Šventasis Sostas ir Lietuva: pasakojimas tęsiasi

(Pabaiga. Pradžia Nr. 19, 21, 25, 27, 29)

Kovo 4 dieną Vilniaus universitete vyko mokslinė konferencija, skirta Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto diplomatinių santykių 80-mečiui bei pirmojo konkordato tarp Lietuvos ir Vatikano 75-mečiui paminėti.
Filosofas Vytautas Ališauskas, „Naujojo židinio-Aidų“ žurnalo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, tam tikru būdu apibendrino konferencijoje pateiktus istorinius faktus. Apžvelgęs Bažnyčios ir valstybės santykių sampratos raidą nuo Renesanso iki mūsų laikų, V.Ališauskas svarstė, kaip Bažnyčios požiūris į valstybę, ir atvirkščiai, atsispindėjo 2000 metais pasirašytose Lietuvos ir Šventojo Sosto sutartyse.

Dvi skirtingos valstybės koncepcijos

V.Ališauskas savo pranešimo atspirties tašku pasirinko tai, kad, anot jo, popiežiai Pijus IX ir Leonas XIII, kuriems teko nelaimė pervesti Katalikų Bažnyčią į naują Europos ir tuo pačiu pasaulio gyvenimo epochą, į postfeodalinę technologinės revoliucijos ir naujų valstybių susikūrimo epochą, visų naujosios santvarkos nelaimių šaknis matė XVI amžiuje, tiksliau, tame amžiuje susiformavusią ar pradėjusią formuotis naująją teisę. Ši teisė, o pirmiausia XVI amžiaus renesansinės valstybės doktrinos, tobuliausiu būdu įgavo pavidalą N.Machiavelio politinėje koncepcijoje, kurią galima pavadinti valstybės savitiksliškumo koncepcija, kai valstybė yra pati sau vertybė, o valdovo veiksmai turi būti motyvuojami tiktai valstybės (ne visuomenės) gerove. Ši koncepcija Švietimo laikotarpiu buvo praplėsta ir papildyta vadinamąja socialinio visuomenės susitarimo koncepcija, numačiusią hipotetinę visų karo su visais būklę ir to hipotetinio karo sprendimą – visuomenės susitarimą tarpusavyje dėl bendrų gyvenimo formų ir gyvenimo taisyklių.
Pasak V.Ališausko, abi šios koncepcijos griežtai prieštaravo krikščioniškajai valstybės ir valdžios sampratai. Požiūris į valstybę, kaip į kažką savitikslį ir kylantį tik iš žmogaus pragmatinio uždavinio išgyventi, išlikti, griežtai prieštaravo dieviškos valdžios koncepcijai, kuri toli gražu nebuvo tokia paprasta, kaip šiandien atrodo iš mūsų sekuliarios, labai sociologizuotos valstybės sampratos. Net kalbant apie monarchiją niekada nebuvo kalbama taip, lyg Dievas pastatytų konkretų žmogų valdžios funkcijai atlikti. Bažnyčia visą laiką pirmiausia akcentavo patį valdžios šaltinį – Dievą ir prigimtinę žmogaus reikmę gyventi socialinėje bendruomenėje su kitais žmonėmis.

Įtarus požiūris į atstovaujamąją demokratiją

Be to, Bažnyčia labai kategoriškai atmetė požiūrį, kad valdžios šaltinis yra pati tauta. Leonas XIII kategoriškai pareiškė: valdžia jokiu būdu nesuteikiama, o tik nusprendžiama, kas valdžią vykdys. V.Ališauskas pripažino, kad XIX a. pabaigoje -XX a. pradžioje, atstovaujamosios demokratijos valstybės sąlygomis, tokie pareiškimai atrodė visiškai nebepriimtini. Apie tokį valstybės savitikslį egzistavimą popiežius Leonas XIII atsiliepęs net šiek tiek paniekinamais žodžiais: „Tokia valstybė nėra niekas daugiau kaip tik pati save mokanti ir valdanti minia“.
Nepaisant kategoriško modernios valstybės atmetimo, Bažnyčia vis dėlto išlaikė požiūrį į valstybę kaip į vadinamąją tobulą bendruomenę, kuri turi visus autarkiškai egzistuojančios institucijos bruožus, pradedant vadovais, įstatymais ir valdininkais, kurie turi klausyti savo vadovo, sakė V.Ališauskas. Tokia valstybės samprata buvo priimtina ir pačioms tuometinėms valstybėms, tačiau šitokioje sekuliarizuotoje, bet drauge pagal tobulos bendruomenės principą interpretuojamoje valstybėje pati Bažnyčia atsidūrė labai keistoje vietoje.
Nykstant feodalinės teisės privilegijų principui, Bažnyčia staiga atsidūrė tokioje pat vietoje kaip ir kitos organizacijos, draugijos ir susivienijimai. Antra vertus, ne tik nebuvo įvertinta jos specifika, bet, atsimenant dar neseną sosto ir altoriaus sąjungos epochą, Bažnyčia buvo traktuojama kaip politiškai paveiki, politiškai pavojinga ir reakcinga – bandanti sustabdyti valstybių politinę raidą.

Tik moralinis autoritetas

Šitokia situacija, amžiaus pabaigoje sukėlusi nemenką įtampą, Bažnyčią nustūmė į politinio gyvenimo pakraštį. Kita vertus, Pirmasis pasaulinis karas, kad ir kaip būtų paradoksalu, Bažnyčiai leido vėl atsigauti. Pirmiausia didelę reikšmę turėjo tautų vienybės šūkis. Toje pačioje Prancūzijoje katalikai staiga tapo visateisiais ir visaverčiais žmonėmis, kai paaiškėjo, kad ir jie (o jų buvo labai daug) turi būti kariais ir kautis fronte lygiai su laisvamaniais, masonais ar deistais. Antra vertus, Benedikto XV išmintinga ir sumani politika, sugebėjimas išlaikyti neutralitetą, nuolat pabrėžiant taikos reikalą ir kviečiant tautas į taiką, pakėlė Šventojo Sosto autoritetą.
Po karo susiformavo nemaža naujų valstybių, kurių statusas buvo gana neaiškus, visos buvo vadinamos įvairiais paniekinamais vardais, iš kurių, V.Ališausko vertinimu, bene švelniausias – „sezoninė valstybė“. Naujų valstybių susikūrimas ir Šventojo Sosto prestižo augimas pareikalavo naujų santykių formų, kurios vėliau išsiliejo daugeliu Pijaus XI pasirašytų konkordatų, ir naujo valstybės įprasminimo.

Ribotos piliečių ir Bažnyčios teisės

Deja, teigė V.Ališauskas, tas valstybės įprasminimas bažnytinėje sampratoje ir Bažnyčios supratimas tuometinėje valstybėje nebuvo lengvas. Tuometinės po Pirmojo pasaulinio karo išlikusios senosios ir naujosios buržuazinės valstybės, nors ir teigdamos visų piliečių lygybę ir pilietines laisves, iš esmės tas laisves suprato labai ribotai. Netrukus Europoje pasipylė serija autoritarinių valstybių. Antra vertus, valstybės, kurios formaliai išliko demokratinės, taip pat nepripažino pilietinių laisvių tokiu pavidalu, kaip mes suprantame jas dabar. Valstybė pasiliko sau daugelį privilegijų ar daugelį teisių kontroliuoti piliečių veiklą ir gyvenimą. V.Ališausko nuomone, prieškario valstybės (ypač į autoritarinį valdymą linkusios ar tos, kurios laikė pareiga kovoti už sekuliarų gyvenimą) vienu svarbiausių savo prioritetų laikė švietimą ir jaunimo auklėjimą. Šita valstybės funkcija buvo įtvirtinta įvairiais įstatymais ir bene ryškiausią išraišką įgavo 1938 metų Lietuvos Konstitucijoje, kurioje aiškiai pasakyta, kad valstybė prisiima atsakomybę už jaunimo auklėjimą ir švietimą. Ribojamas pilietinis veikimas dažnai nesuteikė Bažnyčiai net tų teisių, kurių ji galėjo tikėtis. Draugijų, susivienijimų, asociacijų laisvės nuolat buvo varžomos, pabrėžiama, kad tokios institucijos turi veikti griežtai viena – valstybės kryptimi.

Bažnyčia ir valstybė – dvi varžovės

Tuo tarpu Bažnyčia, ir toliau suprasdama valstybę kaip tobulą bendruomenę, kurioje atskiras individas palenktas didesnei visumai, lygiai taip pat suprato ir savo pačios struktūrą. Įprastinė (iki II Vatikano susirinkimo) koncepcija pristatė Bažnyčią kaip tobulą bendruomenę. Taigi susidarė tokia situacija, kad valstybė ir Bažnyčia buvo suprantami kaip du lygiagrečiai veikiantys institutai, kurių veikla tam tikrais atvejais gali susikirsti ir sukelti tam tikrų konkrečių problemų. Konkordatai – ar santarvės aktai – ir buvo skirti išspręsti šitiems galimiems nesutarimams ir konfliktams, kai Valstybės ir Bažnyčios jurisdikcija susidurdavo tam tikrose srityse.
Tačiau, kaip pastebėjo V.Ališauskas, Bažnyčia paprastai suprasdavo tam tikrus valstybės reikalavimų priėmimus kaip malonės ir privilegijos suteikimą valstybei, nes buvo tvirtinama ne tik dieviškosios ar prigimtinės teisės viršenybė prieš pasaulietinę teisę, bet ir kanonų teisės neabejotina viršenybė prieš valstybės teisę - ypač mišrios jurisdikcijos srityse. Geriausias tokios mišrios jurisdikcijos pavyzdys būtų santuoka.
Valstybė, priimdama labai panašią koncepciją, elgėsi pagal kitą principą – galingesnis yra tas, kuris turi valdžią, ir priimdavo tuos sprendimus, kurie jai buvo patogūs. Kaip pavyzdį V.Ališauskas nurodė žinomus konfliktus dėl ateitininkų veikimo prieškario metais, kurie neabejotinai prieštaravo konkordato normoms, tačiau valstybė į tai nekreipė jokio didesnio dėmesio ir naudojosi savo turima valdžia.
Tad konkordato principas, įtvirtinantis dviejų institucijų paralelizmą, išties skelbė tam tikrą varžymosi principą - kas nugalės ką, apibendrino V.Ališauskas.

Tarp liberalios demokratijos ir komunizmo

2000 metai – Lietuvos sutarčių su Šventuoju Sostu pasirašymo metai, V.Ališausko nuomone, iš esmės skiriasi nuo prieškario laikų atmosferos. Pirmiausia pasikeitė žmogaus teisių ir valstybės samprata. Valstybė tapo institucija, kurios tikslas – pirmiausia garantuoti visuomenės gerovę, piliečių veikimą ir užtikrinti galimybę piliečiams realizuoti savo interesus, poreikius ir prigimtinį orumą. Šitie principai ne kartą įtvirtinti tarptautinėse deklaracijose ir civilizuotų šalių teisės sistemose.
Antra vertus, Bažnyčia akivaizdžiai įsitikino, kad demokratinė visuomenė, nepaisant visų jos netobulumų, yra tokia pat įmanoma dirva veikti ir reikštis ir galima naudotis demokratinės visuomenės teikiamomis galimybėmis ir privalumais. Šita Bažnyčios pozicija ypač aiškiai ėmė keistis karo pabaigoje popiežiaus Pijaus XII įtakoje, kuris, nors ir nebuvo didelis demokratijos gerbėjas, savo aštriu protu suvokė naujas politines realijas. V.Ališauskas mano, kad Bažnyčios pažiūrų kaitai įtaką darė ir augantis Jungtinių Valstijų vaidmuo bei besikeičianti katalikų padėtis Amerikoje. JAV - liberalios demokratijos tvirtovė, prieš karą atrodžiusi ganėtinai svetima ir priešiška katalikybei, po karo ėmė smarkiai keistis, sakė V.Ališauskas. Ir galbūt iš dalies sovietų propaganda buvo teisi sakydama, kad Vatikanas ir JAV yra neformalūs sąjungininkai kovoje prieš komunizmą. Komunistinių totalitarinių valstybių susiformavimas ir auganti galia labai aiškiai skyrė kiekvienos pusės tikrąjį interesą. Tada paaiškėjo, kad liberali valstybė yra nepalyginti mažesnis blogis negu komunistinė totalitarinė valstybė. Ji pirmoji savo piliečiams sudaro sąlygas sekuliariam gyvenimui, užuot juos, kaip komunistai, paprasčiausiai nužudžiusi.

Bendradarbiavimas siekiant žmogaus ir visuomenės gerovės

Naujoji situacija sudarė sąlygas kitaip pažiūrėti į Bažnyčios ir valstybės santykius, atsisakant schematizuotų ir politizuotų dviejų tobulų bendruomenių koncepcijos, sakė V.Ališauskas. Pirmiausia buvo atsigręžta į bendradarbiavimo idėją, kuri tapo Lietuvos ir Šventojo Sosto 2000 metų susitarimų pagrindiniu principu – kertiniu akmeniu.
Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutarties dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų pirmasis straipsnis sako: „Lietuvos Respublika ir Šventasis Sostas sutinka, jog tiek Katalikų Bažnyčia, tiek valstybė yra nepriklausomos bei autonomiškos kiekviena savo srityje ir, laikydamosi šio principo, glaudžiai bendradarbiauja siekdamos kiekvieno žmogaus ir visuomenės dvasinės ir materialinės gerovės“.
Taigi, V.Ališausko vertinimu, abi pusės atsisako galimų konflikto zonos paieškų, o požiūrio kampas keičiamas, kad būtų randamos bendradarbiavimo zonos. Labai svarbu ir visiškai nauja, palyginti su prieškario konkordatu, yra tai, kad čia minima atskiro individo ir visos visuomenės gerovė. Tiek Bažnyčia, tiek valstybė savo tikslu iškelia žmogų – vieną ar veikiantį drauge su kitais žmonėmis. Šis posūkis žmogaus link, V.Ališausko vertinimu, ir toliau lieka tam tikras idealas – valstybė ne visada tapati sau, keičiasi įvairūs politiniai vingiai, ir todėl konkordatų ar sutarčių tarptautinis statusas leidžia įtvirtinti ir garantuoti tam tikrus principus, tam tikrą stabilumą. Šios sutartys irgi atlieka panašų vaidmenį.

Arvydas JOCKUS

© 2003 "XXI amžius"