Nerimstančios aistros
Priešvelykinis laikotarpis nė
kiek neatšaldė politikos viršūnių aistrų, netgi dar labiau jas
pakaitino. Lenkų rinkimų akcijos pirmininkas Valdemar Tomaševski,
išdūręs sostinės merą Artūrą Zuoką, ūmai tapo vos ne televizijos
žvaigžde. Jis dalija interviu į kairę ir į dešinę, aiškindamas,
kad tai ne Lenkų rinkimų akcijos Vilniaus miesto savivaldybės
nariai pasielgė neetiškai, nutraukę 2000 metais pasirašytą susitarimą
su liberalais dėl bendro darbo sostinės taryboje. Pasirodo, 2000
metais tokį susitarimą jie pasirašė su liberalu Rolandu Paksu,
tad vėliau, kai R.Paksas įkūrė Liberalų demokratų partiją, tas
susitarimas su liberalais esą nebeteko galios. Tačiau kaip čia
išeina? Kodėl apie tai buvo paskelbta tiktai dabar, o ne tada,
kai R.Paksas pasitraukė iš Liberalų sąjungos? Tikriausiai teisūs
liberalai, teigdami, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovai
naujosios Vilniaus savivaldybės tarybos pirmojo posėdžio išvakarėse
pateikė ultimatumą socialdemokratams per 24 valandas priimti Seime
jų reikalavimus. Aišku, A.Brazausko partiečiai sutiko, tą rodo
ir socialdemokratų mėginimas jau kitą dieną po naujojo mero rinkimų
nei iš šio, nei iš to pateikti Seimui Tautinių mažumų įstatymo
pataisas. Valdančioji partija, paprastai nekreipianti dėmesio
į tokius niekus kaip pažadai, šį kartą paknopstomis ėmė juos vykdyti.
Sostinės mero postas labai jau svarbus valdančiajai partijai.
Lenkijos laikraščiai, netgi greičiau negu Lenkų rinkimų akcijos
vadovai, paskelbė, kokios gi buvo tos užkulisinių susitarimų,
arba, paprasčiau sakant, suokalbio, detalės. Varšuvoje džiūgaujama,
jog susitarta, kad tėvų pageidavimu vaikai galės lenkiškai mokytis
visų dalykų nuo pirmos iki dvyliktos klasės, Lietuvos lenkiškose
mokyklose bus grąžintas kaip valstybinis lenkų kalbos egzaminas.
Tai bus padaryta ir įteisinta netrukus, nes Švietimo ir mokslo
ministerijoje jau parengta vietinių lenkų suredaguota jų tautinės
mažumos švietimo strategija. Skubiai rengiamame Švietimo įstatyme
valdančioji partija atims iš savivaldybių teisę spręsti, kiek
lenkų kalba dėstomų dalykų turėtų būti lenkų mokyklose. Tuos Lenkijos
spaudos pranešimus patvirtino ir Vilniaus miesto savivaldybės
narys Juzef Kvetkovski. Bet ir tai dar ne viskas. Naujasis meras
G.Paviržis jau pažadėjo teigiamai spręsti žemės klausimą Vilniuje.
Lenkų rinkimų akcijos vadovai jau seniai siekia vienokiais ar
kitokiais būdais atgauti istorines Vilniaus žemes. O A.Zuokas,
norėdamas pasilikti daugiau žemės miesto plėtrai, nenorėjo sutikti
su jos grąžinimu neaišku kam. Žinant žemės kainą Vilniuje, matyt,
nereikia aiškinti, kodėl vietiniai lenkų veikėjai pasirengę kryžium
gulti už ją. Juk kvepia didžiuliais pinigais.
Nespėjo naujasis Vilniaus meras apšilti kojų savajame ofise,
kai į savivaldybės rūmus atskubėjo Lietuvos pilietis garsusis
J.Borisovas tariamai duoti priesaikos Lietuvos valstybei. Tačiau
pirmiausia aplankė naujosios administracijos pareigūnus ir, matyt,
davė instrukcijas, kaip reikia valdyti sostinę. Tikriausiai ištikimojo
partijos sūnaus G.Paviržio pavaduotoju taps Lenkų sąjungos veikėjas
Zbignev Balcievič. Anot G.Paviržio, jam norėtųsi, kad šis uolus
Vilniaus krašto lenkintojas juo taptų. Iki šiol jis darbuojasi
to paties G.Paviržio vadovautoje Vilniaus apskrities administracijoje.
Neatmetama galimybė, kad Z.Balcievič taps Vilniaus apskrities
administracijos viršininku. Tokiu būdu buvę autonomininkai ar
jų statytiniai tampa visagaliais dalies Lietuvos valdovais. Juzefo
Pilsudskio svajonės po daugelio metų tikriausiai išsipildys.
Po šio politinio suokalbio, galima neabejoti, kad Vilniaus krašte
buvę autonomininkai dar su didesniu entuziazmu, jausdami socialdemokratų
paramą, raus visus vos prasikalusius lietuvybės daigus šiame krašte.
Beje, kas gi yra ta Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir kokių tikslų
siekia ši organizacija, prieš keletą metų rašė Nepriklausomybės
Akto signataras Česlav Okinčic, nors ir būdamas lenkų patriotas,
bet realiai vertinantis Vilniaus krašto ateitį. Jis priminė, jog
Lenkų rinkimų akcijos tuometis vadovas Jan Senkievič užtikrino,
kad ši politinė organizacija reikalaus iš lietuvių tarnautojų,
dirbančių Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, išlaikyti lenkų kalbos
egzaminą
Kalbėdamas apie Lietuvos lenkų sąjungą ir Lietuvos lenkų
rinkimų akciją, Č.Okinčic teigė: Vienintelis jų veikimo būdas
yra politinis avantiūrizmas, chroniškas konfliktas su lietuviais
ir visų lenkiškų organizacijų įtraukimas į tą konfliktą, elgetavimas
Lenkijoje, kartu ir apsimetinėjimas, kad iš Lenkijos jokios pagalbos
nėra (Kurier Wilenski, 1996 04 05). Žinoma, naujojo prezidento
R.Pakso patarėju paliktas Č.Okinčic dabar tokių žodžių neparašytų,
nors elgiamasi taip pat. Ir kodėl gi nepasiausti, jeigu už nugaros
stovi pats vienintelis Lietuvos valdovas. Savo inauguracijos kalboje
daug šnekėjęs net apie V.Kudirką, S.Daukantą, Prezidentas labai
greitai apie tai pamiršo, kaip ir apie kitus savo pažadus.
Kai kurie laikraščiai rašo, jog dabar Lietuvą valdo A.Brazausko
ir R.Pakso tandemas. Taip gali pasirodyti tik nematant ar nenorint
matyti esamos situacijos. Prezidentui skirtas tik reprezentacinis
vaidmuo. Pasirašinėti Seimo daugumos štampuojamus įstatymus, dekretus
dėl pilietybės suteikimo nieko Lietuvai gero nepadariusiems neaiškios
reputacijos asmenims. Tačiau kam suteikti pilietybę ar apdovanoti
ordinais, irgi sprendžia ne Prezidentas, o tas pats partijos vadas
ir vadinamasis nepakeičiamas ordinų kancleris A.Meškauskas, Premjero
akys ir ausys Prezidentūroje. Beje, dabar nebereikia nei tų ausų
ir akių. S.Daukanto gatvės rūmuose perdėm savi kadrai. Todėl
A.Meškauskui darbo kur kas mažiau. Apie Prezidento savarankiškumą
negali būti ir kalbos. Juk pakako Premjerui pasakyti gavus žodinę
informaciją apie tariamą informacijos rinkimą apie jį patį, Prezidentą,
vidaus reikalų ministrą J.Bernatonį, kai Prezidentas akimirksniu
įsitraukė į generalinio policijos komisaro V.Grigaravičiaus nušalinimo
kampaniją. Visas šis skandalas dėl generalinio policijos komisaro
sukeltas vienu tikslu: žūtbūt pašalinti jį, kaip pernelyg uoliai
ir aktyviai kovojusį su mafija. Premjero ir Prezidento veiksmai,
netgi nepasibaigus parlamentiniam tyrimui verčiant pasitraukti
generalinį komisarą, švelniai tariant, atrodė daugiau negu keistai.
Pagaliau Lietuva yra parlamentinė valstybė, todėl kad ir koks
būtų kišeninis Seimas, tačiau jo nuomonės svarbiausiais klausimais
privalu atsiklausti. Bet dabar, Premjerui tapus visagaliu Lietuvos
valdovu, tokie dalykai nė motais. Aišku, ko nors rimtesnio susilaukti
iš dabartinio Seimo nėra ko tikėtis. Tuo labiau kad antrasis pagal
rangą valstybės asmuo Seimo pirmininkas A.Paulauskas vis labiau
nustumiamas į užribį. Valstybę ketinama pasidalyti tarp Premjero
ir Prezidento partijų. Tiesa, prezidentiniams partiečiams teks
tiktai ką teiksis jiems palikti socialdemokratai. Iš kai kurių
kompartiečių jau pasigirsta kalbų, jog liberalams demokratams
ir taip duota per daug. Esą jie turi būti patenkinti gavę šiltas
vietas Prezidentūroje. Vien traktorių detalių prekeivio Remigijaus
Ačo tapimas Prezidento patarėju nacionalinio saugumo klausimais
ką reiškia! O kur arogancija ir pasipūtimu Lietuvą šokiruojantis
oro balionų specialistas!
Premjeras norėjo įtraukti į savo ir valdančiojo klano žaidimus
ir kadenciją baigusį prezidentą Valdą Adamkų, pranešdamas tautai,
kad jo asmens duomenų paiešką vykdė devyni, o jo žmonos Almos
trys policijos pareigūnai. V.Adamkus, laimei, neužkibo ant to
pigaus jauko. Užtat ir buvo nubaustas. Prezidentas R.Paksas neįtraukė
jo į Lietuvos delegaciją, pasirašant dokumentus dėl Lietuvos stojimo
į Europos Sąjungą. Visai nesvarbu, kad per visą kadencijos laikotarpį
V.Adamkus dėjo visas pastangas dėl Lietuvos narystės ES. Tačiau
delegacijoje buvo kai kurie valdančiosios partijos veikėjai, kelerius
metus koneveikę euroatlantines struktūras ir Lietuvos narystę
jose. Ne pirmas ir ne paskutinis kailių keitimas. Chameleonizmas
tapo įprastu elito reiškiniu, savotiška elgesio norma.
Tad kas gi belieka? Yra vienintelis būdas sutramdyti tą įsisiautėjusį
elitą. Tai visuomenės prabudimas iš snaudulio. O prabudimo ženklų
jau atsiranda. Labai teisingai apie vykstančias protesto akcijas
pastebėjo Kauno dienos vyriausioji redaktorė Aušra Lėka parašiusi:
Valstybėje tvyro suokalbių smarvė. Piliečiai, neatlaikę tvaiko,
bandė gelbėtis nešdami prie Prezidentūros tualetinio popieriaus
rulonėlius ir degindami žvakeles, o Rotušės aikštėje dainas dainavo,
gododami nuversto mero ir, pasak Premjero, išdurto policijos
vado (Kauno diena, 2003 04 14). Iš tiesų bemaž pirmą kartą
nuo Atgimimo laikų tūkstančiai žmonių atėjo išreikšti savo pilietiškumą
ir pasakyti nuomonę apie valdžią. Beje, faktiškai apie tą pačią,
kuri per trylika nepriklausomybės metų ne ką pasikeitė. O svarbiausia,
kad protesto akcijose nebuvo reikalaujama duonos ir reginių,
bet esminių permainų valdžios viršūnėse, nes, anot vieno demonstrantų
plakato, gal ir drastiško, bet teisingo: Brazauskas + Paksas
AA Lietuva?
Petras KATINAS
© 2003 "XXI amžius"