Čečėnija ir Lietuva: moralinė, politinė ir humanitarinė pagalba

Tikiu, kad čia, Mokslų akademijos salėje, šiandien susirinko tie žmonės, abiejų šalių piliečiai, kurie supranta okupuojamos, kolonizuojamos Ičkerijos Respublikos ir rytinio Baltijos kranto valstybių lemties bendrumą. Ir tarpusavio solidarumo būtinybę.
Mus siejantis bendrumas, viršijantis daugelį skirtybių religijos, tradicijų, geografijos, kalbos yra ne vien paviršiniai istorinio kelio, tų pačių tironiškų režimų prieš mūsų tautas vykdyto genocido faktų sutapimai; ne vien tai, kad prieš mūsų tautas kariavo tos pačios NKVD baudžiamosios divizijos, kad abiejų tautų identitetui ir žmonėms naikinti naudotos karo nusikaltimams prilygintinos masinės tremtys, o teisėtas tiek čečėnų, tiek lietuvių pasipriešinimas terorui oficialiuose baudėjų dokumentuose vadintas „bandformuotėmis“, rezistentai - „teroristais“. Mums tai - praeities košmaras, sustingęs praeities prisiminimuose ir istorikų knygose, beje, grėsmės šešėliu teberymantis virš mūsų tėvynės niauriuose Maskvos pagrūmojimuose, Karaliaučiaus tranzito pinklėse, keistuose pseudodemokratinių rinkimų procesuose.
Čečėnijoje šiandien tai - kasdienybė, kai okupacinės kariaunos beribė savivalė prieš civilius gyventojus, jų kankinimas ir žudymas Hitlerio nacionalsocialistų terminologija pavadinamas neutraliu buitiniu žodžiu „valymas“ („začistka“).
Tačiau čečėnų ir lietuvių tautas bei valstybes sieja gilesnis bendrumas, negu vien šios ribinės egzistencijos teisės paneigimo patirtys.Tai - tragiška, garbinga ir mistiška, gal net religinė paskirtis būti ženklu pasauliui. Kaip per visą sovietų okupacijos laiką Lietuva, taip dabar Čečėnija yra išbandymas pasaulio sąžinės: valstybių, jų blokų, tarptautinių institucijų (sakykime, JTO, ESBO), partijų ir pavienių asmenų.
Išbandymas pirmiausia tuo požiūriu, kad pripažintoji, tačiau retai praktikuojama tarptautinė teisė, bendražmogiškoji etika ir ypač mūsų epochoje išpopuliarinta, iš tiesų pažangi žmogaus teisių doktrina labai aiškiai, vienareikšmiškai anuomet buvo okupuotų Baltijos šalių, dabar - čečėnų tautos pusėje. Bet politinės sąlygos kaip nors reaguoti – nepatogios, o kažkokių ypatingų galimų agresoriaus oponentų interesų - nėra. Taigi pasilieka tik teisės ir padorumo motyvai.
Prisiminkime, kaip visos minėtos solidžios institucijos elgėsi Lietuvą ištikusios agresijos, šiurpios neteisybės ir naikinimo atžvilgiu. Kiek kartų JTO svarstė ir pasmerkė masinius Baltijos šalių žmonių trėmimus? Partizanų naikinimą, viešą žuvusiųjų niekinimą? Tikinčiųjų persekiojimą? Kas atsitiko po sovietų okupacijos mūsų ambasadoms daugelyje laisvų, demokratinių šalių? Juk ant pirštų suskaičiuojamos valstybės (JAV, Vatikanas...), kurios aiškiai nepripažino SSRS okupacijos ir bent užsimindavo apie pavergtiesiems daromas skriaudas. Argi ne visiškai tapatų procesą šiandien stebime Čečėnijos atžvilgiu? (Plg. Achmedo Zakajevo atvejį.)
Taip išryškėja mūsų ir jų, anot Algirdo Patacko, girių tautos ir kalnų tautos, skaudžios, bet gydančios misijos panašumas: atskleisti sau ir pasauliui tikrąją žmonijos moralinę būseną, parodyti politines struktūras bei jų paveikumą be iliuzijų ir vis dėlto pasilikti išduotų vertybių, sąžinės ir gėrio pusėje!
Tai yra išbandymas, kurį iš tikrųjų gali atlaikyti tik dideli ir taurūs savo dvasia -ne pinigo ar kokių nors resursų galiomis. Suvokdamos šį savo istorinės lemties artimumą, tautos, net ir būdamos geografiškai tolimos, gali pradėti viena kitai teikti - ir mūsų atveju neabejotinai teikia - moralinę ir politinę paramą. Jeigu ne biurokratiškai nepaslankių ir diplomatiškai atsargių Vakarų ir mūsiškių oficialių institucijų, tai piliečių visuomenės pagrindu.
Ir štai čia, kaip visuomet iškilus doroviniam pasirinkimui, Čečėnijos klausimas tuo sąžinės „rentgenu“ peršviečia jau ne pasaulio laikysenos, o mūsų pačių, Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos, gyvenimą iki egzistencinių gelmių; lygiai kaip kiekvieną mūsų peršviesdavo sovietų nelaisvėje persekiojama Lietuva, tautiečio ir piliečio pareiga jos nepriklausomybei: ar pagal savo galimybes ir supratimą atlieku tą pareigą, ar kažkaip įsigudrinu išlikti „neutralus“, ar kolaboruoju, vykdau okupacinės sistemos užsakymus?
Dabar panašiai mūsų valstybinio ir visuomeninio gyvenimo realias vertybes išryškina - kartais skaudžioje šviesoje - Čečėnija. Mūsų nacionalinių politinių struktūrų orumą ir savarankiškumą arba jų nebuvimą; mūsų žiniasklaidos objektyvumą ir atsakomybę už platinamus stereotipus arba šių savybių stoką; mūsų jaunimo ir kultūros veikėjų ryžtingą solidarumą su bebalsiais ir beteisiais, pasaulio galingųjų ignoruojamais čečėnais, atsidūrusiais prie tautos žūties slenksčio; ar ir jie, aktyviausia mūsų tautos dalis, elitas, intelektualai, yra įsigilinę tik į savo smulkias, egoistines intrigėles, arba įtikinti Rusijos propagandos apie „nuožmią banditų tautą“? (Tūrbūt kone visų dabartinės kartos lietuvių seneliai prisimena, kad ne taip seniai, Kremliaus vadų manymu, tokia „banditų tauta“ buvome ir mes...) Taigi matome, kokią vertingą sąžinės sąskaitą savo namuose, savo dvasioje padeda mums atlikti Čečėnijos problemos buvimas, čečėnų buvimas tarp mūsų. Žinomas JAV juodaodžių teisių gynėjas Martinas Liuteris Kingas yra pasakęs: „Mūsų karta turi atgailauti ne vien už piktųjų neapykantos žodžius ir nusikaltimus, bet ir už sukrečiantį gerųjų tylėjimą“. Tačiau ar šiurpių nusikaltimų žmoniškumui akivaizdoje tylintys gerieji pasilieka „geraisiais“?
Pasitikrinę, palyginę Lietuvos reagavimą į čečėnų tautos dramą dviejų kolonijinių karų kančioje, galime konstatuoti, kad visuomet buvo ryškesnė, drąsesnė ne valstybės struktūrų, o pačios visuomenės, piliečių pozicija ir veikla: solidarumo su Čečėnija mitingai, parašų rinkimas po peticijomis tarptautinėms įstaigoms, žygiai prie Rusijos ir Vakarų šalių ambasadų, Čečėnijos nepriklausomybės rėmimo komitetų steigimas, „Lietuvos Caritas“ pagalbos akcija, per kurią buvo surinkta keliolika tūkstančių litų čečėnų vaikams ir pabėgėliams mūsų šalyje. Net ir neseniai įvykęs Lietuvos pilietybės suteikimas Aminat Saijevai, Čečėnijos atstovei Baltijos šalyse, buvo daugiau asmeninis kilnus prezidento Valdo Adamkaus sprendimas, be abejo, darantis garbę mūsų valstybei.
Matydami tokį akivaizdų, pilietiškai aktyvios visuomenės dalies išreikštą de jure čečėnų laisvei ir jų tautos apsisprendimo teisei, turime nuolat klausti, ar mūsų valdžia pakankamai atstovauja visuomenės nuomonei ir ar sąžiningai vykdo piliečių valią.
Savąją apžvalgą pavadinau „Čečėnija ir Lietuva: moralinė, politinė ir humanitarinė pagalba“. Pagrindinis jos teiginys yra tai, kad įvardytoji pagalba yra būtent abipusė. Suteikdama mums progą padėti teisėtiems laisvės ir žmogiškojo orumo siekiams, Čečėnija skatina etinių vertybių išsaugojimą mūsų tautoje. Mums, esantiems tarp Vakarų „greito maisto, greitos meilės, greitos kultūros“ ir Rytų jėgos teisės bei kriminalinio cinizmo, čečėnų skausmas, keliantis būties prasmės, asmeninio padorumo klausimus, gali būti druska, ginanti nuo sugedimo, lėkštoje turgaus banalybėje padedanti išsaugoti aukščio ir gylio dimensijas.
1994 metais, per pirmąjį Čečėnijos karą, mus pasiekė tokie prezidento Džocharo Dudajevo žodžiai: „Perduokite mano padėką lietuvių tautai. Jūs dabar – vienintelė tauta, kuri jaučia mūsų skausmą kaip savo. Jūs - vienintelė pasaulyje tauta, kuri žino, kas yra prievarta. Ir pajuto tai visai neseniai. Tauta, kuri jaučia mūsų skausmą kaip savo, būdama kitoje pasaulio dalyje, apdovanota Dievo...“
Kuo labiau savo širdimis priartėsime prie šio labai įpareigojančio žuvusio prezidento įvertinimo, tuo mažiau liks paneigtos teisės pačioje Lietuvoje. Taip pat ir tautose, kurių kančia anksčiau ar vėliau turės pažadinti žmoniją iš dorinio nihilizmo. Viena tokių tautų, besibeldžiančių į pasaulio sąžinę, šiandien yra čečėnai. Mūsų garbės pareiga būti jų skausmo liudytojais ir jų laisvės sąjungininkais.

Kun. Robertas GRIGAS,
„Lietuvos Caritas“ generalinis direktorius

© 2003 "XXI amžius"