Popiežiaus susitikimai su Romos kunigais ir seminaristais

Kunigiško šventumo keliu

Popiežiaus Jono Pauliaus II, kaip Romos vyskupo, tradicinis Gavėnios susitikimas su savosios diecezijos vyskupais, surengtas kovo 6 dieną, pirmiausia buvo paženklintas tuo, kad jis vyko 25-aisiais pontifikato metais, kuriuos Romos vyskupija stengiasi pabrėžti įvairiais įsimintinais aspektais. Štai ir dabar susitikime dalyvavę kunigai kartu su Popiežiaus vikaru Romos miestui kardinolu Kamiliu Ruiniu įteikė Šventajam Tėvui ką tik išleistą rinkinį jo visų pokalbių su Romos kunigais (1979-2002 metais), kurie kasmet vyksta kitą dieną po Pelenų trečiadienio. Popiežius, kuris kunigystės šventimus yra gavęs 1946 metais, ir šiame pokalbyje dalijosi sielovadinio darbo patyrimu, pabrėždamas, kad pagrindinis jo principas - šventumo siekimas.
Kaip ir 1996-aisiais išleistoje autobiografinėje knygoje „Dovana ir paslaptis“, jis dar kartą pabrėžė, kad kunigo pašaukimas yra didi Dievo dovana, o kartu ir paslaptis. Jos „tiesa ir tapatumas“ gali būti suvokti tik pripažįstant, kad savo kilme ir vykdymu kunigiška tarnystė yra betarpiškai susieta „su pačiu Kristumi ir Jo misija, gauta iš dangiškojo Tėvo“. Dėl to kunigai malda turi stengtis įveikti visus sunkumus bei pagundas, kurios gali atvesti į „atvirą ar užmaskuotą“ savojo pašaukimo išdavystę.
„Jei mes nesistengsime su nuolankumu ir pasitikėjimu daryti pažangą mūsų šventėjimo kelyje, tada baigsime tuo, kad iš pradžių prisitaikysime prie nedidelių kompromisų, kurie palaipsniui taps vis rimtesni, ir tai gali atvesti į atvirą ar užmaskuotą išdavystę to palankumo, su kuriuo mylintis Dievas pašaukė mus į kunigystę, - sakė popiežius Jonas Paulius II. - Kada sunkumai ir pagundos užgula mūsų širdis, prisiminkime mūsų gautos dovanos didingumą ir tada atsilygindami galėsime „duoti su džiaugsmu“. Iš tikrųjų mes esame, pirmiausia klausykloje, Dievo gailestingumo liudytojai ir įrankiai. Mes esame ir turime būti žmonės, kurie žino, kaip įžiebti viltį ir atlikti taikos bei susitaikymo darbus“.
Popiežius kalbėjo kunigams, kad pagrindinė ir nepakeičiama priemonė siekiant šventumo yra malda, ypač Eucharistija, kurią jis pavadino „krikščioniškojo pamaldumo širdimi ir raktu į mūsų kunigystės paslaptį“. Be to, kiekvienam kunigui „šventųjų Mišių aukojimas yra gyvenimo centras ir svarbiausias kiekvienos dienos momentas“. Didžiojo kunigiško pašaukimo atlikimas „Kristaus asmenyje“ reikalauja, kad šventimus gavę sielovadininkai būtų tikrieji „Dievo žmonės“ visu savo gyvenimu.
Tokie šventi kunigai gali būti artimi ne tik praktikuojantiems tikintiesiems, „bet ir tiems asmenims, kurie yra silpno tikėjimo arba nutolę nuo krikščioniško gyvenimo praktikavimo“. Pajutę, kad kunigas yra tikras „Dievo žmogus“, jie jam rodo didesnę pagarbą ir tampa atviresni savuose rūpesčiuose. Kunigas, būdamas Geruoju Ganytoju, mylėdamas ir tarnaudamas tikintiesiems, taip pat turi mylėti iki visiško atsidavimo ir savo Bažnyčią, kaip ją mylėjo ir dėl jos aukojosi pats Kristus. „Mes neturėtume bijoti savęs tapatinti su Bažnyčia ir atiduoti jai visas jėgas“, - kalbėjo Šventasis Tėvas.
Susitikime su Romos vyskupijos kunigais, prisimindamas savo kunigavimo metus Lenkijoje, Jonas Paulius II pripažino, kad parapinio darbo jam beveik neteko dirbti, nes netrukus po šventimų ir studijų Romoje jis buvo paskirtas dėstyti kunigų seminarijoje ir universitete. „Tačiau, netgi neturėdamas tiesioginio parapinio kunigo tarnystės patyrimo, aš visada turėjau daug kontaktų su kunigais ir galiu pasakyti, kad jie dalijosi su manimi savuoju patyrimu“, - sakė Popiežius. Prieš 45 metus konsekruotas Krokuvos vyskupu, vėliau vadovaudamas šiai diecezijai, jis dažnai susitikdavo su savo kunigais, „netgi dažniau nei dabar Romoje“ ir aptardavo jų problemas. Baigdamas pokalbį Šventasis Tėvas padėkojo visiems kunigams už maldas, „kurioms visada jaučia didelį poreikį“.
Savo trumpoje kalboje kardinolas K.Ruinis palietė svarbiausią šiomis dienomis karo grėsmės Irake temą, pažymėdamas, jog visi Romos dvasininkai gerai suvokia Popiežiaus susirūpinimą dėl taikos išsaugojimo. „Mes vienijamės su jumis nuolankiai melsdami Viešpaties Jėzaus, Taikos Kunigaikščio, kad Jis atvertų širdis ir įkvėptų tautų lyderiams toliaregiškos išminties taikos sprendimams“, - sakė kardinolas.

Prisimintos studijos pogrindžio seminarijoje

Kovo pradžioje, prieš prasidedant Gavėniai, taip pat įvyko tradicinis popiežiaus Jono Pauliaus II susitikimas su Romos didžiosios kunigų seminarijos studentais ir dėstytojais bei jų giminėmis. Susitikimo pradžioje seminarijos choras atliko oratoriją, skirtą Dievo gailestingumo apaštalės šv.Faustinos Kovalskos gyvenimui ir darbams. Šventasis Tėvas savo pokalbį taip pat sutelkė į gerai žinomą Dievo gailestingumo judėjimo šūkį „Jėzau, pasitikiu Tavimi“.
Šis paprastas ir kartu tvirtas pasitikėjimo ir atsidavimo Dievo meilei aktas gali pakeisti žmogaus gyvenimą. „Neišvengiamų sunkumų ir išbandymų akivaizdoje, kaip ir džiaugsmo bei įkvėpimo akimirkomis savęs patikėjimas Viešpačiui pripildo sielą ramybės ir paskatina mus pripažinti dieviškosios iniciatyvos prioritetą bei atsiverti nusižeminimo ir tiesos dvasiai, - kalbėjo Popiežius. - Tie, kurie yra įskaudinti gyvenimo nesėkmių, gali rasti nusiraminimą; tie, kurie yra paveikti kančios ir nesveikatos, gali rasti palengvėjimą; tie, kurie yra apimti netikrumo ir baimės, gali pajusti džiaugsmą, nes Kristaus širdis yra kupina paguodos ir meilės tiems, kurie kreipiasi į Jį su pasitikėjimu“.
Jonas Paulius II pastebėjo, kad Marija, kuri aiškino tarnams Kanos vestuvėse „darykite, ką jis jums pasakys“, tuo pačiu drąsino juos pasitikėti Kristumi. Popiežius aiškino, kad Marija, „nepaprasta dvasinio gyvenimo mokytoja“, dalijosi su Jėzumi „džiaugsmais ir vargais, rūpesčiais ir kentėjimais iki aukščiausios Kryžiaus aukos ir dalijosi su Juo Prisikėlimo šlove. Ji drauge su apaštalais Vakarienbutyje (Paskutinės vakarienės menėje) maldoje laukė Šventosios Dvasios nužengimo“.
Kalbėdamas Romos seminaristams Šventasis Tėvas vėl prisiminė jaunystės metus Lenkijoje, kai Antrojo pasaulinio karo metu jis studijavo pogrindinėje kunigų seminarijoje. Tuomet dėl nacių okupacijos visos seminarijos Lenkijoje buvo uždarytos, bet Krokuvos arkivyskupas kardinolas Sapieha „suorganizavo slaptą seminariją, galima ją vadinti katakombų seminarija, kuriai aš priklausiau“, sakė Popiežius. Tuos laikus jis prisiminė klausydamas šv. Faustinai dedikuotą oratoriją, nes sesuo Faustina gyveno ir buvo palaidota Krokuvos priemiesčio vienuolyne. Netoli nuo tos vietos buvo Solvejaus chemijos gamykla, kurioje karo metais paprastu darbininku dirbo būsimasis Popiežius, kartu slapta rengdamasis kunigystei.
„Tuomet, dirbdamas fizinį darbą, aš net nesvajojau, kad vieną dieną tapsiu Romos vyskupu ir šį savo patyrimą priminsiu Romos seminaristams“, - kalbėjo Jonas Paulius II. Jis sakė, kad niekuomet neužmirš tų dienų, kai, per pamainą dirbdamas aštuonias valandas, dar sugebėdavo skaityti metafizikos ir filosofijos knygas. Kartu dirbę darbininkai dėl to labai stebėjosi ir stengdavosi jam padėti, leisdavo išvargusiam nusnausti ir už jį padirbdavo. Kaip tik tais sunkiais karo ir pogrindžio kunigiškų studijų metais Popiežius įgijo visiško pasitikėjimo Dievu ir Jo Motina patyrimą, kas padėjo pakelti visus išbandymus.
Tradiciškai Popiežiaus susitikimas su Romos didžiosios kunigų seminarijos, įsikūrusios šalia šv.Jono bazilikos Laterane, studentais vyksta per Pasitikėjimo Dievo Motinos šventę. Ši šventė yra kilnojama ir minima liturgijoje šeštadienį prieš Gavėnios pradžią ženklinantį Pelenų trečiadienį. Romos seminarija buvo dedikuota Pasitikėjimo Dievo Motinai 1837 metais, kada, siaučiant didelei choleros epidemijai, buvo duoti įžadai su pasitikėjimu atsiduoti jos globai.
Romos seminarija įkurta 1565 metais kaip jėzuitų vadovaujamos Romos kolegijos struktūrinis padalinys. Tačiau 1773 metais, laikinai sustabdžius Jėzaus Draugijos veiklą, seminarija pradėjo veikti atskirai, ilgainiui tapdama pagrindine dvasininkų kalve Romos vyskupijai.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"