Malda paremta taikdariška Popiežiaus politika

Popiežius Jonas Paulius II ir Didžiosios Britanijos premjeras Tonis Bleiras EPA-ELTA nuotrauka

Pelenų trečiadienis - maldos ir pasninko už taiką diena

Šiandien liturginiame kalendoriuje minimas Pelenų trečiadienis. Gavėnios pradžia popiežiaus Jono Pauliaus II kvietimu yra skirta pasninkui ir maldoms už taiką, ypač už taiką Artimuosiuose Rytuose. Su šia intencija vasario 23 dieną kreipdamasis į maldininkus, susirinkusius į Romos šv. Petro aikštę sekmadienio vidudienio „Viešpaties Angelas“ maldai, Šventasis Tėvas dar kartą išsakė savo priešiškumą karui Irake. Jis perspėjo, kad ginkluotas konfliktas Persų įlankoje gali pavojingai išsiplėtoti, sukeldamas neramumus kitose pasaulio dalyse.
„Pastaraisiais mėnesiais tarptautinė bendruomenė itin baiminasi dėl karo pavojaus, kuris gali apimti visą Artimųjų Rytų regioną ir sustiprinti įtampą, kuri, deja, jau egzistuoja trečiojo tūkstantmečio pradžioje, - kalbėjo Popiežius. - Tikintieji, nepriklausomai nuo to, kokiai religijai jie priklausytų, turi pareigą skelbti, jog mes niekada netapsime laimingi, jeigu būsime nusistatę vieni prieš kitus ir kad žmonijos ateities niekada negalės užtikrinti nei terorizmas, nei karo logika“.
Popiežius Jonas Paulius II pažymėjo, kad visi krikščionys ypatingu būdu yra pašaukti būti taikos ir ramybės saugotojais savo darbe ir gyvenime. Jie turi padėti kitiems žmonėms atsispirti potraukiui į savanaudiškumą, neteisybę ir prievartos apraiškas tarpusavio santykiuose. Paskelbęs Pelenų trečiadienį maldos ir pasninko už taiką diena, Šventasis Tėvas ragino ypač melsti Dievą „širdžių atsivertimo ir dosnumo“, kad būtų priimti teisingi sprendimai dėl „adekvačių ir taikingų priemonių“, kuriomis būtų įveikti nesutarimai, „trukdantys šių laikų žmonijos piligrimystei“.
Kadangi šiemet Bažnyčia švenčia Rožinio metus, tai ypač tinkama, kad šią dieną kiekvienoje Dievo Motinos šventovėje, taip pat parapijose ir šeimose „į dangų kiltų karšta šventojo rožinio malda už taiką“, sakė Popiežius. Jis taip pat nurodė, jog tradicinis Pelenų trečiadienio pasninkas šiemet taptų ypatinga „atgailos išraiška už tą neapykantą ir prievartą, kuri nuodija žmonių santykius“. Būdinga, jog krikščionys, kaip ir kitų religijų išpažinėjai, per pasninkavimo praktiką stengiasi atsisakyti savo išdidumo ir tokiu būdu pasirengti „priimti didžiųjų ir būtiniausių Dievo dovanų, tarp kurių - ypač taikos malonės“.
Šiai maldai ir pasninko iniciatyvai popiežius Jonas Paulius II prašė ypatingos Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, paramos. Jis sakė, kad Dievo Motinos užtarimas labai reikalingas tam, kad Evangelijos Kalno pamokslo palaiminimas - „palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5,9) - su nauja jėga būtų įprasmintas mūsų visuomenėje.

Didžiosios Britanijos Bažnyčios už taikų Irako krizės sprendimą

Kvietimas į atnaujintą pamaldumą ir atgailą, pradedant prasmingą Gavėnios laikotarpį ir prašant Viešpatį taikos malonės, buvo kaip pratęsimas Popiežiaus ir jo bendradarbių pastaruoju metu užmegztų kontaktų ir įvykusių susitikimų, pareiškimų ir siūlymų, siekiant išvengti karo Irake. Viena svarbiausių tokių akcijų buvo įtakingo šio konflikto sprendėjo, Didžiosios Britanijos premjero Tonio Bleiro, kuris yra pagrindinis Jungtinių Valstijų administracijos sąjungininkas jos ryžte karinėmis priemonėmis pasiekti Irako nusiginklavimą, priėmimas Vatikane vasario 22 dieną. Rengiantis galimai intervencijai į Iraką, šiuo metu Persų įlankos regione dislokuota apie 200 tūkst. amerikiečių ir 40 tūkst. britų karių.
Pažymėtina, kad T.Bleiras, žinomas savo pamaldumu krikščionis politikas, anglikonas, kurio žmona - katalikė, nevengia ir moralinių svarstymų, reikšdamas įsitikinimą dėl karinių veiksmų galimumo prieš terorizmą remiantį ir savo žmones engiantį Irako režimą, nevykdantį tarptautinės bendruomenės reikalavimų sunaikinti turimą masinio naikinimo ginklą. „Žinoma, aš Popiežiaus pažiūras (dėl Irako krizės) žinau gerai, ir jos yra labai aiškios. Tačiau leiskite pasakyti vieną dalyką: mes taip pat nenorime karo. Niekas nenori karo, - kalbėjo T.Bleiras žurnalistams Romoje. - Bet šiame karo klausime yra ir moralinis aspektas. Jeigu mes taikiai nepriversime Sadamo Huseino nusiginkluoti, koks tada bus Jungtinių Tautų autoritetas? Ir jeigu mes leisime S.Huseinui toliau veikti Irake su jo masinio naikinimo ginklais, koks tada bus likimas Irako žmonių, kurie yra pagrindinės S.Huseino režimo aukos?“
Vis dėlto tokia premjero nuostata, pagrindinių Didžiosios Britanijos Bažnyčių dvasinių vadovų nuomone, nėra įtikinama. Vasario 20 dieną bendrame pareiškime Anglijos ir Velso katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas Vestminsterio arkivyskupas kardinolas Kormakas Merfis O’Konoras ir Anglikonų Bažnyčios primas Kenterberio arkivyskupas Rouanas Viljamsas pabrėžė savo priešingumą Irako krizės sprendimui karinėmis priemonėmis ir pasisakė už ginklų inspektorių darbo pratęsimą. Ganytojai, pažymėję, kad Irake „karo tragedija nėra būtina“, paragino problemas spręsti Jungtinių Tautų sistemoje, reikalaujant, kad S.Huseinas įvykdytų visas Saugumo Tarybos rezoliucijas.
Tam kiek netikėtai T.Bleiras gavo paramą iš pagrindinės Škotijos katalikų diecezijos Glazgo arkivyskupo Marijaus Končio, kuris išreiškė savo pasitikėjimą premjero nuoširdumu ir principingumu. T.Bleiro vizito į Romą išvakarėse duotame interviu Škotijos dienraščiui „The Herald“, arkivyskupas M.Kontis sakė, jog Britanijos vyriausybės vadovas „yra principingas žmogus ir jeigu jis yra įsitikinęs, kaip pabrėžia, dėl situacijos Irake pavojingumo, tada man atrodo, kad jis, kaip politinis lyderis, turi teisę priimti priemones, kad S.Huseinas būtų sulaikytas“. Demokratinėje sistemoje galima turėti savo nuomonę ir ją reikšti (pernai birželio 20 dieną Londone prieš karą demonstravo apie milijoną žmonių, tarp kurių buvo ir dvasininkų - M.B.), tačiau taip pat reikia gerbti išrinktų valstybės vadovų turimą mandatą. „Jeigu mes turime demokratinę valdymo sistemą ir renkame savo vadovus, tai turime suteikti erdvę jiems vadovauti, turime jais pasitikėti“, - sakė Glazgo arkivyskupas. Jis priminė Katalikų Bažnyčios teologinę „teisingo karo“ doktriną, kurios pagrindinis principas - „karas turi būti paskutinė priemonė“ po to, kai išbandyti visi taikaus problemos sprendimo keliai.

T.Bleiro ryšys su katalikybe

Kaip nurodyta Vatikano paskelbtame komunikate, popiežiaus Jono Pauliaus II ir Didžiosios Britanijos premjero nuoširdaus pokalbio metu buvo apžvelgta visa tarptautinė padėtis, bet ypatingas dėmesys buvo skirtas Artimiesiems Rytams. Šventasis Tėvas pabrėžė, jog reikia rasti taikų „padėties Irake sprendimą ir dėti visas pastangas, kad būtų išvengta pasaulyje naujų pasidalijimų“. Kaip žinoma, svarstant krizės Persų įlankoje sprendimo būdus Saugumo Taryboje susidarė dvi pagrindinės „ašys“: Vašingtonas - Londonas - Madridas ir Paryžius - Berlynas - Maskva. Nors Europos Sąjunga bando „kalbėti vienu balsu“, tačiau minėtas nuomonių skirtingumas gali skaudžiai atsiliepti žemyno politinei integracijai, o NATO karinė santarvė atsidurti ties suirimo riba.
Vizito Vatikane metu T.Bleiras taip pat susitiko su Vatikano valstybės sekretoriumi kardinolu Andželu Sodanu ir užsienio reikalų ministru arkivyskupu Žanu Luji Toranu. Šiuose pokalbiuose ir baigiamajame komunikate „buvo patvirtinta, jog dėl Irako krizės visos suinteresuotos šalys turi bendradarbiauti su Jungtinių Tautų Organizacija ir išnaudoti tarptautinės teisės teikiamas galimybes, kad būtų išvengta karo tragedijos“. Baigiamajame komunikate taip pat nurodoma, kad buvo svarstyta sunki Irako žmonių padėtis, kurie ir taip daug iškentėjo dėl įvesto embargo. T.Bleiro atstovas vėliau pastebėjo, kad Didžiosios Britanijos vyriausybė „pripažįsta Popiežiaus reiškiamą susirūpinimą ir dalijasi bendru troškimu išvengti karo, tačiau viskas priklauso nuo S.Huseino“. T.Bleiras pasirengęs dėti visas pastangas taikai išsaugoti, bet pabrėžė, kad Jungtinių Tautų rezoliucijų vykdymas gali būti paremtas ir karine jėga, jeigu tai būtina. JAV, Didžioji Britanija ir Ispanija vasario pabaigoje Saugumo Tarybai pateikė svarstyti dar vienos rezoliucijos projektą, kuri leistų pradėti karinius veiksmus prieš Iraką.
Beje, nepriklausomai nuo pokalbių apie padėtį Persų įlankoje, T.Bleiro vizitas Vatikane turėjo ir kitą svarbią reikšmę: tai buvo pirmoji Didžiosios Britanijos premjero audiencija pas Popiežių per pastaruosius 30 metų, praėjusius nuo Haroldo Vilsono laikų. T.Bleiras pristatė Šventajam Tėvui savo šeimą - žmoną Čeri ir tris vaikus, kurie krikštyti katalikais. (Iš viso Bleirai turi keturis vaikus, vyriausias sūnus, kaip ir tėvas, - anglikonas.) Po oficialių susitikimų Bleirai apžiūrėjo garsųjį Vatikano muziejų. Kitą dieną, sekmadienį, jie trečią kartą lankėsi Popiežiaus rūmuose ir dalyvavo Šventojo Tėvo aukotose šv. Mišiose jo privačioje koplyčioje.
Romoje Didžiosios Britanijos premjero šeima apsistojo ne ištaigingame viešbutyje, bet Popiežiškosios airių kolegijos bendrabutyje. Pietų metu jie bendravo su čia gyvenančiais Romos bažnytiniuose universitetuose studijuojančiais katalikų kunigais ir seminaristais. Toks betarpiškumas britų spaudą vėl paskatino svarstyti, kad T.Bleiras ketina atsiversti į katalikybę. Tuo labiau kad ir Anglijoje jis dažniausiai savo šeimą lydi į katalikiškas pamaldas. Vis dėlto atrodo, kad bent kol vadovauja šalies vyriausybei, T.Bleiras liks anglikonu, ypač žinant, kad Didžiojoje Britanijoje labai gerbiamos tautinės tradicijos, o Anglikonų Bažnyčia išlaikiusi valstybinės Bažnyčios statusą. Nepaisant to, T.Bleiro ryšiai su katalikybe toliau lieka labai artimi, galima sakyti, tiesiog šeimyniški.

Tarpreliginio bendradarbiavimo svarba

Vertindamas popiežiaus Jono Pauliaus II diplomatines pastangas dėl taikaus Irako krizės sprendimo, buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Hansas Ditrichas Genšeris pažymėjo Šventojo Tėvo balso reikšmę tarpreliginiu požiūriu. Tokiu būdu ir musulmonų šalyse stiprėja įsitikinimas, kad S.Huseino problema nėra krikščionybės ir islamo konfliktas, kaip mėgsta pabrėžti pats Irako diktatorius ir Al Qaedos teroristinės grupės.
Vasario pabaigoje susitikęs su Indonezijos tarpreliginės delegacijos atstovais, Šventasis Tėvas paragino visų religijų lyderius darbuotis kartu ir „neleisti politikai tapti tolesnių pasaulio religinių nesutarimų šaltiniu“. Priminęs savo anksčiau išsakytą mintį, kad „karas visada yra pralaimėjimas žmonijai ir tragedija religijai“, Popiežius sakė, jog visomis pastangomis reikia siekti, kad „nei karo grėsmė, nei pats karas neatstumtų vienus nuo kitų krikščionis, musulmonus, budistus ir kitų religijų išpažinėjus“. Visų religijų lyderiai turi bendradarbiauti, kad būtų užtikrintas tautų tarpusavio supratimas ir solidarumas.
Atsiliepimu į šį Šventojo Tėvo paraginimą galima pavadinti neseniai paskelbtą bendrą Tarptautinio islamo dialogo forumo vadovo Hamido El Rifajės ir Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pirmininko arkivyskupo Maiklo Ficdžeraldo laišką JAV prezidentui Dž.Bušui, Didžiosios Britanijos premjerui T.Bleirui ir Irako lyderiui S.Huseinui su prašymu jiems „sustabdyti karą“. Kaip buvo nurodyta Vatikane, iš pradžių islamiškasis forumas pasiūlė, kad tokį laišką musulmonų ir katalikų atstovai nusiųstų tik Dž.Bušui ir T.Bleirui, tačiau Popiežiškoji taryba priėjo išvadą, kad jį reikia nusiųsti ir S.Huseinui, su kuriuo minėta tarptautinė musulmonų organizacija sutiko vardan „Asyžiaus dvasios“ įprasminimo.

Popiežius nėra pacifistas

Minėtame interviu Vatikano radijui H.Genšeris taip pat pastebėjo, jog popiežius Jonas Paulius II iš asmeninio komunizmo patyrimo neturi jokių iliuzijų dėl pačios S.Huseino diktatūros ir jos keliamo pavojaus tarptautinei taikai. Dėl to privalu reikalauti, kad Irako režimas visiškai įvykdytų Saugumo Tarybos rezoliucijas dėl nusiginklavimo, bet tai reikia daryti tarptautinės teisės sistemoje. Juk buvo taikiai suvienyta Vokietija ir įvyko taikios politinės permainos Rytų Europoje. Tai taip pat yra didelis ir Šventojo Tėvo nuopelnas. Žinoma, turintys valstybinę atsakomybę ir padėtį gerai žinantys tokie politikai krikščionys kaip premjeras T.Bleiras gali Irako atveju prieiti ir prie kitų išvadų dėl karinės intervencijos būtinumo, pripažino buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras. Tačiau Bažnyčios uždaviniu visada lieka politinių sprendimų moralinio aspekto priėmimas ypač dėl civilių gyventojų kentėjimų karo veiksmų atvejais.
Popiežiaus Jono Pauliaus II ir jo bendradarbių pastangos karui Irake išvengti taip pat nėra „pacifizmas bet kuria kaina“. Kaip neseniai viename interviu pažymėjo Vatikano valstybės sekretorius kardinolas A.Sodanas, „Šventasis Sostas nėra absoliučiai pacifistinis ir pripažįsta valstybių savigynos teisę“. Popiežius taip pat kalba apie karą tik kaip „ultima ratio“, tai yra paskutinę galimybę, kai visos diplomatinės bei politinės tarptautinės bendruomenės pastangos išsemtos realiam ar potenciniam agresoriui nuginkluoti.
Kita vertus, atsižvelgiant į Bažnyčios daromą dualistinį - ne tik pasaulietinį, bet pirmiausia dvasinį - poveikį visuomenės gyvenimui, jai nėra priimtina vis dar gaji maksima, kad „karas tėra politikos pratęsimas kitomis priemonėmis“. Popiežius Jonas Paulius II, atmesdamas senąjį militaristinį posakį, kad „si vis pacem para bellum“ („jei nori taikos, renkis karui“), ragina siekti taikos, įtvirtinant teisingumą dialogo ir atleidimo priemonėmis. Tik tokia taikdariška politika yra verta evangelinio palaiminimo.

* * *

Tuo tarpu Šventojo Tėvo taikdariškų pastangų „maratonas“ tęsiasi. Praėjusios savaitės pabaigoje Popiežius susitiko su Ispanijos premjeru Choze Marija Aznaru, o Vatikano užsienio reikalų ministras arkivyskupas Ž.Toranas su prie Šventojo Sosto akredituotu diplomatiniu korpusu aptarė Jungtinių Tautų Organizacijos esminį vaidmenį Irako krizės sprendime. Apie tai plačiau bus rašoma „XXI amžiaus“ kituose numeriuose.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"