūpintus modernia, brangia technika, ūkius. To šiandien dar neįvyks, bet prognozės jau esančios aiškios. Stambieji ūkiai, turtingos bendrovės lengviau pasinaudos SAPARD lėšomis, kitais Europos Sąjungos fondais ir toliau sėkmingai gyvuos.
Tiesa, už mažas pieno supirkimo kainas kritikuojami supirkėjai irgi turi savų sunkiai sprendžiamų problemų. Antai koncerno “Pieno žvaigždės” prezidentas J. Kvaraciejus sakė, kad praeitus metus jų firma baigė su nemažais nuostoliais, nes daug lėšų reikalauja gamybos modernizavimas, naujų technologijų diegimas. Kai kurios įmonės šiems reikalams iš bankų yra paėmusios nemažus kreditus, ir dabar už juos reikia mokėti palūkanas. Pagaliau tas skolas anksčiau ar vėliau teks grąžinti. Savo padarė ir dolerio kurso smukimas. O didžiausia dalis kai kurių pieno produktų - sūrių, kitų gaminių - keliauja į vadinamąsias dolerio šalis. Kritus šios valiutos kursui, už produkciją mūsų pieno produktų gamintojams mokama mažiau. Dar vienas minusas - net apie 20 proc. Europos rinkoje kritusios sūrių kainos. Tad išeitų, kad ne vien pieno gamintojai, bet ir perdirbėjai gyvena ne pačias geriausias dienas.
Ne vienas akmuo buvo sviestas į šalies vadovybės “daržą”. Apskaičiuota, kad visam pieno ūkiui pertvarkyti reikėtų apie pusantro milijardo litų. Tiek pinigų pačiu artimiausiu metu nebus surasta. Pavyzdžiui, šiemet tam reikalui skirta tik 32 milijonai. Pažadėta dar 20 mln., bet tai irgi ne kažin kas. Be to, nežinia, kada šie pinigai kaimą pasieks. Ūkininkai, pieno verslininkai kalbėjo, kad jie mokesčių, kitomis formomis valstybės biudžetui pinigų sumoka daugiau negu gauna iš jo paramos. Jau dabar esą aišku, kad Europos Sąjungos sąlygomis vyraus didelė konkurencija, kuriai reikėjo ir reikia rengtis iš anksto, nelaukiant, kol mus užgrius netikėtumai. Bet tam esą rengiamasi vangiai. Štai ir svarstant šių metų šalies biudžetą, žemės ūkio šakoms pinigų skirta žymiai mažiau negu reikėtų. Žemės ūkio ministerijai toliau buvo priekaištaujama, kad ji nepakankamai kovoja už privataus verslo rėmimą.
Pasitarimo dalyviai priėmė dokumentą Seimui ir Vyriausybei dėl sunkios padėties pieno ūkyje, visame kaime, ragindami ieškoti išeičių.

Benjaminas ŽULYS
Kaunas

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija