Kristaus erdvėlaivis Prisikėlimas
Sveiki, sulaukę šventų Velykų,
linksmiausios šventės visų, kas tiki. Giedokim aleliuja, aleliuja,
aleliuja. Šie Kristaus prisikėlimo gyvybe trykštantys Velykų
giesmės žodžiai suteikia mums papildomą akstiną dar drąsiau gyventi
Evangelija, kad džiaugsmingas aleliuja, žemiškajai kelionei
besibaigiant, būtų mūsų asmeninio prisikėlimo iš numirusių palydovas,
liudijantis, kad mes nebergždžiai stengiamės mirti nuodėmei ir
gyventi dangui.
Kartą įvykęs (neturintis analogų) Dievo Sūnaus prisikėlimas iš
numirusių pasaulio žmoniją tarsi ypatingą kosminį laivą pradėjo
skraidinti į amžinybę. Ir iki Kristaus atėjimo egzistavo amžinatvė,
tačiau tiktai mūsų Gelbėtojas Jėzus tam milžiniškam erdvėlaiviui
suteikė tiesiausią ir saugiausią kryptį - į amžinuosius Dievo
Tėvo namus. Išganytojas tarsi dabar mums byloja: Paaukodamas
už jus savo gyvybę, aš kiekvienam iš jūsų nupirkau bilietą į dangų.
Šiuo metu jums tereikia tik žengti tvirtą tikėjimo žingsnį ir
laisvai įlipti į Prisikėlimo erdvėlaivį. O jame būdami suprasite,
kad atsidūrėte tikrajame kelyje, svarbiausioje tiesoje ir gyvenimo
laimės pilnatvėje (plg. Jn 14, 6).
Visus šio nepaprasto orlaivio Prisikėlimas piligrimus gerasis
Vairininkas Jėzus Kristus tikrai trokšta nuskraidinti į dangiškosios
Jeruzalės miestą. Dabar viskas priklauso nuo mūsų pačių. Jei mes
kasmet per Gavėnią vis giliau apmąstome Nukryžiuotojo besiaukojančią
meilę ir ja užsiangažavę drąsiau sekame savo Mokytojo pėdomis,
tada kiekvienąsyk artėjančios Velykų šventės mus priartina prie
šio antgamtinio skrydžio finišo, nes, kai pasieksime savo amžinosios
laimės buveinę, būsime užmiršę visus planetoje patirtus vargus
ir kančias, ir iš karto susitiksime su mirties Nugalėtoju Kristumi,
kuris mums suteiks tokią neapsakomą palaimą, kad nesitversime
dangaus džiaugsme, - ir ačiū Viešpačiui: tos dieviškosios laimės
būsenos pabaigos mums niekuomet nebus lemta sulaukti.
Visa tai mūsų laukia palyginti netolimoje ateityje. Nors kartais
atrodytų, jog per anksti susidėvėjo mūsų žemiškasis skafandras
kūnas ir, pavyzdžiui, užklupusi sunki liga kuriam nors žemės
keleiviui prognozuoja greitą išėjimą iš šio pasaulio, tačiau Gvatemalos
žurnalistas Salazaras Calderonas, kuriam buvo grasinama mirtimi,
dvasiškai sustiprina: Mums, krikščionims, gresia ne mirtis. Mums
gresia prisikėlimas. Nes Jis yra ne tik Kelias ir Tiesa, bet
ir Gyvenimas, nors ir nukryžiuotas ant pasaulinio šiukšlyno viršūnės
Tai palaiminga grėsmė tiems, kurie, atmesdami bet kokią reinkarnacijos
persikūnijimo galimybę, pasak II Vatikano Susirinkimo dekreto,
stengiasi nuolat budėti, kad, pasibaigus vienintelio mūsų žemiškojo
gyvenimo kelionei, būtų verti su Juo įeiti į vestuves ir būti
priskirti prie palaimintųjų (plg. Mt 25, 31 46).
Taigi tūkstantį kartų labiau apsimoka skrendant Jėzaus erdvėlaiviu
Prisikėlimas pasiekti dangaus Tėvynę ir joje akis į akį (plg.
1 Kor 13, 12) išvysti Švč. Trejybę, negu kokiu nors orlaiviu atsiplėšti
nuo Žemės traukos, skrieti į kosmosą ir, deja, likti prisirišus
prie perdėm žemiškų mąstymų stereotipų, tai yra panašiai kaip
kosmonautas J.Gagarinas, bandyti tvirtinti, kad, pakilus aukštyn,
niekur virš debesų nematyti Dievo. Beje, ačiū Viešpačiui, kad
tikrai yra pasaulyje kosmonautų, kurie tiki Dievą, netrokšdami
Jo pamatyti staiga išnyrančio tarp debesų
Šventoji Dvasia mūsų
nemokė, kur yra dangus, bet mokė, kaip reikia gyventi, kad nueitume
į dangų, - rašė genialusis italų astronomas G. Galilėjus.
O dėl materialistinės-ateistinės filosofijos trumpo įvertinimo,
pastebėtina: jei Dievo niekas nematė, vadinasi, Jo nėra. Jei Jo
nėra, tai ir mūsų po mirties nebebus. O jei dar mes kol kas esame,
tai iščiulpkime iš gyvenimo visus malonumų syvus, nes po mirties
netrukus tapsime apskritu nuliu (plg. 1 Kor 15, 32).
Sąmoningam krikščioniui - tai visiškai svetima mąstysena, nes
ji paniekina Kristaus prisikėlimo iš numirusiųjų pamatinę tiesą.
Todėl kaip svarbu mums ir Velykų metu melstis už netikinčiųjų
atsivertimą ir taip pat už drungnus krikščionis, kurie vien dėl
nykstančių vertybių deda viltis į Kristų ir, deja, yra labiausiai
apgailėtini iš visų žmonių (1 Kor 15, 19).
Tačiau mums, kurie, kasmet švęsdami Velykas, stengiamės panašėti
į nuolankiaširdį Jėzų (plg. Mt 11, 29), kaskart iš aukštybių gauname
vis didesnį tikrumą, kad Jo mokslas nuostabiai sutampa su Jo paties
asmeniu. Todėl jeigu Išganytojas skelbė būsiantį savo prisikėlimą
iš numirusių, o paskui ir prisikėlė, tai ir mes būkime visiškai
tikri, kad jei laikysimės Jo ir Bažnyčios mokslo, ne tik būsime
prikelti iš numirusiųjų. Laukia nuostabi perspektyva: Jei mes
su Juo numirėme, su Juo ir gyvensime. Jei ištversime, su Juo ir
karaliausime (2 Tim 2, 11 12).
Taigi verta mums visiems skrieti Viešpaties malonės laineriu,
kuris mus galop nuskraidins į mūsų su Kristumi amžinąsias džiaugsmo
Velykas.
Kun. Vytenis VAŠKELIS
© 2003 "XXI amžius"