Gegužės 10-11-ąją referendumas
dėl Lietuvos stojimo į ES
Šalia Europon grįžtančios Lietuvos įbauginta
Baltarusija
Kai Europos komiteto generalinis
direktorius Petras Auštrevičius baigė pokalbį su Vilniuje vykusiame
seminare dalyvavusiais Baltarusijos žurnalistais, Svetlana Martovskaja,
laikraščio Svobodnije novosti apžvalgininkė, negalėjo suvaldyti
savo emocijų. Jus, lietuvius, reikėtų bent trims paroms į Baltarusiją
išsiųsti, tuomet suprastumėte, kas yra tikros problemos, kartojo
ne vieną dešimtmetį Baltarusijos spaudoje dirbanti moteris. Išgirdusi,
kad Lietuvos žmonėms bene labiausiai rūpi, ar iš ES jie gaus pakankamai
pinigų, žurnalistė siūlė aplankyti Baltarusijos kolūkius Iljičiaus
priesakai arba Lenino kelias ir pasižiūrėti, kaip vargsta vos
už kelių dešimčių kilometrų nuo Lietuvos gyvenantys žmonės. Prezidento
Aleksandro Lukašenkos teiginių apie neva klestinčius kolūkius
Svetlana net nepanoro komentuoti.
Paklausta, ar tikrai jų laikraščio pavadinimas teisingas ir jie
pateikia nepriklausomas naujienas, Svetlana sakė, jog su kolegomis
jie dažnai juokauja, kad turbūt yra nepriklausomi tik nuo savo
nuomonės, o laikraštį teįstengia išleisti porą kartų per mėnesį.
Baltarusijos verslininkai vengia remti nepriklausomus leidinius,
nes žino, kad tai gali baigtis liūdnai jų verslas gali būti
sužlugdytas, o jie patys atsidurti už grotų. Kitos seminare dalyvavusios
žurnalistės teigimu, šiuo metu Baltarusijos įkalinimo įstaigose
laikomi 1200 įvairių įmonių ir gamyklų direktoriai, laisvės netekę
dažniausiai dėl to, kad neįtiko Minsko valdžiai.
Vien pernai ta pati valdžia uždarė šešiolika nepriklausomų laikraščių
ir žurnalų, ir Baltarusijoje teliko vienintelis penkiskart per
savaitę leidžiamas nepriklausomas laikraštis Narodnaja volia,
kuris daugiau nei metus buvo spausdinamas Lietuvoje ir įvežamas
į Baltarusiją. Temperamentingasis jo redaktorius Josifas Seredičius
galėtų ilgai kalbėti apie baltarusių priverstinį nužmoginimą.
Visi jaukiame sotinės viešbutyje kalbinti kaimyninės šalies žurnalistai
pripažino, kad jaučiasi nuolat žeminami, gyvendami valstybėje,
kurioje žmogaus laisvės nepripažįstamos. Dar aiškiau savo beviltišką
padėtį jie suvokia pervažiavę Lietuvos sieną ir pamatę tokius
ryškius skirtumus. Juk abipus sienos gyvena žmonės su panašiais
troškimais ir norais gyventi geriau, tačiau baltarusiams šiuo
metu rūpi ne kaip gyventi geriau, bet kaip išgyventi apskritai.
Kad tai yra svarbu, galėtų paliudyti ir tas faktas, jog dauguma
Baltarusijos žurnalistų teuždirba kelis šimtus litų, o kainos
Lietuvos didžiausiuose prekybos centruose yra netgi mažesnės nei
Baltarusijos turguje. Ir žurnalistai tikrai nėra mažiausiai uždirbantys.
Baltarusijoje auga nedarbas, žmonės bėga į Rusiją, nes išvažiuoti
į Vakarų valstybes jie turi mažai galimybių.
Nepaisant žiaurios informacijos kontrolės, A. Lukašenką šiuo metu
remia tik kiek daugiau nei ketvirtadalis jo valdomos šalies piliečių.
Daugiausia paramos jis tebeturi kaimo vietovėse, kur žmonės temato
valstybinės televizijos kanalus ir girdi tik valdžios prižiūrimo
radijo laidas. Žmonės nežino, kad Baltarusijos diplomatų ir netgi
paties prezidento neįsileidžia Europos valstybės, nežino, kas
iš tikrųjų vyksta Lietuvoje, nes valstybinė televizija rodo tik
mūsų valstybei nepalankius ar net pašaipius reportažus. Net atokiausiame
Lietuvos kaime gyvenanti šeima dabar turbūt vargiai įsivaizduoja,
kad galėtų nematyti LNK, TV3 ar TV4 laidų, jau nekalbant apie
tai, kad valstybiniai mūsų televizijos ir radijo kanalai tikrai
nėra tik valdžios pagyrų tribūna.
Kas gi trukdo baltarusiams pasipriešinti valdžios savivalei? Atsakymas
paprastas, nors sunkiai įsivaizduojamas 2003 metų Lietuvoje
baimė. Per dešimtį A. Lukašenkos valdymo metų drąsiausi demokratijos
gynėjai dingo, paliko šalį arba yra įbauginti. Neseniai prezidentas
išleido dar vieną įsaką, draudžiantį viešose demonstracijose dalyvauti
studentams. Todėl dabar išgėręs ir riaušes bendrabutyje sukėlęs
studentas bus baudžiamas švelniau nei tas, kuris drįs išeiti į
gatvę ir pareikšti savo nepasitenkinimą valdžia, už tai studentas
nedelsiant šalinamas iš aukštosios mokyklos. Žmones muša, grūda
į kalėjimus. Paklausus, ar pagerės situacija Baltarusijoje, jai
tapus Rusijos dalimi, temperamentingasis J.Seredičius pareiškė,
kad jo šalis bus prilyginta neišsivysčiusiam Azijos regionui.
Neteisinga būtų teigti, kad Baltarusijos žmonėms tiesiog patinka
toks prezidentas, tokia tvarka, ir todėl jie nenori eiti į demonstracijas
ar kovoti už savo teises. Kad ir griežtai kontroliuojama, juos
pasiekia informacija apie kitokį gyvenimą net kaimyninėse Baltijos
šalyse. Tiesa, valdžia sustabdė vaikų keliones į Vakarų valstybes,
kuriose jaunieji baltarusiai lankėsi, kviečiami savo bendraamžių.
Valdžia greitai suvokė, kad grįžusių vaikų įspūdžiai niekais paverčia
prezidento kalbas apie puikų gyvenimą Baltarusijoje. Draudžiama
net vaikų fondų veikla, nes jie buvo išlaikomi iš Vakarų valstybių
skiriamų lėšų.
Bene šiurpiausia drama atsitiko vieno neįgaliųjų internato vaikams.
Tokių įstaigų Baltarusijoje nuolat daugėja dėl didėjančio girtuokliavimo,
skurdo, prastos medicininės priežiūros. Vis daugiau vaikų atsiduria
globos namuose, kur jie beveik neprižiūrimi. Auklės dėl pinigų
stygiaus netgi savotiškai suinteresuotos, jog mažyliai ilgai negyventų,
kad ir kaip žiauriai tai nuskambėtų. Viena Airijos televizija
parodė filmuotą siužetą apie vaikų kančias, ir sukrėsti tokių
vaizdų europiečiai nusprendė išgabenti vaikus gydyti. Baltarusijos
vadžia davė visus leidimus, tačiau paskutinę akimirką persigalvojo
ir jau oro uoste vaikus su jais lydinčiais airiais sulaikė. Nepadėjo
nė argumentai, kad vaikai patys negali eiti, kad reikalingi neštuvai.
Atkirtę, kad tai ne jų reikalas, Baltarusijos saugumo darbuotojai
paliko sukrėstus europiečius ir išsivežė vaikus. Ir štai jau kelis
mėnesius Airijos labdaros organizacija stengiasi gauti naujus
leidimus vežti vaikus gydymui.
Tokių istorijų Baltarusijos žurnalistai galėtų pasakoti daug,
bet negali jų aprašyti savo laikraščiuose ar žurnaluose. Josifas
tvirtina, kad baltarusiai yra nužmoginti, dingo jų pasitikėjimas
savimi, juos užvaldė gyvuliška baimė. Europa atrodo visiškai šalia,
tačiau kartu ir taip toli. Atvažiavus į Minską, gali susidaryti
įspūdis, tarsi viskas gerai važinėja automobiliai, troleibusai,
tačiau kas sugebės pažvelgti į jais važiuojančių ar gatve einančių
žmonių širdis. Pasak Narodnaja volia redaktoriaus, likimas kol
kas nelėmė Baltarusijai būti europietiška valstybe, bet kažką
daryti vis tiek reikia. Ir, svarbiausia, reikia kuo daugiau informacijos,
kuri skirtųsi nuo tos propagandos, kuri nuolat girdima per valdžios
kontroliuojamas žiniasklaidos priemones. Tik teisinga informacija
gali priversti žmones vėl galvoti.
Eglė TIRVAITĖ
© 2003 "XXI amžius"