Kauno arkivyskupijoje
Kėdainių dekanate
|
Arkivyskupą Sigitą Tamkevičių
sveikina Sutvirtinimo sakramentą priėmę jaunuoliai
Autoriaus nuotrauka |
Lankėsi arkivyskupas
Šaravai. Saulėtą kovo 16 dieną
žmonės mašinomis, kai kas ir pėsti gausiai rinkosi į mažiausią
Kėdainių dekanate Šaravų bažnyčią. Dėkodami už aplankymą, žmonės
su pagarba šventoriuje pasitiko arkivyskupą Sigitą Tamkevičių,
Kėdainių dekaną kun. Gintarą Pūrą, beveik metus juos aptarnaujantį
jauną kunigą Renaldą Šumbrauskį.
Po trumpos maldos jaukioje bažnyčioje kun. R.Šumbrauskis skaitė
raportą. Šaravų Švč.Jėzaus Širdies bažnyčia pašventinta 1933 m.
rugpjūčio 13 d. ir priklausė Josvainių parapijai kaip filija.
Ji pastatyta minint 70 metų, kai 1863-iaisiais prie Šaravų ąžuolo
per šv. Mišias sukilėliai bei septyni kunigai rusų kazokų buvo
apsupti ir nužudyti. Kasmet, minint tą dieną, susirenka nemažai
žmonių, atvyksta Kėdainių P.Lukšio kuopos šauliai, kunigai aukoja
šv.Mišias.
Kunigas pasidžiaugė bažnyčią lankančių tikinčiųjų nuoširdumu,
palaikymu. Ypač gausiai bendruomenė dalyvauja laidotuvių apeigose
ir sekmadieniais, kai meldžiamasi už mirusiuosius. Marijošių šeima
nuolat rūpinasi tvarka ir bažnyčios priežiūra. Tikimasi sulaukti
seniūnijos moralinio, o ateityje galbūt ir finansinio palaikymo.
Kun.R.Šumbrauskis kalbėjo apie gražų bendradarbiavimą su pradine
mokykla. Skaisgiriuose sausį buvo surengta vaikų ir jaunimo stovykla
Leiskit svajoti, kurioje dalyvavo 24 jaunuoliai iš Josvainių,
Skaisgirių, Kunionių, Pernaravos. Stovykla pagyvino miestelio
gyvenimą, padėjo susidraugauti jaunimui.
Po šv.Mišių arkivyskupas dideliam būriui šio krašto jaunuolių
suteikė Sutvirtinimo sakramentą, palinkėjo būti pavyzdžiu ir šviesos
nešėjais šeimoje, mokykloje ir tėvynėje. Jis kvietė jaunimą skaisčiai
gyventi, nes tai laimingos ateities garantas. Bažnyčia šiandien
skelbia Evangelijos žinią apie Dievo gailestingumą, ragina melstis
už taiką. Malda tai šlovinimas ir dėkojimas už visą gėrį, kurį
kasdien gauname iš dangaus Tėvo rankų. Ganytojas pakvietė aktyviai
dalyvauti referendume ir balsuoti už stojimą į Europos Sąjungą.
Arkivyskupas sakė: Nedarykime klaidos. Aš buvau daugelyje Europos
šalių ir mačiau, kad demokratinėse Vakarų valstybėse žmonės daug
turtingesni, geriau ir laimingiau gyvena. Nors dabar yra nemažai
trūkumų, bet, tikėkime, jie laikini ir po kelerių metų gyvensime
geriau, kaip ir visos ES narės.
Jonas MATULIS
Tikinčiųjų susibūrimas
- Bažnyčios vienybės ženklas
Jurbarko dekanate
|
Emilija Mikšienė |
|
Angelė Kvietkauskienė |
|
Stasys Liutvinavičius |
|
Leonidas Venckus
Ričardo ŠAKNIO nuotraukos
|
Veliuona. Suvokiant
kaimiškų ir miesto katalikiškų bendruomenių gyvenimo specifiką,
laikotarpio iššūkius šių dienų žmogui, pozityvias ir negatyvias
dienų realijas, įgyvendinant Kauno arkivyskupijos pastoracijos
programos 2002-2004 metams gaires, ženkliai ūgtelėjo Jurbarko
dekanato Veliuonos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijos tikinčiųjų
bendruomenė, jos Pastoracinės tarybos veikla: religinis švietimas,
šeimų ir jaunimo sielovada, socialinė karitatyvinė veikla, dėmesys
bažnytiniam paveldui, ieškoma, kas žmones vienija kelyje į gyvosios
bažnyčios kūrimą. Pasak klebono kun. Artūro Stanevičiaus, Pastoracinė
taryba didelį dėmesį skiria pasirengimui antrajam Kauno arkivyskupijos
sinodui, studijuoja II Vatikano Susirinkimo medžiagą, siekiama
aktyvaus tikinčiųjų dalyvavimo šv. Mišiose, sąmoningumo priimant
sakramentus ir bendruomeniškumo. Veliuonos gyvenvietė nedidelė,
joje gyvena apie tūkstantis gyventojų. Čia, kaip nė viename Lietuvos
kampelyje, tarsi muziejus po atviru dangumi: bažnyčia, paminklai,
skulptūros, koplytstulpiai, kryžiai, apie penkiolika hektarų piliakalnių,
piliaviečių, senkapių, kapinių, parkų, skverų. Veliuonos krašte
- penki muziejai. Kultūrinis gyvenimas ypatingas tuo, kad Atgimimas
čia prasidėjo gana anksti. Jau 1965 metais teatro mėgėjai vaidino
tik lietuvių klasikų veikalus, 1968 metais Leonidos Matusevičienės
etnografinis ansamblis šoko ir dainavo Veliuonos krašto dainas,
kai kitose Lietuvos vietose etnografinė kultūra pradėjo bręsti
tik 1988 metais. Tautos atgimimo banga, 1988 metais nuvilnijusi
per Lietuvą, kėlė patriotinius jausmus. Veliuonos žemėje likę
XIX amžiaus ir XX a. pradžios atgimimo šauklių pėdsakai. Ši žemė
mena kunigą tautosakininką Antaną Jušką, knygnešį Joną Kurmelį,
brolius Tomą ir Jurgį Mačiulius, LLA įkūrėją ir vadą Kazimierą
Veverskį, Veliuonos krašto partizanus.
Veliuonoje jos žmonių rūpesčiu net sovietiniais laikais nė viena
miestelio gatvė nebuvo pavadinta socializmo epochos kūrėjų vardais.
Tautos dvasią čia skleidė visa aplinka. Dažnas atvykėlis nustebdavo
pamatęs gėlėmis papuoštus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vytauto
ir Gedimino paminklus. Čia buvo įamžintas ir kultūros puoselėtojų
atminimas. Gėles prie Vytauto Didžiojo paminklo naktimis padėdavo
Emilija Mikšienė, Ona Stepaitienė. Dažnai tautinių švenčių metu
šios moterys paminklą apjuosdavo vainikais. Emilija ir šiandien
džiaugiasi gyvenimu, didžiuojasi savo amžiumi. Senatvė jai yra
prasmingas gyvenimo tarpsnis, kai daugiau laiko turi pažinti save,
būti naudinga parapijai. Užėjus nusiminimui ar slogiai būsenai,
stengiasi ją įveikti malda, triūsu darželyje. Ji savo patyrimą,
kaip sukomponuoti gėles, perduoda jaunoms merginoms, savo širdis
kreipiančioms į Dievą. Grožio, tvarkos samprata čia perduodama
iš kartos į kartą.
Tada, kai buvo draudžiama viešai kalbėti apie Lietuvos praeitį,
viešai išpažinti tikėjimą, Stasys Liutvinavičius vesdavo ekskursijas
po Veliuoną ne tik saviškiams, bet ir šimtams pravažiuojančiųjų
pro Veliuoną ar atvykusiesiems. Jis nebijojo kalbėti apie Veliuonos
didžią praeitį, nuvesti į bažnyčią.
Visiems pasakodavo, kaip veliuoniškiai išsaugojo Vytauto paminklą
pačiame miestelio centre, kaip ant Gedimino kalno naktį atstatė
audros nuverstą kryžių ir kaip keletą naktų saugojo, kad kitaminčiai
jo nenuverstų. Pasakojo, kaip A.Juška surinko ir užrašė dainas,
kaip jo brolis Jonas tas dainas spaudos draudimo metais išleido
lietuvių kalba. S.Liutvinavičius - vaikščiojanti enciklopedija,
mokytojas, daug peno davęs savo mokiniams. Nė pats nesuskaičiuoja,
kiek parašyta scenarijų mokyklų šventėms, rašytojų metinėms, valstybinių
švenčių minėjimams. Ir šiandien skamba šventėse, susibūrimuose
S.Liutvinavičiaus žodžiais sukurta daina Veliuonai, mokyklos
šventėse iki šiol giedamas mokyklos himnas mokytojo žodžiais.
Jis rajone geriausias kalbininkas, liaudies tradicijų puoselėtojas,
Kaimo rašytojų sąjungos narys, Veliuonos parapijos Pastoracinės
tarybos narys.
Angelė Kvietkauskienė, gausiai sueiliavusi eilėraščių ne tik apie
Veliuoną, bet ir apie tėvynę, gamtą bei būtį ir išleidusi knygelę
Saulės žiedas, aktyviai dalyvauja kultūriniame gyvenime, užsiima
labdaringa veikla. Vedina intelektualinio smalsumo, skiria daug
dėmesio knygoms, apmąstymams, yra Caritas aktyvistė.
Mokykloje ir parapijoje savo dvasiniu gyvenimu liudija gyventi
ištikimybe dvasios kvietimui ilgametis pedagogas Justinas Palukaitis.
Jis teigia, jog atlaidai, renginiai, šventės bažnyčioje, bendri
rūpesčiai stiprina visą Bažnyčią, tuo pačiu palieka vietos atskiro
krikščionio augimui. Vaikai, jaunimas kartu su vyresniaisiais,
savo šeimų nariais, dalyvaudami tose šventėse ir kasdienybėje,
pasijunta svarbūs, reikalingi Bažnyčioje. Yra Veliuonos krašte
ir tokių, kurie į viską, t.y. į savo gyvenimą, į kitus žmones
ir į dvasinius dalykus, žvelgia labai paviršutiniškai, - pastebi
iš užsienio į gimtąjį kraštą sugrįžęs Leonidas Venckus. Paveikti
visuomenę reikia daug pastangų, susitelkusių ir organizuotų žmonių.
Tokių šiame krašte yra. Didelio užsidegimo kupini jaunosios kartos
Pastoracinės tarnybos nariai Nijolė ir Arūnas Dungveckai, Živilė
Lukoševičiūtė ir kt.
Be gerų darbų neturėsime šviesesnės ateities, nuo kiekvieno mūsų
asmeniško šventumo ir ryšio su Kristumi vyksta Bažnyčios atsinaujinimas.
Tebūnie palaimingi veliuoniškės A.Kvietkauskienės posmai: Palaimink
mūs žmones, mūsų šalį,/ O mylimas mūsų kryželi!/ Stovėki ir saugok
visus!/ Garbė tau per amžius tebus!
Angelė BUŠKEVIČIENĖ
© 2003 "XXI amžius"