Liko idėjos, darbai, pavyzdys
|
Prof. dr. Adolfas Damušis
Ričardo Šaknio nuotrauka |
Ne vieną skaudžiai nusmelkė žinia,
nuskambėjusi Lietuvos radijuje, televizijoje: 2003 m. vasario
27 d., eidamas 95 metus, į Amžinybę iškeliavo Adolfas Damušis(1908
06 16 - 2003 02 27). Nors sovietmečiu apie šią, Amerikoje gyvenančią
ir būsimai nepriklausomai tėvynei besidarbavusią, prakilnią asmenybę
nebuvo kalbama, tačiau šiokios tokios žinių nuotrupos vis dėlto
pasiekdavo Lietuvą. Švelnėjant politiniam klimatui, ir jis galėjo
apsilankyti gimtajame krašte. Pirmą kartą į Lietuvą A. Damušis
atvyko po 45 metų 1989 metais. Tada jis pasirašė VDU atkūrimo
aktą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, plačiai prabilta apie
prof. A. Damušio nuopelnus, o 1998-ųjų birželį organizuoti garbingo
90-ies metų jubiliejaus minėjimai Vilniuje (13 dieną) ir Kaune
( 17 dieną), pasirodė nemažai mokslinių straipsnių, tyrinėjančių
jo mokslinę, politinę bei visuomeninę veiklą darbus, skirtus
Lietuvai.
1997 metais Jadvyga ir Adolfas Damušiai, sugrįžę gyventi į Lietuvą,
aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą Lietuvių katalikų mokslo
akademijoje (LKMA), Ateitininkų bei kitose organizacijose. Įvairiose
konferencijose, jubiliejiniuose bei kituose renginiuose, susitikimuose
skaitė paskaitas, pranešimus. Važiavo į tolimiausius Lietuvos
miestus ir miestelius susitikti su moksleiviais, pasakoti apie
Birželio sukilimą, darbus lietuvybei išsaugoti išeivijoje, atsakyti
į jaunimui rūpimus klausimus. Jo dėmesinga pagarba net ir mažam
mokinukui, sugebėjimas atsakyti į jo pateiktą klausimą taip, kad
šis suprastų, liudijo profesoriaus dvasios didybę ir žmogišką
paprastumą. Profesoriaus dėmesys ir pagarba jaunimui formavosi
nuo jo veiklos Ateitininkų organizacijoje Panevėžio vyrų gimnazijoje
1924 metais. Lietuvos universitete studijuodamas chemiją (1928-1934),
jis renkamas į Moksleivių ateitininkų sąjungos Centro valdybą:
dvejus metus buvo berniukų reikalų vedėju, o 1930-1931 metais
išrinktas Moksleivių ateitininkų sąjungos Centro valdybos pirmininku.
Tautininkams uždraudus moksleivių ateitininkų veiklą, A. Damušis
nebijo valdžios grasinimų, veikia slaptai: įsitraukė į protestą
prieš valdžios draudimą, lankė moksleivių ateitininkų kuopas,
stiprino juos laiškais. Išeivijoje A. Damušis Ateitininkų federacijos
vyriausiasis vadas (1942-1952), Ateitininkų federacijos tarybos
pirmininkas (1957-1964 bei 1977-1983), organizavęs plačiai išgarsėjusią
ateitininkų stovyklą Dainava, kuriai skyrė 27 metų laisvalaikį.
Tad jaunimui jis turėjo ką pasakyti, o ir kalbėjo ne bet kaip
jo buvo galima klausytis ir klausytis.
Studentams bei mokslo visuomenei A. Damušis ne kartą kalbėjo ir
apie jam itin svarbų įvykį 1941-ųjų birželio sukilimą. Jam buvo
labai skaudu, kad šis Lietuvai svarbus istorinis įvykis buvo iškraipytas,
suniekintas, o jo organizatoriai ir dalyviai apkaltinti bendradarbiavimu
su nacistais. Jis išgyveno ne dėl savęs, A. Damušis buvo Birželio
sukilimo vienas organizatorių bei vadovų, Laikinosios Lietuvos
vyriausybės pramonės ministras, o dėl savo draugų, kartu kovojusių
prieš okupantus. A. Damušio vardas neatsiejamas nuo kovotojų dėl
Lietuvos laisvės: 1941-1944 metų antinacinis pasipriešinimas pasibaigė
1944 m. birželio 16 d. A.Damušio suėmimu, apkaltinus jį valstybės
išdavimu. Mat buvo išaiškintas jo aktyvus dalyvavimas vyriausiosios
rezistencinių jėgų vadovybės VLIKo organizavime (atstovavo Lietuvių
Frontui, o 1943-1944 metais buvo VLIKo vicepirmininku). Tapęs
VDU Technologijos fakulteto dekanu rūpinosi apsaugoti studentus
nuo SS legiono bei nuo darbo tarnybos prievolės, jo iniciatyva
pavyko išsaugoti laboratorijos įrangą nuo galimo išvežimo į Vokietiją.
Gestapui pavyko susekti VLIKo planą pirkti Švedijoje ginklų Lietuvos
pogrindžiui. Pogrindinė A. Damušio veikla neliko nepastebėta nacių.
Jam buvo pranešta, kad yra sekamas, tačiau pasislėpti nebesuspėjo
1944 m. birželio 16 d. gestapo buvo suimtas. Dr. A. Damušis su
kitais aštuoniais VLIKo nariais bei su devyniolika lietuvių rezistentų,
perėję du kalėjimus (Insterburg ir Allenstein), pateko į Landsberg
an der Warte, vėliau Berlin Tegol ir galiausiai Bayreutho kalėjimą.
Jų laukė teismo procesas. Kalinius išlaisvino JAV armija 1945
m. balandžio 14 d. A.Damušis su savo šeima susitiko tik gegužės
2 dieną tada jis svėrė vos 48 kg. Ir 1947-aisias pasitraukęs
į JAV, A. Damušis aktyviai veikia įvairiose lietuviškose organizacijose:
Lietuvių katalikų federacijoje, Lietuvių fronto bičiulių (pirmininkas
nuo 1966 m.), aktyvus rezistencijos buvusių politinių kalinių
sąjungos narys, 1983 metais išrinktas į šios sąjungos valdybą
(sąjunga įkurta dar 1945 metais Vokietijoje). Kovų dėl Lietuvos
laisvės tema profesorius parašė ne vieną studiją, paremtą Vokietijoje
saugoma archyvine medžiaga. O 1998-aisiais anglų kalba išleista
knyga apie sovietų ir nacių okupaciją Lietuvos kančias plačiajam
pristatė pasauliui.
Profesorius A. Damušis Lietuvos vardą garsino ir pasaulio chemikams:
jis - chemikas, mokslininkas išradėjas (JAV, Kanadoje, Anglijoje
ir Prancūzijoje užpatentuota per 20 mokslinių išradimų iš polimerų
chemijos), jo studija Sealants (Rišuoliai) 1967 metais prilyginta
pasaulinio lygmens ekspertui. Būtina pažymėti, kad 1939-aisiais.
Skirsnemunėje pradėta cemento fabriko statyba neginčytinas A.
Damušio nuopelnas (parengė projektą, Vokietijoje iš nusivežtos
žaliavos atliko cemento gamybos bandymus).
Lietuvą garsino ne tik Adolfas į darbą Lietuvai ,,tetuko, tečio
pavyzdžiu (taip šeimoje vadinamas profesorius) įsitraukė vaikai:
dar Lietuvoje gimę Vytenis (1940 m. vasario 28 d.) ir Saulius
(1942 m. gegužės 31 d.), JAV gimusi Gintė (1956 m. balandžio 25
d.). Vokietijoje 1946 metais gimusi dukra Indrė-Marija sunkios
ligos pakirsta mirė 1980-aisiais, nesulaukusi nė 34-erių.
Damušių vaikai aktyviai veikė Ateitininkų organizacijoje, talkindami
Dainavos stovykloje. Vytenis kurį laiką buvo išrinktas į Ateitininkų
moksleivių sąjungos valdybą, vėliau Studentų ateitininkų centro
valdybos vicepirmininkas. ,,Dainavos stovykloje ne vienerius
metus dirbo vadovu, buvo Dainavos tarybos pirmininkas, dabar
narys. ,,Dainavoje susipažino ir su būsima žmona Vida Kukučionyte,
kuri net aštuonias vasaras dirbo slauge šioje profesoriaus A.Damušio
įkurtoje stovykloje. Abi Vytenio ir Vidos dukros, 1970 m. gegužės
19 d. gimusi Andrėja ir 1973 m. balandžio 17 d. - Lina, mokytos
lietuviška dvasia, o Vytenis, dukroms lankant lituanistinę mokyklą
Lemonte, buvo šios mokyklos tėvų komiteto pirmininkas. Vytenis
industrinės organizacinės psichologijos profesorius, jau 32
metai dirbantis Purdue universitete (Indiana), dalyvauja daugelyje
mokslinių programų bei projektų. A.ir J.Damušių dukros sukūrė
lietuviškas šeimas.
Biznio administracijos magistrė vaikaitė Andrėja 1998 metais ištekėjo
už Viktoro Memėno, augina dvejų metukų Justiną ir keturių mėnesių
Adomą. Lina dirba slauge naujagimių ir neišnešiotų kūdikių klinikoje
ir nors ištekėjo už amerikiečio Metthew Nicklin, sugebėjo jį įtraukti
į lietuvišką veiklą. Vyras žmonos veiklą palaiko ir remia, bando
išmokti lietuviškai. Linutė greit gimdys sūnų ir, galima tikėtis,
kad jis bus pakrikštytas prosenelio Adolfo vardu. Gal taip ir
bus! Tačiau kad provaikaičiai lankys Dainavą, jau iš anksto
nutarta.
Saulius, mokydamasis gimnazijoje Detroite, buvo išrinktas Moksleivių
ateitininkų kuopos iždininku, buvo Moksleivių ateitininkų sąjungos
vicepirmininkas. Talkino įrengiant Dainavą: dažė, statė, o stovyklai
pradėjus darbą, 16 vasarų dirbo gyvybės sargu budėjo prie
ežero. Detroite Saulius šoko liaudies šokius, su ansambliu keliavo
į Čikagą, žaidė krepšinį lietuvių komandoje ,,Kovas. Detroito
universitete baigęs fizikos mokslus ir gavęs laipsnį, trokšdamas
pamatyti pasaulį, po poros metų darbo Detroite išvyko į Los Andželą
(Kalifornija). Čia nuo 1969 iki 1994 metų buvo jo darbų centras.
Saulius įsidarbino firmoje, kur turėjo važinėti po pasaulį. 1969-1972
metais dirbo laivuose, kur kompiuteriais buvo tyrinėjama jūros
dugno tipologija. Tad teko lankytis ne tik prie Europos, bet ir
prie Japonijos, įvairių salų. Ketverius metus gyveno Londone,
metus - Miunchene, pusmetį Japonijoje. Nuo 1979 metų programuotojas,
dirbo žinomose kompanijose. Nuo 1980 metų prasideda lietuviška
veikla. Saulius vienas ,,Baltijos laisvės lygos kūrėjų, 1980
1982 m. buvo išrinktas jos iždininku, ne kartą kalbėjo radijo
laidose. Profesorių Adolfą džiugino tokia sūnaus veikla. Nuo 1994
metų S.Damušis gyvena Floridoje, dirba kompiuterių programuotoju.
Gintė Damušytė (Damušis), kaip ji pati sako, Dainavos dukra.
Visas jaunystės vasaras su tėvais buvo įtraukta į Dainavos gyvenimą,
visuomeninę veiklą. Ateitininkų organizacijoje Gintė buvo rinkta
įvairioms pareigoms ir vietinėje kuopoje, ir Ateitininkų moksleivių
sąjungos centro valdyboj. G. Damušytė dirbo Lietuvių jaunimo sąjungoje,
Lietuvių bendruomenėje dažniausiai kuruodavo politinę veiklą.
Aktyviai darbavosi baltiečių (estų, latvių, lietuvių) bendradarbiavime.
1979 metais Detroito universitete baigusi politinius mokslus ir
istoriją, Gintė persikėlė į Niujorką, 1979-1991 metais vadovavo
Lietuvių informacijos centrui (jis veikė kaip Lietuvių religinės
šalpos padalinys katalikų bažnyčioms, sąžinės kaliniams, žmogaus
teisių gynėjams remti). Centras palaikė kontaktus su pasauliu,
supažindino pasaulio visuomenę, platino žinias užsieniui apie
tuometę padėtį Lietuvoje. 1991-aisiais G.Damušytė - viena pirmųjų
įėjusi į pirmąją Lietuvos Respublikos misijos prie Jungtinių Tautų
delegacijos sudėtį.
Nuo 1992 metų ji jau oficialiai įstojo į Lietuvos diplomatinę
tarnybą. 1996-aisiais buvo pasiųsta į Vieną delegacijos vadove
prie Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos. 1997
2001 metais ambasadorė Austrijos Respublikai, kartu ambasadorė
Kroatijai, Slovakijai ir Slovėnijai. 2001-aisiais pasiųsta būti
Lietuvos atstove prie NATO. G.Damušytė kalba: Tėvas buvo mano
herojus, didžiavausi jo veikla. Negalėjau atsistebėti jo jaunatviška
dvasia, šviesiu rūpinimusi viskuo, jis buvo amžinas idealistas,
optimistas, viską vertino pozityviai, pozityviai ieškojo išeities.
Mėgom politikuoti, tad ypač pastaraisiais metais rasdavom bendrą
kalbą, nors ir ne visais klausimais sutardavom, tačiau abu sielojomės
dėl Lietuvos... Mirties patale pažadėjau eiti jo pėdomis.
Visų profesoriaus A.Damušio idėjų skatintoja ir palaikytoja, visų
jo darbų talkininkė, gyvenimo bičiulė, su kuria jis ėjo koja kojon
daugiau kaip 65 metus, - ponia J.Pšibilskytė-Damušienė. Naciams
suėmus vyrą, visur teiravosi, bandė sužinoti Adolfo likimą, deja,
nesėkmingai. Tad, artėjant antrajam sovietų frontui, ji su savo
tėvais ir dviem mažamečiais vaikais pasitraukė iš Lietuvos, tikėdamasi
sužinoti apie vyrą. Sužinojusi, kad vyras yra Landsberg an der
Warte kalėjime, įvairiais būdais siekė jam padėti, kol buvo išvaduotas.
Amerikoje abu kartu svajojo apie lietuviškumo išlaikymą išeivijoje,
kūrė ,,Dainavą, organizavo stovyklas dirbo petis petin. Tai
retas puikus gyvenimo duetas, kuris galėjo gražiai skambėti tik
dėl jų abiejų darnos. Apie tai buvo kalbėta sveikinant jį 90-ojo
jubiliejaus proga...
Profesorius garsėjo tolerancija, tad neatsitiktinai net ir aršiausi
oponentai negalėjo pasakyti jam ką nors pikta. Jis jautriai išgyveno
dėl mūsų nesugebėjimo laikytis duoto žodžio, dėl mūsų abejingumo.
Negalėdavo ramiai praeiti pro skvere ar gatvėje nugriuvusį girtuoklį.
Tad ne vieną profesorius yra tempęs iki artimiausio suolelio,
kad ten jį pasodintų, nors grįždamas pasodintąjį dažnai rasdavo
vėl parkritusį ant žemės. Nenusisukdavo jis ir nuo girtuoklio,
prašančio pinigų ,,duonai...
Savo elgesiu A.Damušis liko mums ne tik tolerancijos, bet ir darbštumo,
jautrumo, dėmesingumo pavyzdys. Kas suskaičiuos A.ir J.Damušių
materialinę pagalbą mokykloms, bibliotekoms, ligoninėms, laikraščiams
ir žurnalams bei kitoms institucijoms, ligoniams, studentams,
žurnalistams bei kitiems asmenims, jų paramą leidžiant knygas,
palaikant katalikišką veiklą? Prof. A. Damušiui itin rūpėjo dvasiniai
dalykai. Ir štai kada 1994 metais VU rektorius prof. R. Pavilionis
viešajame universiteto posėdyje organizavo diskusijų temą Bažnyčia
ir šiuolaikinė visuomenė, o po to Gamtos mokslų fakulteto dekanas
doc. Dobilas Kirvelis ir televizijoje, ir spaudoje paskelbė dešimt
klausimų, paryškindamas tos diskusijos metmenis, A.Damušis parašė
straipsnį Priešybė ar darna?, kuriame akcentuojama, kad iškelti
klausimai iš dalies provokaciniai, kai kuriais teiginiais bei
turiniu nenusileidžia iki komunistinės sistemos laikotarpio puldinėjimų
prieš Katalikų Bažnyčią Lietuvoje lygio. Profesorius primena,
kas buvo padaryta Lietuvos Bažnyčiai komunistiniu laikotarpiu,
kaip pasielgta su vyskupais bei kunigais. Pateikia keletą A. Maceinos
minčių, nagrinėjančių ryšį tarp gerųjų pozityvių religinių ir
pasaulietinių veiksnių, tarp maldos ir darbo, tarp Evangelijos
ir kultūros, tarp Bažnyčios ir pasaulio. Straipsnį užbaigia: Jeigu
tarp tų didžiųjų religinės dvasios ir mokslo institucijų įsipilietintų
maceiniškos dvasios darna, ji atneštų daug palaimos ir tvirtybės
Lietuvai išgyventi pavojus ir kilti dvasinės ir kultūrinės pažangos
linkme.
Profesorius tiek daug galėjo atlikti todėl, kad turėjo aiškų,
konkretų tikslą Lietuvą. Mylėdamas Dievą, Tėvynę, žmones, pasiaukojamai
dirbdamas jis pasistatė didžiulį paminklą, kurio nesunaikins rūdys...
Jo mokslinė, politinė bei visuomeninė veikla susilaukė įvertinimo:
pakeltas Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiku (1964 m.),
išrinktas į jos Centro valdybą (nuo 1997 m.), Detroito universiteto
profesorius (1973 m.), Stasio Šalkauskio premijos laureatas (1981
m.), Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras (1997 m.).
A. Damušio veiklą aukštai įvertino popiežius Jonas Paulius II,
1984 metais apdovanodamas jį Šv. Silvestro ordinu, o Lietuvos
valstybė 1994 m. rugsėjo 27 d. apdovanojo Vyčio kryžiaus III laipsnio
ordinu (tai pirmas toks apdovanojimas Nepriklausomybę atkūrusioje
Lietuvoje).
Prasminga būtų jei mes pagerbdami prof. A.Damušį, ir širdimi,
ir protu įsigilintume į Profesoriaus paliktus žodžius (dokumentą
jo gyvenimo moto ir priesaiką mums netikėtai surado J.Damušinė),
atspindinčius jo gyvenimo prasmę, kuriuos nešiojosi švarko kišenėlėje,
prie širdies: Dieve, globoki Lietuvą ir padėki jos piliečiams
išsilaikyti tiesos, teisingumo, tarpusavio pagarbos ir meilės
nuoširdžiu ir plačiausiu mastu.
Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ
© 2003 "XXI amžius"