A.Sniečkaus šmėkla sutelkė
paltformininkus ir savarankiškuosius komunistus
Neturiu tvirtos nuomonės dėl tikslingumo
aptarinėti A. Sniečkaus nuopelnus Lietuvai. Viena vertus, džiugina,
kad nemažai žmonių protestavo prieš kolaborantų vado garbintojus.
Antra vertus, sakoma, kad kiekvienas, net kritikos žodis yra reklama.
Trečia, beskaitydamas rašinius apie Sniečkų pagalvojau, ar mes,
senoji karta, be reikalo vienas kito neįtikinėjam, neįrodinėjam
to, ką gerai žinome. Mūsų rašiniai prasmę turėtų, jeigu juos skaitytų
jaunimas. Bet tuo abejoju.
Man atrodo, kad labai svarbu, jei ne svarbiausia pabandyti pasiaiškinti,
suvokti, kas atsitiko mūsų Lietuvai, jeigu tryliktais jos nepriklausomybės
metais drįstama šlovinti motinos prakeiktą ir išsižadėtą žmogų.
Pritariu G.Trimakaitės minčiai, kad valstybę laikyti okupuota
galima vien tada, kai didžiosios žmonių dalies sąmonė yra pavergta.
Tai nauja, madingesnė pavergimo rūšis (XXI amžius, 2002, Nr.24).
Tik paskutinę jos mintį patikslinčiau: veiksmingesnė, pigesnė.
Daugiau negu pakankamai ženklų, kad daugelio tautiečių sąmonė
pavergta, kitų pasimetusi. Įprasta dėl to kaltinti juos pačius.
Tai nedovanotina klaida, žmonių įžeidimas ir nenoras matyti
priežasčių. Kitaip būti negalėjo ir negali! Daugelį metų, kasdien,
nuo ryto iki išnaktų, per visus žiniasklaidos galus liejasi
lietuvio niekinimas. Jis tegirdi, kad priklauso vagių, žudikų,
idiotų, bukų, nevisaverčių žmonių padermei. Pagrįstai rašytoja
V.Žilinskaitė su nerimu klausė, ar mūsų vaikaičiai supras, kodėl
jų seneliai dainavo: Joja, joja lietuvaičiai
, o ne Vagia,
vagia
. Gūdžiausia, kai niekinimo kampanijoje vos ne pirmais
smuikais groja ne bet kas, o net rašytojai, filosofai, ypač istorikai.
Nusirista iki to, kad neigiama Maironio, B.Brazdžionio kūryba,
peikiama mūsų kalba! Dalis istorikų apsisiautė teisėjų togomis
ir teieško mūsų praeityje vien klaidų, nusikaltimų. Nesikokti
klastojimu. Akademikas V.Merkys atskleidė vieną tokio istorikų
elgesio priežastį atidirbimą užsienio fondams ir institucijoms
už finansinę paramą. (Mokslas ir gyvenimas, 2002, Nr.10). Anot
jo, net lenkų profesoriai stebisi mūsų istorikų persistengimu
įtikti lenkams. Tad nieko keista, jog iš jų raštų nesužinosime,
kad pirmuosiuose istorijos šaltiniuose svetimieji kronikininkai
pabrėžė baltų darbštumą, svetingumą. Niekintojams nė motais Č.Milošo
brolio Andžejaus žodžiai: Lietuviai geri žmonės
Lietuvoje nėra
žiaurumo, nei neapykantos nepatyrėme (Lietuvos rytas, 2002
m. spalio 29 d.). Jis išskirtinai pabrėžė lietuvių nuoširdų ir
draugišką karo pabėgėlių iš Lenkijos priglaudimą 1939 metais.
Nuo šių choristų neatsilieka ir dalis politikų, kurie po eilinių
rinkimų drebia: pilvažmogiai, mankurtai, nesubrendusi minia ir
t.t. O ką gi jie nuveikė, kad būtų kitaip?! Nieko! Kurios partijos,
partijėlės programoje rasi pasiryžimą ugdyti tautiškumą, patriotizmą?!
Tik liūdnas prisiminimas beliko iš tautinės mokyklos idėjos, teatruose
nebeliko nacionalinio repertuaro, lietuvių kalba stumiama iš mokslo,
per valstybines šventes aikštėje prie Seimo, Prezidentūroje skamba
nelietuviška muzika. Tad toks Parma ir leidžia sau tyčiotis: oficialius
raštus man rašykite suomiškai! Pabandytų jis taip elgtis Vengrijoje,
kurios įstatymas reikalauja iš įmonių vadovų užsieniečių mokėti
vengriškai. Bent taip buvo XX a. dešimtame dešimtmetyje.
Tad ko norėti iš tautos. Jos dalis pasimetusi, pažeminta. Neugdomą
būti piliečiu lengva bet kam priglausti, jį ir valstybę nebrangiai
nuperkant.
Dėl išvardytų priežasčių mokslinę konferenciją Sniečkaus garbei
esu priverstas vertinti kaip organizatorių ir jų įkvėpėjų pasitikrinimą,
ar tautos sąmonė jau užmigdyta, okupuota. Kitas jų tikslas sutrukdyti
Lietuvos įstojimui į NATO ir ES. Juk į Vakarų Europą pasiunčiamas
labai aiškus signalas Lietuva garbina komunistų stabus, dvasiškai
pasilieka už Vakarų ribos. Pabandytų ten kas nors garbinti savo
tautiečius nacinės Vokietijos talkininkus, jų vadeivas. Prisiminkime
Vakarų vadovų ir visuomenės reagavimą į pronaciško veikėjo išrinkimą
į Austrijos parlamentą, Le Peno pergalę pirmajame rinkimų ture
Prancūzijoje. Tiesa, ir šiandien vakariečiams komunistai tebėra
geresni negu naciai.
Garsioji konferencija gera proga prisiminti, kaip buvo po
karo elgiamasi su kolaborantais Vakaruose. Žiupsnelį žinių apie
tai suradau A.Verto knygoje Prancūzija 1940-1955, 1959 metais
išleistoje Maskvoje. Jis nurodė, kad jo šalyje 12 800 pronacinių
talkininkų nuteista mirties bausme. Be to, tokia bausmė už akių
skirta 9 910 asmenų, įvairiomis švelnesnėmis bausmėmis nuteista
3 900 kolaborantų, iš 40 tūkst. atimtos pilietinės teisės. Teisenoje
atsirado sąvoka tautinės savigarbos neturėjimas. Viši vyriausybės
vadovai Petenas ir Lavalis teismo pasmerkti sušaudyti. Petenui
dėl amžiaus (jam ėjo 90-ieji metai) bausmė pakeista kalėjimu iki
gyvos galvos. Taip pat buvo nuteisti ir sušaudyti pronaciniai
rašytojai Siuarezas, Braziljakas, P.Šakas.
Kolaborantų nesigailėta ir kitose Vakarų valstybėse: Belgijoje
ir Nyderlanduose jų nuteista po 50 tūkst., Norvegijoje 48,5
tūkst. Pastarosios kolaborantų vadeiva Kvislingas sušaudytas,
jo pavardė tapo tėvynės išdaviko sinonimu. Parašiau ir galvoju,
ar Sniečkaus garbintojai nepradės klykti apie mano kraugeriškumą.
Mane domina demokratinių valstybių, jų teismų požiūris į tautos
svetimkūnius. Ši informacija tebūnie atsakas demagogams, tvirtinusiems,
kad demokratinėje šalyje neleistina drausti ar smerkti tautos
išdavikų paminėjimo. Be to, jie pamiršo, kad Stalino ir jo nusikaltimų
bendražygiui Sniečkui socialdemokratai buvo pikčiausi priešai,
negailestingai naikinti. Jeigu mūsų socialdemokratai būtų tokie,
tai neorganizuotų ir neglobotų (aukščiausiu lygiu) savo partijos
pirmtakų naikintojo.
Apie Sniečkų ir jo nuopelnus nenorėjau rašyti, nes atrodė, kad
juos gerai žinau. Paskaitęs konferencijos dalyvių pasisakymų
aprašymą spaudoje, susipažinęs su knygos Sniečkaus fenomenas
straipsnių antraštėmis, supratau klydęs. Antai S.Nekrošius savo
prisiminimus pavadino Lietuvis jam buvo tarsi šeimos narys,
jam pritaria A.Česnavičius: Lietuvai paskirtas gyvenimas. Taigi
tik dabar išaiškėja, kad lietuviškieji nacionalistai savo lizdą
buvo susukę LKP CK pastate ir jiems, pasirodo, vadovavo Sniečkus.
O partizanų naikinimas jo iniciatyva tebuvo vien jo gudri maskuotė
nuo Maskvos. Tuo pačiu sumetimu CK posėdžiai vyko tik rusiškai.
Sniečkus rašė savo dienoraštį didžiąja kalba, jo vaikų aukle
ir vairuotoju dirbo ne lietuviai. Na, ir gudraus konspiratoriaus
būta, kad net visažinė KGB nesugebėjo jo demaskuoti! Negana to,
Sniečkus savo aplinkos žmones išugdė tokiais dideliais Lietuvos
patriotais, kad šie prie kapo duobės atsisveikino rusiškai. Tik
vienintelė žydė kalbėjo lietuviškai. Didelę naujieną paskelbė
ir L.Šepetys: Be jo žinios nenukrisdavo net plaukas nuo Lietuvos
galvos. Tataigi: Lietuva dar nuo Sniečkaus laikų buvo savarankiška
valstybė. Neišsigalvojo vyrai iš Sniečkaus aplinkos, vadindami
jį šeimininku. Labai išmintingai šeimininkas elgėsi neleisdamas
plaukui nuo galvos nukristi. Tikras vargas su tais plaukais, kai
jų tiek daug. Daug paprasčiau ir ekonomiškiau nuridenti nuo pečių
galvą su plaukais. Štai 1945 m. balandžio 9 d. šeimininkas brūkštelėjo
tokią rezoliuciją (aišku, rusiškai): Drg. Bartašūnai, prašau
skubiai imtis priemonių banditų grupių Marijampolės apskrityje
likvidavimui. Pasieniečiai ir nuritino 114 banditų galvas.
Na ir kas, kad iš jų paimta ginkluotės tik 25 vyrams (Dienovidis,
1994 11 11). Kitiems 89 asmenims nederėjo maišytis ten, kur galvos
šienaujamos. Todėl visiškai reikia tikėti V.Astrausku, parašiusiu,
kad jam (Sniečkui V.T.) labiausiai rūpėjo paprastas žmogus,
kaip ir A.Brazaičio mintimi: Darbo žmonių lyderis. Kurgi ne!
Ne veltui jo tėvišku rūpesčiu ir nemokamai šimtas kitas tūkstančių
žmonių pavėžėti į Sibirą, Altajų, Lenos žiotis. Kokie ten derlingos
žemės plotai, didžiuliai miškai, žuvingos upės! Ką čia, Lietuvoje,
jie turėjo?! Po 5-10 ha smėlėtos žemės. Žinoma, tekdavo į tolius
pavėžinti ir tuos, kurie niekaip neįstengė suprasti, jog Sniečkus
jų draugas, lyderis. Tiesa, dėl daugelio lietuvių išvykimo į
Sibirus turėjo sumažėti jų dalis tarp Lietuvos gyventojų. Bet
štai prof. J.Grigonis tikina: Tik Sniečkaus dėka Lietuva išliko
lietuviška. Tikrai profesoriaus protas šviesus. Iki šiol mano
kvailio būta. Mat buvau įsitikinęs, kad Lietuva tapo lietuviškesnė
dėl to, kad, pirma, 1940-1941 m. daug vokiečių repatrijavo, vėliau
jų daug žuvo, pabėgo, buvo represuota; antra, išžudyti žydai;
trečia, po karo apie 140 -178 tūkst. lenkų repatrijavo į Lenkiją;
ketvirta, Lietuvos moterys nenustojo gimdžiusios daugiau negu
estės, latvės; penkta, Lietuvos miškas buvo nesvetingas naujakuriams
iš Rytų. L.Berijos nurodymu 1953 m. vasarą iš Lietuvos turėjo
išsinešdinti per 3 tūkst. vien vadovaujančių darbuotojų (su
šeimos nariais apie 14 tūkst. žmonių). Be to, ir vėliau tęsėsi
specialistų išvykimas į Rusiją bei kitur. Kas be ko, lietuviškumo
statistiką pagerino ir TSKP vadovai, įsakydami gyventojus surašyti
tik 1959 metais. Tada dėl natūralaus gyventojų prieaugio ir daugelio
sugrįžimo iš komunizmo statybų lietuvių procentas padidėjo.
O koks jis buvo, pvz., 1950 metais?
Dėkui ir prof. P.Gyliui, atgaivinusiam klasių kovos Lietuvoje
teoriją. Anot jo, pokario masiškos žmonių žūtys buvo mūsų pačių
konfrontacijos padariniai. Iš to lengvai galima pasidaryti išvadą,
kad esame žudikų tauta. Turbūt jeigu ne konferencininkai, ne
atsiminimų autoriai, daugelis nebūtume suvokę, kieno dėka Lietuvoje
geri keliai, buvo išaugusi pramonė, žemės ūkio gamyba. Greičiausiai
daugelis buvome įtikėję, jog Lietuvos ūkio raidą nulemdavo SSKP
suvažiavimų nutarimai, kuriuos dubliuodavo LKP. Paklausius minėtų
autorių paaiškėja, jog buvome suklaidinti Maskvos propagandininkų
sukurto mito: SSKP šalies (SSRS) vadovaujanti ir vairuojanti
jėga. Pasirodo, turėjome savo vairininką Sniečkų. Klydome
manydami, kad geri keliai reikalingi pergalingos armijos išlaisvinamajam
žygiui į Vakarus, Kuro aparatūros gamyklos purkštuvai tankų
armadoms, mėsa Leningradui ir Maskvai. Buvome pasipūtę tamsybininkai,
galvodami, jog Maskva skyrė palyginti daug pinigų ūkiui Lietuvoje
todėl, kad kitur stipriau jie išgaruodavo, kad pas mus buvo
aukštesnė darbo kultūra. Ne visi supratome, kad gigantiškų įmonių
statyba tai gelžbetoninės ekonominės grandinės mūsų išsilaisvinimui,
socialinė bomba mūsų valstybei.
Apskritai buvo įdomu stebėti, kaip gražiai ant platformos susėdę
šnekučiavosi jos kūrėjai ir savarankiškos LKP veikėjai. Pasigedau
tik Mykolo Martynovičiaus Burokevičiaus. Nepelnytai draugai jį
pamiršo, nes jis dar 1991 m. sausio 13 d. kruvinų žudynių išvakarėse
Tarybų Lietuvoje paskelbė straipsnį apie Sniečkų, pavadintą
Visada su liaudimi. O gal nesusėdo, bet buvo susodinti šeimininko
šeimininkų?
Be reikalo V.Landsbergis stebisi, kad platforma buvo įnešta
į Mokslų akademijos salę. Negi jam nežinoma, kad ten daug patikrintų
ir išbandytų savųjų?
Kas toliau? Logiška laukti, kad greitai Sniečkaus pasišventimas
Lietuvai bus pagerbtas Vyčio kryžiumi. Labai tiks šalia aštuonių
Lenino ordinų, KBG generolo antpečių. Nebus pamiršti ir jo pagalbininkai.
Beje, jau dalis prisiminta paskiriant valstybines pensijas. Vėliau
prognozuotinas lengvatų atėmimas iš pasipriešinimo dalyvių. Galima
sulaukti ir Kovo 11-osios Akto signatarų teismų ir dar daug ko,
pavyzdžiui, sėkmingai pavykus ketinimui surengti referendumą dėl
rinkimų į Seimą asmenybių, jos žinos, kur Lietuvą nuvesti. Planui
tiks ir asmenybių susipjovimas. Reikės taikytojo. Priešingai
nei 1991 m. sausio 8 d., nebus kam arba nebus galimybių pakviesti:
Neabejingieji, ateikite prie Seimo apginti Lietuvos!. Nebus
tokios galimybės, nes tik dabar sužinojome, jog Visuomeninis
televizijos ir radijo transliuotojas neleido LR Prezidentui krepitis
į tautą! Cenzūra net Prezidentui taikoma! Visiškai pagal Lenino
perversmo planą. Ko dar trūksta?
Vladas TERLECKAS
© 2003 "XXI amžius"