Atnaujintas 2003 m. balandžio 18 d.
Nr.31
(1135)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Laikas
Krikščionybė šiandien
Katalikų bendruomenėse
Ora et labora
Mums rašo
Darbai
Aktualijos
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kančios kelias į Prisikėlimą

Kryžiaus kelio XIV stotis.
Viešpaties Jėzaus laidojimas

Popiežiaus mąstymai Didžiojo penktadienio apeigoms

Šiuo metu, kai pasaulio dėmesį yra prikaustęs konfliktas Artimųjų Rytų regione, švenčiant Velykų tridienį ypatingas dėmesys skiriamas Didžiajam penktadieniui. Šį vakarą daugiau kaip milijardas žiūrovų visuose pasaulio kontinentuose televizorių ekranuose galbūt labiau nei bet kada atidžiai stebės popiežiaus Jono Pauliaus II vadovaujamas tradicines Kryžiaus kelio pamaldas Romos Koliziejuje ir jo ta proga išsakytų prasmingų dvasinių mąstymų. Toks išskirtinis dėmesys Kristaus kančios atminimui neturėtų labai stebinti, nes tautų ir individų išgyvenami ir juntami savieji kentėjimai dar labiau mus priartina prie Išganytojo gyvenimo istorinės patirties, su atitinkama viltimi į blogio ir mirties nugalėjimą.
Šiemetiniai meditacijų tekstai Kryžiaus kelio liturgijai Koliziejuje, kuriai Jonas Paulius II vadovauja kasmet Didįjį penktadienį nuo pat išrinkimo į šv. Petro sostą, vėl priklausys paties Popiežiaus plunksnai. Iki šiol jo prašymu tuos mąstymus dažniausiai parengdavo žymūs Bažnyčios hierarchai ir ekumeniniai veikėjai, o pernai kiekvienai Kryžiaus kelio stočiai meditacijas, Šventajam Tėvui pasiūlius, sukūrė keturiolika Vatikane akredituotų žurnalistų.
Pats popiežius Jonas Paulius II mąstymus Koliziejuje vykusioms Didžiojo penktadienio apeigoms iki šiol rašė tais kartais, kai jo pontifikato laikotarpiu Bažnyčioje buvo švenčiami žymūs jubiliejai - 1983-1984 metais, kada buvo minimos 1950-osios Kristaus mirties ir prisikėlimo metinės, bei 2000-aisiais, minint Išganytojo gimimo Didįjį jubiliejų. Šiemet, 2003 metais minėdamas pontifikato 25-ąsias metines, Šventasis Tėvas vėl pateiks savąsias meditacijos Kryžiaus kelio liturgijai. Tačiau jos bus parašytos ne specialiai „trečiajam jubiliejui“, bet parengtos naudojantis tekstais Gavėnios rekolekcijų, kurias 1976 metais Krokuvos arkivyskupas kardinolas Karolis Vojtyla popiežiaus Pauliaus VI kvietimu pravedė Romos kurijai. Tos meditacijos, pavadinimu „Prieštaravimo ženklas“ (Lk 2,34), buvo išleistos atskira knyga 1977 metais ir naujoji redakcija, išversta į daugelį kalbų, pasirodė 2001-aisiais.
Pranešdamas apie tokį sprendimą, Popiežiaus liturginių apeigų vyskupas Pieras Marinis paaiškino, kad, „Šventajam Tėvui svarstant apie 2003 metų „Via Crucis“, pasaulį jaudino žinios apie artėjančio karo grėsmę“. Jėzus, Taikos Kunigaikštis, vėl tapo „prieštaravimo ženklu“: į Jo siūlomą meilę pasaulis atsiliepė neapykanta, į gaivinančią šviesą atsakė žudynėmis, Jo siūlomą laisvę ir tiesą iškeitė į priespaudą ir melą. „Šventasis Tėvas stengėsi nukreipti karo pavojų savo stipriu raginančiu balsu, daugeliu diplomatinių iniciatyvų, pirmiausia kviesdamas į pasninką, maldą ir pasitikintį atsidavimą Švč. Mergelei Marijai, - priminė vyskupas P.Marinis. - Tačiau Šventojo Tėvo skausmingas perspėjimas nebuvo išgirstas: niokojantis karas prasiveržė kovo 20 dieną“.
Dėl to 1976 metais jo, tuometinio Krokuvos kardinolo, Romos kurijoje vestų rekolekcijų tekstai lieka tragiškai aktualūs ir šiandien. „Žemė tapo kapais: kiek žmonių, tiek ir kapų. Didžioji planeta pilna kapinių (…); tarp visų kapų, kuriais nusėti mūsų planetos žemynai, yra vienas kapas, kuriame Dievo Sūnus, žmogus Jėzus Kristus mirtimi nugalėjo mirtį“, - aiškina Popiežius. Kadangi šiemet Bažnyčioje yra švenčiami Rožinio metai, tai liturginės apeigos, taip pat ir Kryžiaus kelias Koliziejuje turės ypatingą pamaldumo Dievo Motinai bruožą. Vatikano radijas citavo Šventojo Tėvo 1976 metų minėtų mąstymų žodžius: „Su mumis yra Švč. Mergelė Marija. Ji stovėjo Golgotos viršūnėje kaip mirštančio Sūnaus motina, kaip tiesos Mokytojo mokinė, naujoji Ieva prie gyvybės medžio, Adomo duktė, mūsų sesuo, Taikos Karalienė. Kaip gailestingumo Motina ji pasilenkia prie savo vaikų, kurių tyko pavojai ir vargas, kad matytų jų kančias, girdėtų jų dejones, kad paguostų ir sustiprintų jų taikos viltį“.

Kryžiaus kelio stočių istorija

Jungtinių Valstijų katalikų laikraštis „Our Sunday Visitor“, primindamas Kryžiaus kelio stočių istoriją, pažymi, kad Bažnyčios tradicija palaiko mintį, jog Švč. Mergelė Marija buvo pirmoji maldininkė, kuri dažnai kartojusi savo Sūnaus kelią į Kalvariją. Šv. Jeronimas (342-420) taip pat rašo apie piligrimus, kurie jo gyvenamu laiku lankė su Jėzaus kančia susijusias šventas vietas Jeruzalėje, tačiau pirmaisiais krikščionybės amžiais tai dar nebuvo Bažnyčios liturginė praktika. Šv.Petronijus V amžiuje Šv. Stepono vienuolyne Bolonijoje įrengė eilę tarpusavyje sujungtų koplyčių, kurios priminė specifines Jeruzalės vietas, tačiau tai, kas dabar žinoma kaip Kryžiaus kelios stotys (stacijos), pradėjo atsirasti tik religingumu išgarsėjusiais viduramžiais.
Iš tikrųjų kad suprastum Kryžiaus kelio stotis, reikia pajusti anuometį mentalitetą ir dvasingumą. Viduramžių pamaldumas buvo taip stipriai sutelktas į žmogiškąjį Kristaus kentėjimą, kad šiuolaikiniam žmogui tokia praktika galėtų atrodyti kaip perdėta ir nesuprantama. Nuplaktas ir krauju paplūdęs Jėzus buvo intensyvios viduramžių adoracijos objektas. Pamaldumas, kurio centras buvo šventosios žaizdos, brangusis kraujas, spėjami septyni kritimai kančios kelyje, septyni paskutiniai Jėzaus žodžiai, erškėčių karūna ir šventasis, tiesiog klestėjo.
Užsidegus troškimu dvasiškai įsijungti į Kristaus kančią, mirtį ir palaidojimą, buvo dažnai rengiamos piligrimystės į Šventąją Žemę, kurios dėl atstumų ir kitų pavojų tapo nemažu išbandymu. Nors „via sacra“ („švento kelio“) sąvoka jau buvo vartojama XII amžiuje, tačiau „stoties“, kaip sustojimo ir apmąstymo vietos, apibrėžimą pirmasis pavartojo anglų maldininkas Viljamas Vejus, kuris Šventąją Žemę aplankė 1458 ir 1462 metais. Beje, iš pradžių Jeruzalės „Via Dolorosa“ („Sopulingąjį kelią“) piligrimai ėjo priešinga kryptimi nei įprasta dabar, pradėdami Kalvarijoje ir užbaigdami prie Piloto namų.
Kai viduramžių maldininkai grįždavo namo, dažnai jie parsigabendavo ir gabalėlį Palestinos. Kartu su relikvijomis, maldininkai atsinešdavo ir troškimą atkurti savo gimtinėse scenas iš Šventosios Žemės, kad galėtų pasidalyti patyrimu su tais, kurie patys negalėjo aplankyti šventųjų vietų. Kada Artimuosiuose Rytuose įsiviešpatavę turkai labai apsunkino patekimą į Šventąją Žemę, šventųjų vietų atkartojimas Europoje tapo vis labiau populiaresnis. Kryžiaus kelio stotys pirmą kartą buvo pastatytos Kordoboje (Ispanija) dar XV amžiuje, netrukus Antverpene (Belgija), Niurnberge (Vokietija) ir daugelyje kitų vietų.
Siekiant kuo tiksliau „atkurti“ šventojo kelio eigą, stočių skaičius iš pradžių buvo labai įvairus - nuo penkių iki keturiasdešimt dviejų. Dabartinis skaičius - keturiolika - kaip atrodo, pastovus ne tiek dėl piligriminės praktikos, kiek dėl religinės literatūros įtakos. 1584 metais paskelbtame „dvasinių kelionių“ vadove išvardijama dvylika Kryžiaus kelio stočių, kurios daugmaž atitinka dabartines pirmąsias dvylika. Sprendžiamąją įtaką dėl galutinio skaičiaus - keturiolika stočių - turėjo tarp Vokietijos krikščionių išplitusi idėja apie septynis Kristaus kritimus, nešant kryžių.
Nors Evangelija nemini jokių kritimų, tačiau pamaldi tradicija palaikė mintį, kad Kalvarijos kelyje Kristus buvo parpuolęs septynis kartus, ir šis tvirtinamas skaičius galbūt susijęs su septyniomis sunkiausiomis nuodėmėmis, kurias Jis nugalėjo netrukus prisikeldamas. Manyta, kad Jėzus, nešdamas kryžių, krito, kai sutiko savo Motiną, kada Simonas Kirenietis paėmė nešti Jo kryžių, kai Veronika drobule nušluostė Jėzaus veidą bei kada Jeruzalės moterys, matydamos Jo kančią, pradėjo verkti - šie įvykiai dabar atspindėti ketvirtojoje, penktojoje, šeštojoje ir septintojoje stotyse. Trys kiti kritimai, kurie atitinka dabartinio Kryžiaus kelio trečiąją, septintąją ir devintąją stotis, matyt, neturėjo kokių nors išskirtinių bruožų joms apibūdinti, todėl savo pavadinimuose ir liko „parpuolimais po kryžiumi“, pabrėžiant Viešpaties žmogiškųjų jėgų išsekimą, o kartu ir jo kankintojų žiaurumą.

Pranciškonų įtaka Kristaus kančios pamaldumui stiprinti

Didelę reikšmę Kryžiaus kelio maldai plėtoti turėjo Pranciškonų vienuolija ypač po to, kai Vatikanas 1343 metais perdavė pranciškonams Jeruzalės ir visos Palestinos šventųjų vietų globą ir kurie su ypatingu uolumu ėmė skatinti pamaldumą Kristaus kančiai. Šioje veikloje ypač pasižymėjo italas pranciškonas kunigas šv. Leonardas iš Porto Moriso (1676-1751), kuris vien tik Italijoje įsteigė net 571 vietą, kur buvo pastatytos Kryžiaus kelio stotys, įskaitant garsųjį Romos Koliziejų. Manoma, kad būtent šv. Leonardas, vadintas „Kryžiaus kelio pamokslininku“, yra atsakingas už pakeitimą jo ėjimo krypties nuo Piloto namų į Kalvariją.
Jungdamas griežtą vienuolišką regulą su aktyvia misijine veikla, šv. Leonardas nusipelnė didelę popiežiaus Benedikto XIV pagarbą, kuris šventąjį buvo pasiuntęs netgi vykdyti diplomatinių uždavinių. Nepaisant tokių aktyvių praktinių darbų, šv. Leonardas rado laiko ir gilaus religinio mąstymo raštams, kuriuos vadino „rezoliucijomis“, taip skatindamas pamaldumą Švč. Jėzaus Širdžiai, Švč. Sakramentui, Švč. Mergelės Marijos Nekaltajam Prasidėjimui, bet pirmiausia Kryžiaus keliui. Kaip pavyzdį, galima skaitytojams pasiūlyti šv. Leonardo sukurtą mąstymą keturioliktajai Kryžiaus kelio stočiai „Viešpaties Jėzaus laidojimas“.
Kas man suteiks ašarų šaltinį, kad aš galėčiau apraudoti savojo Jėzaus mirtį ir palydėti Jį į kapą? Vargšas Jėzau, savo kraujo kaina Tu atpirkai visą pasaulį iš pragaro vergijos ir, išskyrus keletą žmonių, nebuvo beveik, kas iš gailesčio verktų prie Tavo kapo.
Koks abejingumas! Aš noriu, mano mylimas Jėzau, verkti už visus dėl Tavo mirties ir neapkęsti nuodėmių, kurios Tave išdavė. Paimk į savo kapą mano vargšę širdį. Taip, mano Jėzau, įvykdyk šį savo gailestingumą: padaryk tai, nuskaistinta ir sušventinta ji vėl prisikels su Tavimi.
Ir kadangi Tu savanoriškai sutikai mirti už mano išgelbėjimą, padaryk, kad ir aš nužemintai galėčiau priimti savo mirtį iš meilės Tau - su šios meilės ir nuolankumo aukos priemonės pagalba aš galėsiu garbinti Tave danguje visą amžinybę.
1686 metais popiežius Inocetas XI suteikė pranciškonams išimtines teises įrengti Kryžiaus kelio stotis bei taip pat suteikė jiems atlaidų gavimo galimybę už šių stočių ėjimą Jeruzalės šventosiose vietose. Iš pradžių, kaip minėta, atlaidus galėjo gauti vienuoliai pranciškonai arba su jais susieti asmenys, pavyzdžiui, Trečiojo ordino nariai. Tačiau popiežius Benediktas XIII 1726 metais atlaidų gavimo praktiką praplėtė į visus tikinčiuosius. Pranciškonai ilgą laiką išlaikė Kryžiaus kelio stočių įrengimo monopoliją, tačiau popiežius Klementas XII 1731 metais šią teisę suteikė ir nepranciškonų bažnyčioms. Dabar daugumoje pasaulio, taip pat ir Lietuvos bažnyčių yra Kryžiaus kelio stotys. Tokiu būdu Kristaus kančios ir mirties apmąstymas lieka ir visada bus svarbiu katalikų religinio gyvenimo elementu.

Reikalinga parama Šventosios Žemės krikščionims

Kaip jau minėta, šiemetinio Didžiojo penktadienio Kryžiaus kelio pamaldų svarbiu aspektu taip pat bus tebesitęsiantis smurtas Jėzaus tėvynėje Šventojoje Žemėje ir kitose Artimųjų Rytų regiono vietose. Dėl to verta prisiminti dar vieną reikšmingą istorinį faktą: prieš 400 metų paskelbtu dekretu popiežius Paulius V paragino pasaulio tikinčiuosius Didįjį penktadienį ypač melstis už Šventosoios Žemės krikščionių bendruomenes ir aukomis jas materialiai paremti. Ta proga balandžio pradžioje išleistame raginime Vatikano Rytų Bažnyčių kongregacijos prefektas kardinolas Ignacas Musa Daudas pakvietė vyskupus savo diecezijose Didžiojo penktadienio pamaldose paskelbti specialias rinkliavas šiam tikslui.
Jau Didžiojo ketvirtadienio pamaldose Romos Šv. Petro bazilikoje, skirtose Viešpaties paskutinei vakarienei atminti su tradicine kojų plovimo ceremonija, popiežiaus Jono Pauliaus II prašymu buvo renkamos aukos dėl karo Irake nukentėjusiems žmonėms paremti. Tuo tarpu iš Sirijos kilęs kardinolas I.Musa Daudas, primindamas Didžiojo penktadienio karitatyvinę iniciatyvą, nurodo į susidariusią „tragišką dabartinę situaciją“ krikščionybės lopšyje Palestinoje, dėl kurios vietos katalikai jaučiasi izoliuoti ir apleisti. Dėl to šiems tikėjimo broliams reikalinga moralinė ir materialinė parama, kad jie liktų savo tėvynėje Šventojoje Žemėje ir nepasirinktų emigranto dalios, kas, deja, vis dažniau atsitinka. Taip pat tikimasi didesnės pasaulio krikščionų paramos katalikiškoms švietimo įstaigoms, ligoninėms, karitatyviniams centrams išlaikyti ir pastoracinių struktūrų normaliam veikimui.
Libano spaudos duomenimis, nuo palestiniečių sukilimo (antrosios intifados) pradžios 2000 metų spalį dėl savižudžių teroristų išpuolių ir Izraelio kariuomenės atsakomųjų akcijų iki pastarojo meto žuvusių asmenų skaičius jau pasiekė beveik 3100, iš kurių 2350 palestiniečių ir 720 izraeliečių. Balandžio 11 dieną minėto popiežiaus Jono XXIII enciklikos „Pacem in terris“ 40-mečio proga paskelbtame „Kreipimesi už taiką“ Jeruzalės lotynų katalikų patriarchas Mišelis Sabachas dar kartą pasmerkė Šventojoje Žemėje vyraujantį smurtą ir paragino atnaujinti abiejų tautų dialogą, kad būtų užbaigtas pernelyg užsitęsęs konfliktas. Izraelio pradėtą statyti aštuonių metrų aukščio ir 350 kilometrų ilgio sieną, kuri turėtų atskirti Palestiniečių teritorijas nuo Izraelio, patriarchas pavadino „aparteido siena“ ir palygino ją su buvusia Berlyno siena. Izraelio vyriausybė teigia, kad ši siena reikalinga šalies gyventojus apsaugoti nuo galimų teroristinių išpuolių, tačiau, ganytojo nuomone, po jos pastatymo milijonai palestiniečių atsidurs tarsi milžiniškame kalėjime.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija