Visą
laiką tikėjau, kad Lietuva bus laisva
(Pokalbio su rezistencijos dalyve Jadvyga Bieliauskiene
pabaiga. Pradžia XXI amžius Nr. 14)
Pirmąjį pokalbį užbaigėte
žodžiais: Visiems atleidžiu ir neturiu pykčio kankintojams ir
pati prašau atleidimo už klaidas, ypač už dvylikos metų bedievystę
ir neigiamą įtaką kitiems. Jus pažįstame kaip tvirto tikėjimo
moterį ir patriotinės veiklos pavyzdį okupacijos metais ir dabar.
Taigi šis sakinys gerokai suglumino skaitytojus. Prašytume plačiau
pakomentuoti, ką turėjote galvoje taip sakydama.
Kalbėdama apie dvylikos metų bedievystę ir neigiamą įtaką kitiems,
galvoje turėjau save pačią. Nuo pat vaikystės iš visų mūsų gausios
šeimos vaikų buvau pati dievobaimingiausia. Kai man buvo apie
dešimt metų, dar esant gyvai motinai, Kretingos bažnyčioje klausiausi
pamokslo. Kunigas kalbėjo apie tai, kad kitatikiai, juodaodžiai
garbina ne Dievą, bet velnią. Jie niekada nepateks į Dangaus karalystę.
Mano širdyje atsirado nuostaba: įsivaizdavau save gimusią juodaodžių
šeimoje. Argi aš dėl to būčiau kalta? Negi gerasis, teisingasis
Dievas už tai mane taip žiauriai galėtų pasmerkti? Šis skausmas
giliai įsirėžė į širdį ir atmintį. 1953 metais, jau po Stalino
mirties, lageryje skaitydama Romeno Rolano Žaną Kristofą, pamačiau
knygos herojų Žaną, kuris ėjo per gyvenimą ieškodamas tiesos.
Patyręs, kad visur vyrauja melas, skaudžiai išgyveno. Susitapatinau.
Staiga manyje atgijo vaikystėje patirtas skausmas klausant kunigo
pamokslo, taip stipriai, kad jis nutraukė ryšį su Dievu. Praradau
tikėjimą, tikinčius draugus, atsidūriau nuo tikėjimo atitrūkusių
žmonių grupėje. Tai dar labiau pagilino mano būties dramatiškumą.
Sunku gyventi, kai tikėjimo malonė tave visai apleidžia. Vėliau
mąstydama suvokiau, kad visa tai buvo būtina Kūrėjui mane gydant
nuo teisuolio antspaudo. Patirtis rodo, kad teisuoliai prie savęs
žmonių netraukia.