Prisikėlimo bažnyčios likimas,
užstrigęs prie dvasinio tautos atgimimo slenksčio
|
Svečiai apžvalgos aikštelėje
ant paminklinės Prisikėlimo bažnyčios stogo
|
|
Parodos Paminklinė Prisikėlimo
bažnyčia atidaryme. Centre - vyskupas Eugenijus Bartulis
ir arkivyskupas Sigitas Tamkevičius |
|
Kun. Vytautas Grigaravičius
(dešinėje) pasakoja svečiams apie atstatomą bažnyčią
Ričardo ŠAKNIO nuotraukos |
Šventovės pirmiausia iškyla sielose,
žmogaus dvasios erdvėje. Tik tada kaip sieloje švytinčio išsipildymo
atspindys šventovė tampa realybe išoriniame pasaulyje, - rašė
poetas ir rašytojas Robertas Keturakis. Buvo laikai, kai Kaune,
laikinojoje sostinėje, paminklinės Prisikėlimo bažnyčios statybą
visa tauta suvokė kaip jų laisvos dvasios ženklą, reikšmingą Lietuvos
nepriklausomybės simbolį, į kurį sudėjo visas savo viltis ir tikėjimą
šviesia tautos ateitimi. Šių dienų vis sparčiau modernėjančiame
pasaulyje laisvės siekis yra įgavęs kitą prasmę. Objektyvi visuotinės
laisvės idilija virto subjektyvios, asmeninės laisvės išraiška.
Gal todėl šiandien vis dažniau esame pavergiami laikinumo, dažniau
pamirštame amžinąsias tiesas, reikšmingas ne tik kiekvieno asmens
išlikimui, bet ir visos tautos išlikimui. Paminklinė Prisikėlimo
bažnyčia vis dar laukia savo prisikėlimo, laukia sąmoningo mūsų
pabudimo, atsigręžimo į dvasinį savo tautos turinį, be kurio griūva
kiekvienos valstybės pamatai. Arkivysk. Sigito Tamkevičiaus teigimu,
laukdami Prisikėlimo šventovės atstatymo, mes laukiam visos Lietuvos
prisikėlimo. Bažnyčia yra tautos simbolis, todėl jos atstatymo
darbai irgi yra simboliški, ji auga taip, kaip auga visa Lietuva.
Šio augimo proceso pabaiga bus tokia, kokia bus visos Lietuvos
prisikėlimo pabaiga. Daugiau vilčių, kad būsime laisvi, orūs ir
prisikelsime Europos valstybių šeimoje.
Šia intencija, siekdami paskatinti Lietuvos visuomenės ir vadovų
dėmesį susidariusioms tautos šventovės atstatymo problemoms, Kauno
apskrities viešosios bibliotekos Kultūros renginių ir leidybos
grupė balandžio 9 dieną pakvietė į kilnojamosios parodos Paminklinė
Prisikėlimo bažnyčia atidarymą ir diskusiją Kodėl stringa bažnyčios
atstatymas.
Istorinių laikų bažnyčios
vizija ir skaudus jos likimas
Pagrindinis kiekvieno atstatomo
objekto motyvas yra ateities vizija. Tačiau ji be retrospektyvinio
žvilgsnio į atstatomą objektą yra neįmanoma. Su paroda supažindinęs
J.Rimkus pasakojo, kad 1922 metais vysk. P.Bučys Laisvės laikraštyje
pirmasis iškėlė mintį laikinojoje sostinėje pastatyti bažnyčią,
kuri būtų atgautos laisvės simbolis ir įamžintų tautos atgimimą
bei istorinę atmintį. Ilgai nereikėjo laukti. 1926 metais vysk.
J.Skvirecko iniciatyva sušauktame žymiausių valstybės, visuomenės
veikėjų bei kūrėjų susirinkime buvo aptarti įvairūs atkurto valstybingumo
įamžinimo projektai, iš kurių daugiausia pritarimo susilaukė P.Bučio
idėja. Netrukus buvo įsteigta paminklinės Prisikėlimo bažnyčios
statybos taryba bei vykdomasis komitetas, kurio pirmininku sutiko
būti tuometinis Lietuvos respublikos prezidentas A.Smetona, o
visais statybos darbais rūpintis Žaliojo kalno bažnyčios rektorius
kun. F.Kapočius. 1928 metais Kauno miesto savivaldybė bažnyčios
statybai padovanojo 85000 kv.m žemės sklypą, kainavusį apie 90
tūkst. litų. Dar carui valdant Lietuvą, ant šio kalno, iš įvairių
pakraščių matomoje vietoje, stovėjo caro kareivių pastatyta patranka,
kuri simbolizavo didžiosios Rusijos galybę. Ją netrukus turėjo
pakeisti kitas, nepriklausomos Lietuvos simbolis. Tam buvo dedamos
visos tautos pastangos.
Galutinis bažnyčios projektas buvo parengtas 1932 metais pagal
konkurso būdu laimėjusį inžinieriaus K.Reisono darbą, o kitais
metais, gavus leidimą statybai, prasidėjo rimti darbai. 1934 metais
didelį impulsą bažnyčios statybai davė Pirmasis visuotinis eucharistinis
kongresas, kurio metu buvo pašventintas iš Jeruzalės Alyvų kalno
atvežtas kertinis akmuo. Tautos šventovės idėją finansiškai rėmė
visa Lietuva. Švietimo ministerija bažnyčios statybai dovanojo
medienos, Katalikų veikimo centras platino atsišaukimus, kviečiančius
paremti statybos darbus, lėšas siuntė miestų ir valsčių savivaldybės,
pavieniai asmenys, o moksleiviai ir mokytojai po dešimt su puse
centų ar vieną litą pirkdavo ženkliukus-plytas. Per kelias savaites
buvo surinkta 100 tūkst. litų. Sėkmingai vykstant statybos darbams,
1940 metų pavasarį bažnyčia buvo pastatyta ir užbaigti išorės
darbai. Beliko įrengti tik interjerą. Tačiau darbus nutraukė karas.
Vokiečiai čia įrengė popieriaus sandėlį, o sovietinės okupacijos
metais čia buvo įkurdinta radijo gamykla Banga. 1952 metais
įsakymą bažnyčios patalpose įsteigti naują pramonės įmonę pasirašė
pats Stalinas. Pastato vidus buvo rekonstruotas: šoninėse navose
įrengti trys gamybiniai aukštai, o centrinėje navoje - net penki
aukštai su masyviomis betono perdangomis. Viltis turėti tautai
savo Prisikėlimo bažnyčią okupacinės valdžios buvo sąmoningai
sužlugdyta.
Atgimusi šventovės atstatymo
viltis
Viltis atstatyti šventovę sugrįžo
1988 metais, prasidėjus tautiniam Atgimimui. Visuomenei ėmus reikalauti
grąžinti bažnyčią tikintiesiems, 1990 metais dar LSSR Aukščiausiosios
Tarybos sprendimu gamybinis susivienijimas Banga buvo įpareigotas
grąžinti statinį prieš metus įsikūrusiam Šventovės atstatymo komitetui.
Grąžinimas vyko labai vangiai, bankrutavusiai gamyklai nevykdant
daugelio įsipareigojimų. Tačiau visuomenės entuziazmas nugalėjo.
Šiandien dar ir dabar prisimename Atstatymo komiteto organizuojamas
masines talkas, kuriose, griaudami perdangų tinką, dirbdavo ne
tik Lietuvos kariuomenės pulkai, Policijos akademijos studentai,
bet ir visa miesto visuomenė.
Dabar paminklinės Prisikėlimo bažnyčios atstatymo darbai yra patikėti
iki šiol dirbusiai AB Kausta, o visais atstatymo reikalais rūpinasi
tam tikslui įsteigta VĮ Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios atstatymo
taryba. Jos pirmininkas yra Kauno arkivyskupas metropolitas S.Tamkevičius,
o jam talkina bažnyčios klebonas dekanas kun. V.Grigaravičius,
prof. V.Nezgada, projektą koreguojantis architektūros daktaras
A.Sprindys, parapijos kunigai E.Jotkus, V.Aleksandravičius, V.Brusokas,
A.Jagelavičius ir daugelis kitų.
Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios klebono kun.V.Grigaravičiaus
teigimu, atgijus šventovės atstatymo vilčiai, daugiausia lėšų
būtiniausiems bažnyčios remonto darbams buvo gaunama iš privačių
lėšų. Tuo tarpu valstybės ir Kauno savivaldybės parama nuo 1989
iki 2002 metų labai svyravo. Valstybė, 1989-1993 metais iš savo
biudžeto skyrusi 50 tūkst.Lt, iki 1996 metų visai pamiršo bažnyčios
atstatymą, o Kauno miesto savivaldybė, tais pačiais metais paaukojusi
112 tūkst. Lt, vėl parėmė tik 1998 metais 8 tūkst.Lt ir 2001-2002
metais, paskyrusi po 50 tūkst.Lt. Finansinė bažnyčios padėtis
pagerėjo 1997 metais, kada iš valstybės biudžeto buvo gautas 1
mln.Lt, o 1998 metais 1,2 mln. Lt. 1999 metais valstybės parama
vėl nutrūko, o 2000 metais bažnyčios atstatymui skyrus 1 mln.Lt
bei 2001 metais 0,5 mln.Lt, 2002 metais finansavimo vėl buvo atsisakyta.
2001-2002 metais per 106 tūkst.Lt buvo gauta iš telekomo akcijų.
Kažkiek lėšų per pastaruosius metus gauta ir už platinamus ženklus.
Iš viso Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios atstatymui jau yra surinkta
apie 8 mln.Lt, o jai užbaigti reikia dar mažiausiai 8 mln.Lt.
Šiuo metu dėl lėšų stygiaus darbai beveik nevykdomi.
Šventovės atstatymo problemos
ir teigiami poslinkiai
Yra vilties, kad paminklinės
Prisikėlimo bažnyčios atstatymas nebus paliktas savieigai. Paroda
Paminklinė Prisikėlimo bažnyčia keliaus per visą Lietuvą ir
įvairių miestų gyventojai bus supažindinami su šventovės atstatymo
idėjomis. Sveikintinos ir diskusijos, kurios skatina ne tik visuomenės,
žiniasklaidos, bet ir aukštų valstybės pareigūnų dėmesį šiai temai.
Po diskusijos, vykusios Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje,
kurioje dalyvavo kultūros veikėjai, Kauno savivaldybės nariai,
Telekomo atstovai bei dvasininkai, kitą dieną į buvusią Lietuvos
prezidentūrą kartu su Kauno savivaldybės bei dvasininkijos atstovais
aptarti bažnyčios atstatymo klausimą iš sostinės atvyko ir Lietuvos
Respublikos Prezidento deleguota valstybės pareigūnų grupė: Lietuvos
tūkstantmečio minėjimo direkcijos direktorius G.Ilgūnas, prezidento
R.Pakso patarėja D.Kutraitė, kultūros ministrė R.Dovydėnienė bei
kiti. Delegacijos nariai, apžiūrėję bažnyčią, įvertino jos padėtį,
turimus ir išleistus finansinius išteklius, domėjosi teisine dokumentacija,
pačia bažnyčios koncepcija, jos ateities vizija. Arkivysk. S.Tamkevičius,
dar bibliotekoje surengtoje diskusijoje kalbėdamas apie šventovės
koncepciją, paminėjo labai plačias galimybes: bažnyčia tarnautų
tikintiesiems ir jų dvasiniams poreikiams, būtų į miestą atvykstančių
svečių traukos centras, čia vyktų sakralinės muzikos vakarai,
valstybinių švenčių minėjimai katalikiškų bendruomenių ir jaunimo
susibūrimai. Tačiau, prieš kalbant apie Kauno Prisikėlimo bažnyčios
koncepciją, arkivysk. S.Tamkevičius visų pirma pasiūlė atsisakyti
dviejų žodžių tai Kauno ir bažnyčia. Anot jo, Kauno Prisikėlimo
parapijai užtektų ir medinės bažnyčios. Bet ši bažnyčia turi istorinę
praeitį ir yra visos tautos prisikėlimo ženklas visų mūsų dvasinė
šventovė. Su tuo sutiko ir K.Ignatavičius: Jei norim, kad aplink
šventovę mobilizuotųsi visa tauta, neturim jos atstatymo paversti
vien tik Kauno reikalu. Tai visos valstybės reikalas, todėl Kultūros
apsaugos departamentas turėtų skirti daugiau dėmesio ir lėšų.
Buvusio Kauno mero D.Ašmio teigimu, Kaunas turi garbingą istoriją,
bet miesto valdžia tos istorijos nesugeba pateikti kaip prioriteto.
Kauno savivaldybės nariai tuo turėtų labai susirūpinti. Šiais
metais Kauno savivaldybė šventovės atstatymui skyrė 100 tūkst.Lt.,
už kuriuos įsipareigojo sutvarkyti automobilių stovėjimo aikštelę
bei aplinką. Kitas klausimas, anot D.Ašmio, yra tolimesnis objekto
eksploatavimas, jo priežiūra bei kasmetinės finansinės išlaidos.
Apie tai jau reikia galvoti dabar.
Pastaruoju metu mažiau gaunama lėšų iš privačių asmenų, ypač gyvenančių
užsienyje. Anot klebono kun. V.Grigaravičiaus, ten nuo pokario
laikų įsikūrę lietuviai jau yra išsunkti įvairių Lietuvoje veikiančių
institucijų, o naujai atvykstantys tokių kilnių tikslų neturi.
Rašytojas R.Keturakis čia pastebėjo pragmatišką Lietuvos visuomenės
bei valdžios pareigūnų požiūrį, kuris ryškiai išsiskiria teikiant
minėtus prioritetus. Anot jo, Žalgirio komandai randama milijoninių
lėšų, bet sunku kam nors įdiegti mintį, kad Prisikėlimo bažnyčia
yra Lietuvos šventovė. Tačiau Telekomo atstovai išsklaidė nepasitenkinimą
prioritetų teikimu. Jų žiniomis, paskelbus Telekomo linijas
Valdovų rūmų ir Prisikėlimo bažnyčios atstatymams remti, į paskutiniąją
sąskaitą skambučių buvo net trisdešimt kartų daugiau. Tai atspindi
teigiamą visuomenės požiūrį į tautos šventovės atstatymą.
Teigiamų poslinkių yra ir daugiau. Šiuo metu Lietuvos viešojo
administravimo institucijos turi galimybę kreiptis į PHARE programos
projektų rengimo fondą, kurio lėšos yra skiriamos ne tiesiogiai
projektams, bet projektinės dokumentacijos, atitinkančios Europos
Sąjungos struktūrinių fondų reikalavimus, rengimui.
Neturint tokios dokumentacijos, vargu ar bus galima gauti iš ES
lėšų projektams įgyvendinti. Todėl, Kauno miesto savivaldybės
Ekonominės plėtros skyriaus turizmo ir miesto įvaizdžio poskyrio
vedėjos I.Popierienės teigimu, Kauno savivaldybė jau yra parengusi
per dešimt įvairių projektų, kuriuos žadama pateikti minėtam fondui.
Tarp projektų yra ir Kauno Žaliakalnio kultūros centro su Lietuvos
kultūros paveldo objektais, tai yra su Prisikėlimo bažnyčia ir
funikulieriumi suformavimas ir pritaikymas tarptautinio turizmo
bei miestelėnų rekreaciniams kultūriniams poreikiams projektas.
Daug kas tikėjosi, kad, apsilankius valdžios atstovams, paminklinės
Prisikėlimo bažnyčios finansavimas bus įtrauktas į Lietuvos tūkstantmečio
minėjimo programą, bet taip neatsitiko. Buvo pasiūlyta pasirašyti
trišalę sutartį, pagal kurią tam tikrą lėšų dalį skirs Vyriausybė,
dalį Kauno savivaldybė, o trečia dalis bus surinkta iš paminklinės
Prisikėlimo bažnyčios atstatymo paramos fondo, kuriam vadovauja
Atstatymo taryba. Vyriausybė šventovės atstatymą įsipareigojo
remti aktyviau nei iki šiol. Belieka tikėtis, kad jos atstatymo
nereikės laukti dar trylika metų. Geriausiai būtų įgyvendinti
Seimo nario A.Saudargo pasiūlymą - nustatyti konkrečią datą, iki
kurios būtų įsipareigojama užbaigti atstatymo darbus. Taip atsirastų
konkretus tikslas ir stimulas, kuris sukoncentruotų visų veikiančių
jėgų pastangas.
Lina KLUSAITĖ
Kaunas
© 2003 "XXI amžius"