Prisikėlimo liudytojai
                 Kauno arkivyskupo velykinis sveikinimas
              Švęsdami Kristaus prisikėlimo 
                paminėjimą, mes stovime prieš patį didžiausią tikėjimo slėpinį, 
                skelbiantį, jog ne tik Kristus prisikėlė iš mirties, bet ir mes, 
                tikintys Kristų, esame prisikėlimo vaikai, einantys ne į mirtį, 
                bet į gyvenimą. Apaštalas Paulius kalba: Jei jumyse gyvena Dvasia 
                to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai Jis  prikėlęs iš numirusių 
                Kristų Jėzų  atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, 
                gyvenančia jumyse (Rom 8, 11).Velykos yra šventė tų žmonių, kurie 
                mąsto ne apie mirtį, bet apie gyvenimą. Tai šventė, kviečianti 
                prisikelti kiekvieną žmogų, kuris klydo, galbūt net visiškai prarado 
                viltį, bet, pažinęs prisikėlusįjį iš mirties Kristų, suprato, 
                jog su Juo galima saugiai eiti per gyvenimą ir iš Jo rankų ramiai 
                priimti net praradimus ir kryžius, nes Jėzus neša viltį drąsindamas: 
                Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau 
                pasaulį! 
                Velykų proga sveikinu visus, kurių širdyse Jėzus Kristus turi 
                truputį vietos. Prisikėlusįjį Kristų laikantiems didžiausia vertybe 
                linkiu liudyti Jį meile ir tarnavimu žmonėms. O kurių širdyse 
                Kristus dar nevisiškai viešpatauja, linkiu augti Dievo ir žmonių 
                meile ir pažinti tuos turtus, kuriuos pažinęs apaštalas Paulius 
                sušuko: O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Iš jo, per 
                jį ir jam yra visa. Jam šlovė per amžius (Rom 11, 33;36).
                Per Velykas su jumis norėčiau pasidalyti mintimis apie mūsų dabartį 
                ir ateitį, kurią nulems ne Amerika, ne Europos Sąjunga, bet istorijos 
                Viešpats Jėzus Kristus, veikiantis per mus ir mumyse. Kai kam 
                gali atrodyti, jog šie žodžiai perdėti, nes taip tvirtinant tarsi 
                nuvertinamos žmonių pastangos kuriant geresnį ir saugesnį pasaulį. 
                Bažnyčia tikrai nenori sumenkinti net ir kukliausių žmonių pastangų 
                kuriant materialinę gerovę, priešingai, ji skatina ne tik melstis, 
                bet ir darbuotis visuomenės labui, tačiau perspėja saugotis pagundos 
                statyti Babelio bokštus, kurie iš anksto pasmerkti sugriūti. Toks 
                bokštas kažkada buvo fašizmas ir komunizmas, dabar jais gali tapti 
                kiti moderniųjų laikų žmogaus proto ir valios kūriniai, kurie 
                kuriami užmirštant Šventojo Rašto žodžius: Jei Viešpats nestato 
                namo, veltui triūsia tie, kurie jį stato. Jei Viešpats nesaugo 
                miesto, veltui budi sargai (Ps 127). Per trylika metų daug kas 
                Lietuvoje buvo statoma be Dievo, todėl aplink matome daug neteisybių, 
                skausmo ir nevilties. Gaila, kad daugelis nė nemanė gyventi pagal 
                Kristaus Evangeliją, jei būtų buvę priešingai, nebūtų bankuose 
                pražuvę žmonių indėliai, nebūtų dirbtinai subankrutavusių gamyklų, 
                amoralios privatizacijos ir tūkstančių bedarbių, nebūtų nuolat 
                griaunamos lietuviškos šeimos. Tačiau per Velykas reikia mąstyti 
                ir kalbėti ne apie kapus ir griuvėsius, bet apie žingsnius, vedančius 
                į gyvenimą.
                Kas yra tie prisikėlimo žingsniai, kurie galėtų prikelti mūsų 
                Tėvynę? Dauguma žmonių daug viliasi iš Europos Sąjungos: pagerės 
                gyvenimas, atsiras daugiau teisingumo ir vilties, sumažės savižudybių, 
                nelaimingų žmonių, ir taip žingsnis po žingsnio kopsime aukštyn. 
                Tuose žodžiuose yra labai daug tiesos, tačiau ne tai yra svarbiausia. 
                Pats reikalingiausias žingsnis, kurį turime žengti kiekvienas, 
                 tai mūsų asmeniškas prisikėlimas. Šiandien dauguma žmonių nori 
                tik kitų atsivertimo ir prisikėlimo, tačiau retas susimąsto apie 
                savo gyvenimo pakeitimą. Šiandien sugebama kritikuoti prezidentus, 
                vyriausybes ir savivaldybes, bet retas kritikuoja save, kad yra 
                savanaudis ir nesirūpina kitais, kurie taip pat yra prisikėlusiojo 
                Kristaus broliai ir seserys ir šioje žemėje nori būti laimingi. 
                
                Velykos ragina prisikelti gyvenimui kiekvieną mūsų tautietį  
                darbininką ir ūkininką, švietimo darbuotoją ir kultūros puoselėtoją, 
                verslininką ir valdžios pareigūną,  kiekvieno iš jų prisikėlimas 
                turi atnešti palaimingų vaisių taip sunkiai prisikeliančiai Tėvynei. 
                Prisikelti  tai išlįsti iš savimeilės ir savanaudiškumo kiauto 
                ir pradėti žvelgti į gyvenimą Kristaus akimis. Kristus visus laikė 
                broliais bei seserimis ir jiems tarnavo, o po prisikėlimo siuntė 
                savo mokinius į pasaulį, kad jie tęstų jo misiją. Mes, krikščionys, 
                esame prisikėlusiojo Kristaus liudytojai ir jo misijos tęsėjai 
                mūsų dienomis.
                Pirmoji prie Kristaus kapo atėjo buvusi nusidėjėlė Marija Magdalietė. 
                Trumpą laiką pagyvenusi Kristaus artumoje ir dėl to pakeitusi 
                savo gyvenimą, ji tapo pirmąja Prisikėlimo liudytoja. Jais tapo 
                ir kiti Jėzaus mokiniai, kuriuos prisikėlęs Kristus siuntė į pasaulį 
                nešti prisikėlimo žinią. Tas pasaulis buvo ne mažiau piktas ir 
                paskendęs blogyje, nei tas, kuriame mes gyvename. Kristaus mokiniai 
                ėjo į šį pasaulį ir skelbė prisikėlusį Kristų, vienintelį, galintį 
                pakeisti ir išgelbėti žmones. Tepadeda Dievas ir mums prisiimti 
                prisikėlusiojo Kristaus misiją  drąsiai eiti į šiandieninį pasaulį 
                ir nešti žmonėms prisikėlimo žinią bei gražesnio gyvenimo viltį.
              Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS
              © 2003 "XXI amžius"