Atnaujintas 2003 m. kovo 5 d.
Nr.18
(1122)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Atmintis
Kultūra
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis
Pozicija


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Liko idėjos, darbai, pavyzdys

Prof. dr. Adolfas Damušis

Ričardo Šaknio nuotrauka

Ne vieną skaudžiai nusmelkė žinia, nuskambėjusi Lietuvos radijuje, televizijoje: 2003 m. vasario 27 d., eidamas 95 metus, į Amžinybę iškeliavo Adolfas Damušis(1908 06 16 - 2003 02 27). Nors sovietmečiu apie šią, Amerikoje gyvenančią ir būsimai nepriklausomai tėvynei besidarbavusią, prakilnią asmenybę nebuvo kalbama, tačiau šiokios tokios žinių nuotrupos vis dėlto pasiekdavo Lietuvą. Švelnėjant politiniam klimatui, ir jis galėjo apsilankyti gimtajame krašte. Pirmą kartą į Lietuvą A. Damušis atvyko po 45 metų – 1989 metais. Tada jis pasirašė VDU atkūrimo aktą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, plačiai prabilta apie prof. A. Damušio nuopelnus, o 1998-ųjų birželį organizuoti garbingo 90-ies metų jubiliejaus minėjimai Vilniuje (13 dieną) ir Kaune ( 17 dieną), pasirodė nemažai mokslinių straipsnių, tyrinėjančių jo mokslinę, politinę bei visuomeninę veiklą – darbus, skirtus Lietuvai.
1997 metais Jadvyga ir Adolfas Damušiai, sugrįžę gyventi į Lietuvą, aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą Lietuvių katalikų mokslo akademijoje (LKMA), Ateitininkų bei kitose organizacijose. Įvairiose konferencijose, jubiliejiniuose bei kituose renginiuose, susitikimuose skaitė paskaitas, pranešimus. Važiavo į tolimiausius Lietuvos miestus ir miestelius susitikti su moksleiviais, pasakoti apie Birželio sukilimą, darbus lietuvybei išsaugoti išeivijoje, atsakyti į jaunimui rūpimus klausimus. Jo dėmesinga pagarba net ir mažam mokinukui, sugebėjimas atsakyti į jo pateiktą klausimą taip, kad šis suprastų, liudijo profesoriaus dvasios didybę ir žmogišką paprastumą. Profesoriaus dėmesys ir pagarba jaunimui formavosi nuo jo veiklos Ateitininkų organizacijoje Panevėžio vyrų gimnazijoje 1924 metais. Lietuvos universitete studijuodamas chemiją (1928-1934), jis renkamas į Moksleivių ateitininkų sąjungos Centro valdybą: dvejus metus buvo berniukų reikalų vedėju, o 1930-1931 metais išrinktas Moksleivių ateitininkų sąjungos Centro valdybos pirmininku. Tautininkams uždraudus moksleivių ateitininkų veiklą, A. Damušis nebijo valdžios grasinimų, veikia slaptai: įsitraukė į protestą prieš valdžios draudimą, lankė moksleivių ateitininkų kuopas, stiprino juos laiškais. Išeivijoje A. Damušis – Ateitininkų federacijos vyriausiasis vadas (1942-1952), Ateitininkų federacijos tarybos pirmininkas (1957-1964 bei 1977-1983), organizavęs plačiai išgarsėjusią ateitininkų stovyklą “Dainava”, kuriai skyrė 27 metų laisvalaikį. Tad jaunimui jis turėjo ką pasakyti, o ir kalbėjo ne bet kaip – jo buvo galima klausytis ir klausytis.
Studentams bei mokslo visuomenei A. Damušis ne kartą kalbėjo ir apie jam itin svarbų įvykį – 1941-ųjų birželio sukilimą. Jam buvo labai skaudu, kad šis Lietuvai svarbus istorinis įvykis buvo iškraipytas, suniekintas, o jo organizatoriai ir dalyviai apkaltinti bendradarbiavimu su nacistais. Jis išgyveno ne dėl savęs, – A. Damušis buvo Birželio sukilimo vienas organizatorių bei vadovų, Laikinosios Lietuvos vyriausybės pramonės ministras, – o dėl savo draugų, kartu kovojusių prieš okupantus. A. Damušio vardas neatsiejamas nuo kovotojų dėl Lietuvos laisvės: 1941-1944 metų antinacinis pasipriešinimas pasibaigė 1944 m. birželio 16 d. A.Damušio suėmimu, apkaltinus jį valstybės išdavimu. Mat buvo išaiškintas jo aktyvus dalyvavimas vyriausiosios rezistencinių jėgų vadovybės VLIK’o organizavime (atstovavo Lietuvių Frontui, o 1943-1944 metais buvo VLIK’o vicepirmininku). Tapęs VDU Technologijos fakulteto dekanu rūpinosi apsaugoti studentus nuo SS legiono bei nuo darbo tarnybos prievolės, jo iniciatyva pavyko išsaugoti laboratorijos įrangą nuo galimo išvežimo į Vokietiją. Gestapui pavyko susekti VLIK’o planą pirkti Švedijoje ginklų Lietuvos pogrindžiui. Pogrindinė A. Damušio veikla neliko nepastebėta nacių. Jam buvo pranešta, kad yra sekamas, tačiau pasislėpti nebesuspėjo… 1944 m. birželio 16 d. gestapo buvo suimtas. Dr. A. Damušis su kitais aštuoniais VLIK’o nariais bei su devyniolika lietuvių rezistentų, perėję du kalėjimus (Insterburg ir Allenstein), pateko į Landsberg an der Warte, vėliau Berlin Tegol ir galiausiai Bayreutho kalėjimą. Jų laukė teismo procesas. Kalinius išlaisvino JAV armija 1945 m. balandžio 14 d. A.Damušis su savo šeima susitiko tik gegužės 2 dieną – tada jis svėrė vos 48 kg. Ir 1947-aisias pasitraukęs į JAV, A. Damušis aktyviai veikia įvairiose lietuviškose organizacijose: Lietuvių katalikų federacijoje, Lietuvių fronto bičiulių (pirmininkas nuo 1966 m.), aktyvus rezistencijos buvusių politinių kalinių sąjungos narys, 1983 metais išrinktas į šios sąjungos valdybą (sąjunga įkurta dar 1945 metais Vokietijoje). Kovų dėl Lietuvos laisvės tema profesorius parašė ne vieną studiją, paremtą Vokietijoje saugoma archyvine medžiaga. O 1998-aisiais anglų kalba išleista knyga apie sovietų ir nacių okupaciją Lietuvos kančias plačiajam pristatė pasauliui.
Profesorius A. Damušis Lietuvos vardą garsino ir pasaulio chemikams: jis - chemikas, mokslininkas išradėjas (JAV, Kanadoje, Anglijoje ir Prancūzijoje užpatentuota per 20 mokslinių išradimų iš polimerų chemijos), jo studija “Sealants” (Rišuoliai) 1967 metais prilyginta pasaulinio lygmens ekspertui. Būtina pažymėti, kad 1939-aisiais. Skirsnemunėje pradėta cemento fabriko statyba – neginčytinas A. Damušio nuopelnas (parengė projektą, Vokietijoje iš nusivežtos žaliavos atliko cemento gamybos bandymus).
Lietuvą garsino ne tik Adolfas – į darbą Lietuvai ,,tetuko, tečio“ pavyzdžiu (taip šeimoje vadinamas profesorius) įsitraukė vaikai: dar Lietuvoje gimę Vytenis (1940 m. vasario 28 d.) ir Saulius (1942 m. gegužės 31 d.), JAV gimusi Gintė (1956 m. balandžio 25 d.). Vokietijoje 1946 metais gimusi dukra Indrė-Marija sunkios ligos pakirsta mirė 1980-aisiais, nesulaukusi nė 34-erių.
Damušių vaikai aktyviai veikė Ateitininkų organizacijoje, talkindami „Dainavos“ stovykloje. Vytenis kurį laiką buvo išrinktas į Ateitininkų moksleivių sąjungos valdybą, vėliau – Studentų ateitininkų centro valdybos vicepirmininkas. ,,Dainavos“ stovykloje ne vienerius metus dirbo vadovu, buvo „Dainavos“ tarybos pirmininkas, dabar – narys. ,,Dainavoje“ susipažino ir su būsima žmona Vida Kukučionyte, kuri net aštuonias vasaras dirbo slauge šioje profesoriaus A.Damušio įkurtoje stovykloje. Abi Vytenio ir Vidos dukros, 1970 m. gegužės 19 d. gimusi Andrėja ir 1973 m. balandžio 17 d. - Lina, mokytos lietuviška dvasia, o Vytenis, dukroms lankant lituanistinę mokyklą Lemonte, buvo šios mokyklos tėvų komiteto pirmininkas. Vytenis – industrinės – organizacinės psichologijos profesorius, jau 32 metai dirbantis Purdue universitete (Indiana), dalyvauja daugelyje mokslinių programų bei projektų. A.ir J.Damušių dukros sukūrė lietuviškas šeimas.
Biznio administracijos magistrė vaikaitė Andrėja 1998 metais ištekėjo už Viktoro Memėno, augina dvejų metukų Justiną ir keturių mėnesių Adomą. Lina dirba slauge naujagimių ir neišnešiotų kūdikių klinikoje ir nors ištekėjo už amerikiečio Metthew Nicklin, sugebėjo jį įtraukti į lietuvišką veiklą. Vyras žmonos veiklą palaiko ir remia, bando išmokti lietuviškai. Linutė greit gimdys sūnų ir, galima tikėtis, kad jis bus pakrikštytas prosenelio Adolfo vardu. Gal taip ir bus! Tačiau kad provaikaičiai lankys „Dainavą“, jau iš anksto nutarta.
Saulius, mokydamasis gimnazijoje Detroite, buvo išrinktas Moksleivių ateitininkų kuopos iždininku, buvo Moksleivių ateitininkų sąjungos vicepirmininkas. Talkino įrengiant „Dainavą“: dažė, statė, o stovyklai pradėjus darbą, 16 vasarų dirbo „gyvybės sargu“ – budėjo prie ežero. Detroite Saulius šoko liaudies šokius, su ansambliu keliavo į Čikagą, žaidė krepšinį lietuvių komandoje ,,Kovas“. Detroito universitete baigęs fizikos mokslus ir gavęs laipsnį, trokšdamas pamatyti pasaulį, po poros metų darbo Detroite išvyko į Los Andželą (Kalifornija). Čia nuo 1969 iki 1994 metų buvo jo darbų centras. Saulius įsidarbino firmoje, kur turėjo važinėti po pasaulį. 1969-1972 metais dirbo laivuose, kur kompiuteriais buvo tyrinėjama jūros dugno tipologija. Tad teko lankytis ne tik prie Europos, bet ir prie Japonijos, įvairių salų. Ketverius metus gyveno Londone, metus - Miunchene, pusmetį – Japonijoje. Nuo 1979 metų – programuotojas, dirbo žinomose kompanijose. Nuo 1980 metų prasideda lietuviška veikla. Saulius – vienas ,,Baltijos laisvės lygos“ kūrėjų, 1980 – 1982 m. buvo išrinktas jos iždininku, ne kartą kalbėjo radijo laidose. Profesorių Adolfą džiugino tokia sūnaus veikla. Nuo 1994 metų S.Damušis gyvena Floridoje, dirba kompiuterių programuotoju.
Gintė Damušytė (Damušis), kaip ji pati sako, – „Dainavos“ dukra. Visas jaunystės vasaras su tėvais buvo įtraukta į „Dainavos“ gyvenimą, visuomeninę veiklą. Ateitininkų organizacijoje Gintė buvo rinkta įvairioms pareigoms ir vietinėje kuopoje, ir Ateitininkų moksleivių sąjungos centro valdyboj. G. Damušytė dirbo Lietuvių jaunimo sąjungoje, Lietuvių bendruomenėje – dažniausiai kuruodavo politinę veiklą. Aktyviai darbavosi baltiečių (estų, latvių, lietuvių) bendradarbiavime. 1979 metais Detroito universitete baigusi politinius mokslus ir istoriją, Gintė persikėlė į Niujorką, 1979-1991 metais vadovavo Lietuvių informacijos centrui (jis veikė kaip Lietuvių religinės šalpos padalinys katalikų bažnyčioms, sąžinės kaliniams, žmogaus teisių gynėjams remti). Centras palaikė kontaktus su pasauliu, supažindino pasaulio visuomenę, platino žinias užsieniui apie tuometę padėtį Lietuvoje. 1991-aisiais G.Damušytė - viena pirmųjų įėjusi į pirmąją Lietuvos Respublikos misijos prie Jungtinių Tautų delegacijos sudėtį.
Nuo 1992 metų ji jau oficialiai įstojo į Lietuvos diplomatinę tarnybą. 1996-aisiais buvo pasiųsta į Vieną – delegacijos vadove prie Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos. 1997 – 2001 metais – ambasadorė Austrijos Respublikai, kartu ambasadorė Kroatijai, Slovakijai ir Slovėnijai. 2001-aisiais pasiųsta būti Lietuvos atstove prie NATO. G.Damušytė kalba: Tėvas buvo mano herojus, didžiavausi jo veikla. Negalėjau atsistebėti jo jaunatviška dvasia, šviesiu rūpinimusi viskuo, jis buvo amžinas idealistas, optimistas, viską vertino pozityviai, pozityviai ieškojo išeities. Mėgom politikuoti, tad ypač pastaraisiais metais rasdavom bendrą kalbą, nors ir ne visais klausimais sutardavom, tačiau abu sielojomės dėl Lietuvos... Mirties patale pažadėjau eiti jo pėdomis.
Visų profesoriaus A.Damušio idėjų skatintoja ir palaikytoja, visų jo darbų talkininkė, gyvenimo bičiulė, su kuria jis ėjo koja kojon daugiau kaip 65 metus, - ponia J.Pšibilskytė-Damušienė. Naciams suėmus vyrą, visur teiravosi, bandė sužinoti Adolfo likimą, deja, nesėkmingai. Tad, artėjant antrajam sovietų frontui, ji su savo tėvais ir dviem mažamečiais vaikais pasitraukė iš Lietuvos, tikėdamasi sužinoti apie vyrą. Sužinojusi, kad vyras yra Landsberg an der Warte kalėjime, įvairiais būdais siekė jam padėti, kol buvo išvaduotas. Amerikoje abu kartu svajojo apie lietuviškumo išlaikymą išeivijoje, kūrė ,,Dainavą“, organizavo stovyklas – dirbo petis petin. Tai retas puikus gyvenimo duetas, kuris galėjo gražiai skambėti tik dėl jų abiejų darnos. Apie tai buvo kalbėta sveikinant jį 90-ojo jubiliejaus proga...
Profesorius garsėjo tolerancija, tad neatsitiktinai net ir aršiausi oponentai negalėjo pasakyti jam ką nors pikta. Jis jautriai išgyveno dėl mūsų nesugebėjimo laikytis duoto žodžio, dėl mūsų abejingumo. Negalėdavo ramiai praeiti pro skvere ar gatvėje nugriuvusį girtuoklį. Tad ne vieną profesorius yra tempęs iki artimiausio suolelio, kad ten jį pasodintų, nors grįždamas pasodintąjį dažnai rasdavo vėl parkritusį ant žemės. Nenusisukdavo jis ir nuo girtuoklio, prašančio pinigų ,,duonai“...
Savo elgesiu A.Damušis liko mums ne tik tolerancijos, bet ir darbštumo, jautrumo, dėmesingumo pavyzdys. Kas suskaičiuos A.ir J.Damušių materialinę pagalbą mokykloms, bibliotekoms, ligoninėms, laikraščiams ir žurnalams bei kitoms institucijoms, ligoniams, studentams, žurnalistams bei kitiems asmenims, jų paramą leidžiant knygas, palaikant katalikišką veiklą? Prof. A. Damušiui itin rūpėjo dvasiniai dalykai. Ir štai kada 1994 metais VU rektorius prof. R. Pavilionis viešajame universiteto posėdyje organizavo diskusijų temą „Bažnyčia ir šiuolaikinė visuomenė”, o po to Gamtos mokslų fakulteto dekanas doc. Dobilas Kirvelis ir televizijoje, ir spaudoje paskelbė dešimt klausimų, paryškindamas tos diskusijos metmenis, A.Damušis parašė straipsnį „Priešybė ar darna?”, kuriame akcentuojama, kad iškelti klausimai iš dalies provokaciniai, kai kuriais teiginiais bei turiniu nenusileidžia iki komunistinės sistemos laikotarpio puldinėjimų prieš Katalikų Bažnyčią Lietuvoje lygio. Profesorius primena, kas buvo padaryta Lietuvos Bažnyčiai komunistiniu laikotarpiu, kaip pasielgta su vyskupais bei kunigais. Pateikia keletą A. Maceinos minčių, nagrinėjančių ryšį tarp gerųjų pozityvių religinių ir pasaulietinių veiksnių, tarp maldos ir darbo, tarp Evangelijos ir kultūros, tarp Bažnyčios ir pasaulio. Straipsnį užbaigia: Jeigu tarp tų didžiųjų religinės dvasios ir mokslo institucijų įsipilietintų maceiniškos dvasios darna, ji atneštų daug palaimos ir tvirtybės Lietuvai išgyventi pavojus ir kilti dvasinės ir kultūrinės pažangos linkme.
Profesorius tiek daug galėjo atlikti todėl, kad turėjo aiškų, konkretų tikslą – Lietuvą. Mylėdamas Dievą, Tėvynę, žmones, pasiaukojamai dirbdamas jis pasistatė didžiulį paminklą, kurio nesunaikins rūdys... Jo mokslinė, politinė bei visuomeninė veikla susilaukė įvertinimo: pakeltas Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiku (1964 m.), išrinktas į jos Centro valdybą (nuo 1997 m.), Detroito universiteto profesorius (1973 m.), Stasio Šalkauskio premijos laureatas (1981 m.), Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras (1997 m.). A. Damušio veiklą aukštai įvertino popiežius Jonas Paulius II, 1984 metais apdovanodamas jį Šv. Silvestro ordinu, o Lietuvos valstybė 1994 m. rugsėjo 27 d. apdovanojo Vyčio kryžiaus III laipsnio ordinu (tai pirmas toks apdovanojimas Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje).
Prasminga būtų jei mes pagerbdami prof. A.Damušį, ir širdimi, ir protu įsigilintume į Profesoriaus paliktus žodžius (dokumentą – jo gyvenimo moto ir priesaiką mums – netikėtai surado J.Damušinė), atspindinčius jo gyvenimo prasmę, kuriuos nešiojosi švarko kišenėlėje, prie širdies: Dieve, globoki Lietuvą ir padėki jos piliečiams išsilaikyti tiesos, teisingumo, tarpusavio pagarbos ir meilės nuoširdžiu ir plačiausiu mastu.

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija