Seni puolimai

Per 50 sovietinės okupacijos metų vienas svarbiausių sovietinės kultūros kovos su tikėjimu ir tikinčiaisiais būdų buvo kunigų puolimas per spaudą, radiją, televiziją ir viešuosius renginius vadinamuosiuose kultūros namuose. Ir žiniasklaidininkai, ir įvairūs paskaitininkai ant kunigo sutanos ieškodavo mažiausios dulkelės ar dėmelės, o pamatę tą dulkelę tuoj, užuot ją nuėmę, išpūsdavo iki dramblio ir rėkdavo: „Žiūrėkite, kokie tie kunigai: dulkelė ant sutanos skverno!“ Sovietinis saugumas tuojau tą spaudos paminėtą kunigą už pakarpos – ir į lagerį. Daugiau kaip 400 kunigų vien pirmąjį pokario dešimtmetį buvo išvežti į lagerius ir ten kankinti iki mirties.
Esant tokiam baisiam terorui, daug Lietuvoje likusių kunigų susigūžė ir tyliai darbavosi savo parapijose, stengdamiesi, kad ir vilkas, t.y. sovietinė valdžia, būtų sotus, ir avis, t.y. tikintieji, liktų sveiki. Bet vilkas rūpinosi tik savimi ir kiekviena proga po avį sudraskydavo.
Esant tokiai padėčiai, vis dėlto ne visi kunigai tik čirškavo po bažnyčios stogu kaip žvirbliai ar tyliai burkavo kaip karveliai. Ir sovietiniais laikais atsirasdavo kunigų, net išėjusių ateistinę komjaunuolių mokyklą, kurie drąsiai stojo į kovą su visagaliu sovietiniu saugumu. Šioje kovoje ne vienas žuvo, kaip antai: kunigai Bronius Laurinavičius, Juozas Zdebskis ir kiti. Dar kiti, kaip kunigai Alfonsas Svarinskas, Antanas Šeškevičius, Prosperas Bubnys, Sigitas Tamkevičius, nepabūgo kalėjimų ir lagerių duonos, sumaniai dirbo sielovados ir jaunimo katalikiško švietimo darbą ir net po kelis kartus už tai buvo sodinti į kalėjimus.
O kai kam sekėsi dirbti ir net išvengti labai skvarbaus saugumiečių žvilgsnio. Vienas tokių erelių, drąsiai metusių iššūkį sovietinei ateistinei veiklai, buvo kunigas Algimantas Keina. Daugiau kaip keturiasdešimt metų jis vilki kunigo sutaną ir visą laiką stengiasi būti veiklus toje kovoje, kur darbo tiek daug, o darbininkų tiek mažai. Kunigas A.Keina iš prigimties yra kovotojas, nenuleidęs rankų iki šiol, todėl ir šiandien vis užkliūva tiems, kurie, dėdamiesi tikinčiųjų teisių gynėjais, iš tikrųjų vis dar, nors ir pasislėpdami, stengiasi kuo nors apkaltinti kunigą. Ateizmo metais jis nenuilstamai dirbo pogrindžio sąlygomis, drąsiai katekizuodavo jaunimą, vadovavo tautiniams susibūrimams, diegė patriotizmą. Tik, deja, jo nuopelnai šioje srityje visai pamiršti.
Nuo praėjusių metų pabaigos kunigas A.Keina pačių parapijiečių pageidavimu ryžosi keltis į Panevėžio vyskupijos Uliūnų parapiją ir jos tikintiesiems padėti išlaikyti Uliūnų katalikų bendruomenę. Tikintieji, kviesdamiesi kunigą A.Keiną į Uliūnus, norėjo, kad pas juos atvykęs klebonas kaip nors išlaikytų bažnyčią ir taip sutvarkytų dabar labai blogos būklės kleboniją, kad joje bent jau būtų galima šiltai gyventi.
Kadaise erdvi Uliūnų klebonija sovietiniais laikais valdžios buvo nualinta ir atiduota mokyklai. Atkūrus nepriklausomybę, vietinė valdžia sumanė, kad senosios klebonijos nereikėtų grąžinti parapijai (juk joje tebedirba mokykla), tad pastatė nedidelę, bet visai pakankamą kleboniją. Parapijoje kurį laiką nebuvo kunigo ir mokykla kreipėsi į Panevėžio vyskupą, prašydama, kad vyskupija atiduotų mokyklai ir šią naująją kleboniją. Vyskupas jau ir sutiko, bet parapijiečiai, tai sužinoję, pasipriešino. Kaip tik tuo laiku į Uliūnus atvyko kun. A.Keina ir ėmėsi gaivinti jau silpstančią parapijos bendruomenę.
Kun. A.Keina apsigyveno šiame nedideliame klebonijos mūrelyje, nors čia nebuvo šildymo ir kitų civilizuotam pastatui reikalingų įrengimų. Nebuvo ir pinigų tiems pagerinimams įrengti. Tada kunigas kreipėsi į vyskupiją ir paprašė 12 500 litų paskolos. Vyskupija paskolino, ir klebonas ėmėsi darbo.
Bet skola ne žaizda, kaip senovėje žmonės sakydavo: kas paskolinta, anksčiau ar vėliau reikės grąžinti. O iš kur gauti pinigų? Juk reikia ne tik kleboniją patvarkyti, būtina ir bažnyčią remontuoti: bokštą ir stogą perdengti ir nudažyti, lauko sienas patvarkyti, šulinį sutvarkyti (vandentiekio klebonijoje nėra). Reikia parūpinti malkų bažnyčiai bei klebonijai šildyti. Bažnyčioje dirba vienas kitas tarnautojas. Jiems atlyginimą irgi reikia mokėti kas mėnesį. Pagaliau ir pačiam klebonui reikia ne tik juodos duonos, bet ir šio to prie duonos. Juk plyšta batai, pamažu susidėvi ir marškiniai, pagaliau ir sutana. Nors dabar kunigai sutaną dėvi tik sekmadieniais per pamaldas, bet kitomis dienomis juk nevaikščios nuogas: reikia ir eilutės, ir apsiausto orui atvėsus. Iš kur tų pinigų paimti?
Visame pasaulyje bažnyčias išlaiko ir remia ne tik patys tikintieji, bet ir valstybių vyriausybės. Tik komunistinėse šalyse, pirmiausia Sovietų Sąjungoje, kurios įstatymai penkiasdešimt metų galiojo ir Lietuvoje, Bažnyčia buvo už įstatymo ribų ir niekaip valdžios nebuvo šelpiama.
Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, tikintieji tikėjosi, kad laisvos Lietuvos vyriausybė pasirūpins ir tikinčiųjų reikalais. Laisvė tikėti duota, bet tuo beveik ir baigiasi naujų vyriausybių parama. Dabar iš biudžeto visų Lietuvoje registruotų devynių religijų reikalams vyriausybė kasmet skiria beveik tris milijonus litų. Tai tiek mažai, kad net juokinga, kai prisimename, kad vien Sporto departamentui kasmet skiriama beveik keturiasdešimt milijonų litų. O dar kokios didžiulės sumos atiduodamos į rankas žymesniems sportininkams ir kt. Vien Kauno Prisikėlimo bažnyčiai atstatyti kiek reikia. Vyriausybė tą bažnyčią grąžino, bet pinigų jai iš fabriko paversti bažnyčia neduoda. Prisikėlimo bažnyčia jau daugiau kaip dešimt metų tvarkoma vien už suaukotus pinigus: ir Lietuvos tikinčiųjų, ir užsienio katalikų.
Prieš kelerius metus buvo pastatyta Vilniaus kunigų seminarija, kainavusi septyniolika milijonų litų. Lietuvos Vyriausybė seminarijos statybai neskyrė nė cento – ji pastatyta užsienio, šiuo atveju Vokietijos (ten veikia fondas „Kirche in Not“ – Bažnyčia varge) tikinčiųjų aukomis.
Naujasis Uliūnų klebonas, rengdamas statybos planus, ieško paramos pirmiausia savo parapijiečių širdyse ir kišenėse. Rinkliavos per sekmadienio pamaldas parapijos iždą papildo taip menkai, kad surinktų pinigų nepakanka net kasdieniams reikalams. Bažnyčios dirbantiesiems, elektrai bei atsitiktiniams kasdieniams darbams apmokėti kas mėnesį reikia bent penkių šimtų litų, o per pamaldas sekmadieniais surenkama vos pusė tos sumos. Iš ko atlikti papildomus darbus?
Klebonas sumanė kreiptis į visus parapijiečius ir prašyti, kad bažnyčios reikalams paaukotų visi, kiek kas gali, ir tą auką įteiktų voke su savo pavarde ir adresu, siūlė, kad parapijietis savo auką pats ir paskirstytų: kiek aukoja įvairiems bažnyčios reikalams ir kiek kunigo pragyvenimui.
Rodos, gana paprasta, nors ir naujoviška, lig šiol Lietuvoje negirdėta. Bet juk prieš karą kiekvienas Lietuvos parapijos klebonas kasmet važiuodavo per visą savo parapiją ir iš kiekvieno parapijiečio gaudavo auką savo parapijos bažnyčios reikalams. Sovietiniais laikais tokios rinkliavos buvo uždraustos, nors ir pati sovietinė valdžia nė kapeikos neskyrė bažnyčiai išlaikyti.
Tai štai, pasak dviejuose laikraščiuose netikėtai pasirodžiusių rašinių, šitas kun. A.Keinos pasiūlymas ir supriešinęs žmones. Dauguma lyg ir sutiktų aukoti parapijos reikalams. Bet kam ta pavardė voke? Keistas mąstymas. Nejaugi jie užmiršo dar nesenus sovietinius laikus, kada visi kas mėnesį mokėjo partijos, komjaunimo, profsąjungos ar kokios draugijos nario mokestį ir tai darė pagal sąrašus, kuriuose būdavo pažymėta, kas jau sumokėjo, o kas dar ne? Organizuotoje bendruomenėje kitaip ir negalima. O ar parapijos bendruomenė nėra ta pati žmonių organizacija, kuri turi išlaikyti ir organizaciją savo aukomis? Ne nario mokesčiu, o tik savanoriškomis aukomis. Kas renka pinigus, tas turi žinoti, iš ko juos gavo, kad kartais nepareikalautų antrą kartą.
Mano manymu, šį nepasitenkinimą klebono pasiūlymu įrašyti ir aukotojo pavardę pirmiausia pareiškė tie aktyvieji buvę komunistai ir ateistai. Tai jie, niekad neaukoję bažnyčiai sovietiniais laikais, nenori aukoti jai ir šiandien. O išsiskirti iš bendruomenės lyg ir nepatogu, todėl jie ir skelbia, ragina žmones, kad aukos būtų bevardės. O gal kai kas dar bijo? Gal vis dar bijo, kad dar gali grįžti sovietiniai laikai, naujų laikų saugumiečiai ras aukotojų sąrašus ir juos vėl sodins į kalėjimus, veš į Sibirus?
Bet aš manau, kad šią audrą vandens stiklinėje kelia šiuolaikiniai žiniasklaidininkai. Kaip ir sovietiniais laikais, jų tikslas – apkaltinti kunigus ir supriešinti juos su žmonėmis. Kas be ko, kiekvienas kunigas yra žmogus su įgimtais ir per gyvenimą susiklosčiusiais būdo savitumais. Kun. A.Keina - vienas iš tų, kurie stropiai, su giliu tikėjimu vykdo katalikiškas priedermes pagal Bažnyčios reikalavimus ir nelabai nuolaidžiauja netikintiesiems bei indiferentams. Dėl to jis užrūstino Kaune pilietį, reikalavusį su bažnytinėmis apeigomis laidoti moterį, prieš mirtį neatlikusią išpažinties. Tai juk visai suprantama tikinčiajam: jeigu mirštantysis neieško susitaikymo su Dievu, tai kam jam po mirties reikia religinių apeigų? Ar ne kunigo pareiga barti tuos, kurie gyvena susidėję ar neaukoja bažnyčiai, nelanko bažnyčios? Kas, jei ne kunigas, pasakys Lietuvos žmonėms, kad atėjo laikas atiduoti, kas Dievo Dievui, kas ciesoriaus ciesoriui? Juk jūs, žiniasklaidos ereliai, to nedarote. Atvirkščiai, beveik visa žiniasklaida tebeskleidžia sovietinio ateizmo skelbtą gyvenimo būdą: žmogus gyvena vieną kartą, todėl kuo plačiausiai turi naudotis visomis gėrybėmis žemėje - paleistuvauti, girtuokliauti, lėbauti, linksmintis. Šiuolaikinės lietuviškos žiniasklaidos didžioji dalis pataikauja žemiesiems žmogaus instinktams, o visai nesirūpina jo dvasios ugdymu.
Ir kunigo A.Keinos puolimas žiniasklaidoje daromas sąmoningai ir organizuotai, iš anksto susitarus. Kaip kitaip pavadinsi tai, kad „Panevėžio balso“ ir „Lietuvos žinių“ rašiniai išspausdinti tą pačią dieną, nors ir ne tų pačių autorių. Žurnalistės lyg ir gina fotografę. Bet ar gerai ji daro, kai neatsiklaususi ėjo į bažnyčią ir fotografavo kunigą, aukojantį Mišias? Ir iš viso man, tikinčiam, labai nepatinka, kai aš, nuėjęs į bažnyčią pasimelsti, prie altoriaus, šalia kunigo, matau visokius fotografus, filmuotojus, kurie savo vaikštinėjimais, šviesų blykčiojimais drumsčia tikinčiojo susikaupimą net pačiais svarbiausiais šv. Mišių momentais. Nepritarčiau aš tokiam elgesiui, nors ir turint kunigo leidimą, teisinantis, kad taip daroma visame pasaulyje. Daug blogio daroma visame pasaulyje. Tikintieji tai mato ir supranta, tik nepakankamai kovoja su blogiu, vis nusileisdami žmogaus silpnybėms.
Gerbiamieji „Lietuvos žinių“, „Panevėžio balso“ žurnalistai, ar jūs savo laikraščiuose atgimusios nepriklausomos Lietuvos žmonėms išspausdinote daug rašinių, kuriuose būtumėte kalbėję apie tikėjimo svarbą, dorą, jos ugdymą šeimoje ir mokykloje, paraginę žmones glaustis prie Bažnyčios ir kunigų ne tik mirties akivaizdoje, bet ir kiekvieną sunkesnę valandą, lankyti bažnyčią sekmadieniais, remti Bažnyčią kad ir smulkiomis aukomis? Ne. Daugelyje šiuolaikinių lietuviškų laikraščių vis dar tebeviešpatauja netikėjimo aidai, vis dar, užuot padėję kunigui jo sunkiame darbe ir gyvenime, ieškote dulkelės, kad jį pasmerktumėte, apkaltintumėte.
Neabejoju, kad atsiras žiniasklaidoje rašinių, kurie kaltins ir mane, jau seną žmogų, nors ir ne tokį kovingą ar karštą, kaip kun. A.Keina, bet aiškiai suprantantį dabartinės žiniasklaidos nuotaikas: siūlyti lietuviams malonumų gyvenimą, nesmerkti blogybių, kurios pasklidusios mūsų valstybėje, o tyčiotis iš visos Lietuvos, kurią jūs su pašaipa dažnai vadinate Marijos žeme. Ir negirdite, kaip Marija verkia…

Viktoras ALEKNA
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"