XXI amžius

Galvokime apie ateitį

Linksma diena mums nušvito,
Visi troškom džiaugsmo šito,
Kėlės Kristus, mirtis krito,
Aleliuja, aleliuja, aleliuja.

(iš Velykų giesmės)

Pavasaris žvelgia pro langus. Taika leidžia galvoti apie ateitį, kurti ir dirbti. Turime duonos kasdienės ir pastogę. O kiek žmonių ir tautų šito neturi.
Bet materialus bei dvasinis gyvenimas ir pas mus ne toks, kokio norėtume. Ekonominės ir socialinės bėdos spaudžia beveik kiekvieną. Vieni nusikalstamai turtėja, o kiti turi tenkintis tik menkais atlyginimais ir skurdžiomis pensijomis. Valdžios korupcija ir nesugebėjimas gerinti žmonių buitį žmones, neturinčius tvirtesnio tikėjimo į Dievą, veda į nusiminimą ir apatiją.
Bet ir šiame mūsų kasdienio gyvenimo fone šv. Velykos – Kristaus kančios, mirties ir nuodėmės pergalės minėjimo šventė – kasmet atneša daug tyro džiaugsmo visiems. Velykų džiaugsmas priklauso ne vien nuo gyvenamosios aplinkos, bet ir nuo žmogaus valios, kaip jis pasirengė šiai šventei per Gavėnią. Deja, ne visi Lietuvoje išgirdo Bažnyčios kvietimą į atgailą ir atsinaujinimą.
Ir šiemet Gavėnia bažnyčiose buvo liūdnoka. Vieni neturi sąlygų – bažnyčios, ypač kaimuose, toli, nėra kaip pasiekti, kiti per materialius rūpesčius ir naudos troškimą užmiršo, kad turi ir sielą. Daugeliui aukščiausia vertybė – doleris ar litas. Kelia susirūpinimą, kad šventi dalykai ar idėjos panaudojamos reklamai. Per Gavėnią miestuose vyko koncertai, mugės, triukšmingi pasilinksminimai, kvietė restoranai ir kavinės. Kada žmogui susikaupti ir pamąstyti ar susimąstyti? Kada išgirsti Dievo balsą? Dar kiti į viską numoja ranka ir dirba savo kasdienį darbą, paįvairindami jį alkoholiu ar narkotikais.
Deja, šio pasaulio dvasia veržiasi ir į mūsų bažnyčias. Mūsų ilga ir skaudi patirtis teigia, kad be Dievo negalima sukurti bent kiek žmoniškesnio gyvenimo. Neperdėsiu sakydamas, kad kas kovoja prieš Dievą žodžiu ar per žiniasklaidą, kas trukdo žmonėms, o ypač jaunimui tikėti ir atlikti savo religines pareigas, tas kenkia Lietuvai!
Per pastaruosius Prezidento rinkimus Lietuvos žmonės padarė didelę kolektyvinę nuodėmę. Rinkimuose nedalyvavo 47 proc. turinčių balsavimo teisę žmonių. Sulaužė didįjį artimo meilės įsakymą. Jie sąmoningai numojo ranka į Lietuvos reikalus, dabartį ir ateitį. Ir Dievas yra priverstas bausti. Įdomu, ar bent vienas apskundė save per išpažintį (Atgailos sakramentą) Dievui? Ar pagalvojo, kad tai yra sunkus nusikaltimas prieš artimo meilę? Ar pagalvojom, kad tai veidmainystė: bažnyčioje katalikai, o išėję – stabmeldžiai: pinigo ar daiktų garbintojai. Kartais girdime net piktus žodžius: ką mums duos Dievas, ką mums duos nepriklausomybė. Atrodo, kad daugelis apsiprato nuodėmės liūne.
Kiekvienam tikinčiajam aišku, kad po šios didelės kolektyvinės nuodėmės turi būti bausmė. Bet tikime, kad Dievas iš karto mūsų nebaus. Komunistinė okupacija sumaišė protus. Ir dabartinė nomenklatūra daro viską, kad mes nepraregėtume ir savo laiku būtų galima mus pavergti per ekonomiką ir narkotikus. Bet pamąstykime, ar būsime laimingi, patekę į naujos priklausomybės jungą.
Dievas žino geriausių mūsų brolių ir sesių aukas ant tėvynės laisvės aukuro. Todėl tikime, kad Dievas leis mūsų žmonėms atsikvošėti ir padaryti atgailą. Štai viena tokia visuotinė proga kolektyvinei atgailai. Gegužės 10-11 dienomis bus referendumas dėl stojimo į Europos Sąjungą. Esame Europos tauta. Tik buvome bolševikų užgrobta ir atskirta. Esame krikščioniškos civilizacijos tauta. Ir po ilgų bei kruvinų okupacijos metų galime grįžti į Europą. Taigi nuo mūsų apsisprendimo priklausys ne tik mūsų, bet ir Lietuvos, ir jos ainių ateitis. Nuo mūsų apsisprendimo priklausys, ar mūsų vaikai ir vaikaičiai mus girs ar keiks. Jei per referendumą pasakysime „taip“ krikščioniškai Europai, tikėkime, Dievas dovanos ankstesnes mūsų nuodėmes prieš artimo meilę.
Gerai įsisąmoninkime, kad kiekvieno Kristaus sekėjo pareiga kovoti prieš blogį, kad ir kur jis pasireikštų: širdyje, šeimoje, parapijoje, Lietuvoje ar visame pasaulyje. Abejingumas blogio atžvilgiu – didžiausias nusikaltimas. Įsidėkime giliai į širdį Kristaus žodžius: „Taigi būkite tokie tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48).
Per šv. Velykas patys paklauskime savęs, kas mes esame. Atsakymas, manau, vienareikšmis: mes esame krikščionys ir lietuviai. Todėl kiekvienas tegul stengiasi atgimti dvasia. Visos tautos atgimimas priklauso nuo atskiro žmogaus atgimimo: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje“ (Kol 3 ,1). „Juk kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje, todėl elkitės kaip šviesos vaikai“ (Ef 5, 8-9).
Gyvenkime prisikėlimo šviesoje ir tikėjimo akimis vertinkime visą savo gyvenimo tikrovę. Mes esame įpareigoti ne tik patys tikėjimu gyventi, bet ir tikėjimą į Prisikėlusįjį liudyti. Liudyti taip, kaip žiaurios ir kruvinos bolševikų okupacijos ir kovos už laisvę metu liudijo partizanai, kaliniai, tremtiniai, išeiviai ir visi laisvės kovotojai. Todėl su meile žiūrėkime į didžią laisvės kovą, ją parodykime jaunajai kartai ir su didžiuliu nuolankumu bei tikėjimu atsiduokime Dievo Apvaizdai.
Gražu, kai pavasarį atgyja gamta. O ji graži todėl, kad paklūsta Kūrėjui. Bet Kristaus prisikėlimas yra gražesnis ir prasmingesnis už gamtos prisikėlimą. Velykų aleliuja teskelbia amžinojo pavasario grožį.
Visus sveikinu tradiciniais žodžiais:
Su šventomis Velykomis. Kūrybinio ryžto ir drąsos už Lietuvos atgimimą. Geros sveikatos ir Prisikėlusiojo palaimos. Daug tyro džiaugsmo. Laimingai grįžti į Europą!

Mons. Alfonsas SVARINSKAS