XXI amžius

Gegužės 10-11-ąją – referendumas dėl Lietuvos stojimo į ES
Ar verta Lietuvai stoti į ES?

Artėjant gegužės 10-11-osios referendumui, „XXI amžiaus“ skaitytojus supažindiname su įvairiais iškylančiais klausimais, abejonėmis, ar Lietuvai būtų blogiau, ar geriau būnant Europos Sąjungoje. Į dažniausiai pasitaikančius svarbius praktiškus klausimus pateikiame trumpus atsakymus, kaip juos suformulavo Europos Komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

1. Kodėl Lietuva stoja į Europos Sąjungą?
Lietuva stoja į ES, nes tai atitinka jos nacionalinius interesus, o rimtų ir realių alternatyvų narystei ES, bent jau kol kas, nepateikiama. Be to, narystės ES pranašumų yra gerokai daugiau nei trūkumų.
Kokie pagrindiniai motyvai skatina Lietuvą siekti narystės ES? Lietuva yra valstybė, dar palyginti neseniai pradėjusi ekonominės sistemos pertvarką ir kurianti rinkos ekonomiką. Narystė ES leidžia Lietuvai perimti ES patirtį, kaip sėkmingai plėtoti rinkos ekonomiką. Šiam tikslui pasiekti ES skiria daug lėšų (dažnai negrąžintinų), dalijasi patirtimi ir žiniomis.
Lietuva stoja į ES siekdama saugumo ir stabilumo. Tai yra suprantama, nes penkios dešimtys SSRS okupacijos metų negali dingti be pėdsakų. ES radosi iš poreikio sutaikyti kelissyk kariavusias Prancūziją ir Vokietiją. ES apimamoje teritorijoje jau antra žmonių karta gyvena be karų. Įdomu tai, kad ES nėra saugumo ir gynybos organizacija. Tačiau ši organizacija žino, kaip siekti politinių tikslų (saugumo) ekonominėmis priemonėmis (per ekonominę integraciją ir ekonomikos plėtros skatinimą). Juolab kad integracija yra veiksminga priemonė užtikrinti ir ekonominiam vienos ar kitos valstybės saugumui. 1997 metų ekonominė krizė Rusijoje parodė, kad tai yra labai aktualu ir Lietuvai.
Stodama į ES Lietuva siekia ne tik politinio, bet ir teisinio, socialinio, ekonominio saugumo. Demokratijos principais paremtas valstybės valdymas, įstatymų viršenybė, pagarba žmogaus teisėms, užtikrintos žmonių socialinės teisės ir aukštas pragyvenimo lygis - visa tai irgi siejama su naryste ES.
Pagaliau ES - tai ne tik saugumas ar ekonomika. Tai ir gausybė įvairių kultūros, mokslo, švietimo projektų.
2. Kodėl Europos Sąjunga priima Lietuvą?
Kartais pasigirsta, kad ES plėtra - tai procesas, kurio spartesne eiga pirmiausia suinteresuotos Vidurio ir Rytų Europos (VRE) šalys kandidatės, neišskiriant ir Lietuvos. Be jokios abejonės, šios valstybės turi labai svarių motyvų, skatinančių siekti narystės Sąjungoje. Tačiau plėtros procesas nebūtų įmanomas ir be kitos pusės, t.y. ES, intereso.
Pirmiausia plėtra pačioje ES suprantama kaip bene vienintelė galimybė galutinai užbaigti Europos vienijimąsi. Taip siekiama ištrinti po Antrojo pasaulinio karo žemyne atsiradusias skiriamąsias linijas ir galutinai panaikinti šio karo padarinius.
Iš pirmo žvilgsnio šis tikslas gali atrodyti kaip idealizmas, o didžiojoje politikoje vargu ar įmanomi vien idealizmu grįsti sprendimai. Tačiau iš tiesų tai yra didžiosios politikos strateginis tikslas. Žinoma, yra ir paprastesnių bei labiau suprantamų plėtros motyvų.
ES viliasi, kad Lietuvos ir kitų VRE valstybių narystė ES bus gera priemonė palaikyti normaliems VRE valstybių tarpusavio santykiams (tarp nemažos jų dalies yra vienokių ar kitokių nesutarimų, temdančių tarpusavio santykius, pavyzdžiui, susijusių su.tautinių mažumų teisėmis). Taip Europa bus apsaugota nuo naujų konfliktų židinių atsiradimo. Kol kas tai pasitvirtinta - narystės ES perspektyva (kartu su galimybėmis pritraukti milžiniškas investicijas ūkiui modernizuoti) vilioja VRE valstybes daug labiau nei, pavyzdžiui, istorinėmis nuoskaudomis paremtas noras paslapčia numinti koją kuriam nors iš savo kaimynų.
Suprantama, be šio ES intereso, grindžiamo idealizmo motyvais, jos elgesį lemia ir materialinės paskatos. VRE regionas, kuriam priklauso ir Lietuva, - tai 100 milijonų naujų vartotojų rinka, masinanti daugelį ES gamintojų. Tai taip pat galimybė perkelti gamybą į pigesnės darbo jėgos kraštus ir taip padidinti savo produkcijos konkurencingumą. Kitaip sakant, Lietuva, kaip ir kitos VRE šalys, ES suteikia ūkio plėtros galimybių.
Be to, laisvas darbo jėgos judėjimas ir dėl integracijos spartėsiantys Lietuvos ir kitų VRE valstybių ekonominio augimo tempai ilgainiui mažins nelegalią migraciją iš VRE šalių, o tai iš tiesų aktualu greta jų esančioms ES valstybėms (pirmiausia Vokietijai ir Austrijai).
Ne mažiau svarbus Lietuvos įnašas į ES bus jos nacionalinė kultūra - kalba, liaudies tradicijos, literatūra, menas, pagaliau - kraštovaizdis.
3. Ar yra alternatyva Europos Sąjungai?
Be jokios abejonės, alternatyva narystei ES yra. Juk ne visos Europos valstybės priklauso šiai Sąjungai. Į šiaurę nuo mūsų yra Norvegija, kurios piliečiai referendume jau du kartus (1972 m. ir 1994 m.) atmetė narystės idėją; vakaruose - vis dar neutrali Šveicarija. Pietuose turime karinguosius Balkanų gyventojus. Be abejo, nedera pamiršti ir mūsų artimiausios rytinės kaimynės - Baltarusijos.
Trumpai aptarkime, kiek tokios alternatyvos realios Lietuvai.
Norvegija ir Šveicarija yra turbūt daugiausia euroskeptikų pagarbos pelniusios valstybės. Anot jų, aukštas šių valstybių piliečių pragyvenimo lygis, kiti įspūdingi ekonominio išsivystymo rodikliai yra akivaizdus įrodymas, kad narystė ES nėra būtina sėkmingo valstybės politinio ir ekonominio gyvavimo sąlyga. Tačiau vargu ar derėtų lyginti šių valstybių ir Lietuvos padėtį. Juk Lietuvos naftos telkiniai gerokai nusileidžia norvegiškiesiems, o Lietuvos bankų patikimumas toli gražu neprilygsta Šveicarijos bankams.
Būtent aukštesnis už ES vidurkį pragyvenimo lygis šiose valstybėse skatina norvegus ir šveicarus nepritarti narystei ES. Kita vertus, būdamos Europos ekonominės erdvės narės, Norvegija ir Šveicarija yra glaudžiais ekonominiais saitais susijusios su ES. Todėl teigti, kad norvegai ar šveicarai visiškai atmeta Europos integracijos idėją, būtų neteisinga.
Tuo tarpu Lietuvoje bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui sudaro tik apie 36 proc. ES vidurkio, todėl integracija ir narystė, be kita ko, turi būti suprantama kaip bene vienintelė galimybė spartinti šalies ekonomikos modernizavimą ir pertvarką. Kita vertus, vargu ar galima lyginti Lietuvos ir, pavyzdžiui, Šveicarijos geografinę padėtį ir tos padėties įtaką šių valstybių saugumui.
Balkanų regiono valstybių alternatyva vargu ar gali pasirodyti priimtina daugumai Lietuvos gyventojų. Tarpusavio konfliktai, tautinė nesantaika ir karai yra ta netolima praeitis, iš kurios Europa siekia išsigelbėti. Be to, pačių Balkanų valstybių (pavyzdžiui, Kroatijos) skelbiami siekiai rodo, kad jos irgi sieja savo ateitį su naryste ES.
Lieka ir dar viena alternatyva - Lietuvos narystė Nepriklausomų Valstybių Sandraugoje ar, tarkim, Baltarusijos politinio ir ekonominio gyvenimo modelis. Šie tikslai būtų pasiekiami lengviau ir mažesnėmis sąnaudomis. Tačiau Lietuvoje ši alternatyva rimtai net nesvarstoma, o Baltarusijos “demokratijos” modelis daugeliui Lietuvos gyventojų kelia šypseną. Gerai, kad ironišką, o ne svajingą, reiškiančią nostalgiją.