XXI amžius

Gavėnia – susikaupimo ir ramybės metas

Prisimenu savo jaunystę ir koks stiprus buvo tikėjimas prieškario Lietuvoje. Kaip šiandien matau savo mamytę, palinkusią nuo darbų naštos, pagimdžiusią vienuolika ir išauginusią aštuonis vaikus, iš kurių keturi dar gyvi. Mamytė eidavo į bažnyčią, nepraleisdavo nei sekmadienio, nei penktadienio Mišių, vasarą daugiausia pėstute devynis kilometrus eidavo geležinkelio bėgiais, aišku, žiemos metu važiuodavome rogėmis. Aprangos nebuvo iš ko pasirinkti, viską mama suverpdavo ir išausdavo. Į bažnyčią visi noriai važiuodavome, o kuriems ir reikėdavo pasilikti namuose, tie melsdavomės. Tėtės žodis buvo griežtas: be poterių neikite ir prie stalo.
Kada sukūriau šeimą ir pagimdžiau keturis vaikus, mama, aplankiusi mane, palinkėjo auginti vaikelius tik krikščioniškai. Taip gyvenu ir šiandien. Nors metų jau daug priskaičiuota, bet Dievas dar duoda sveikatos, lankau bažnyčią, apvažiuoju atlaidus, kiek dar leidžia jėgos. Bet buvo sovietų valdžios laikotarpis, kai džiaugiausi, kad pasiekiau savo: vaikai viską mokėjo, meldėmės bendrai.
Ir štai vaikai užaugo, vedė, vaikus pakrikštijo, o žiūriu, kad jų tikėjimas išblėso – tik darbai, draugai, televizorius, kuris nieko gero nerodo, tik blogį. Močiutė viską mato ir žino, bet jau žodžio pasakyti nebeturi teisės. Taip sukruvinta širdimi varstau rožinį.
Kiek galima, mokiau vaikaičius melstis, ir tai jiems atrodo, kad jau per daug! Norisi eiti prie kryžiaus, kaip šv. Magdalenai suklupus išbučiuoti Kristaus kojas, verkti dėl savęs, dėl vaikų, dėl vaikaičių, tik tada gal širdžiai bus lengviau. Kai pagalvoju, kad Kristus už mus mirė, noriu numirti su Juo kartu.

E.ČELKIENĖ
Kazliškis, Rokiškio rajonas