XXI amžius

Paskutinis motinos laiškas

Bėga metai, mėnesiai, dienos – taip visas gyvenimas prabėga, nusinešdamas džiaugsmą, liūdesį bei skausmą. Ir jau matai saulėlydį, tik nežinai, kada Dievulis pakvies į amžinybę.
Taip norisi pasakyti ir parašyti savo vaikams: aš žinau ir jūs žinote, kaip mama aiškino tikėjimo tiesas. Kartu meldėmės, kalbėjome rožinį, ėjome į bažnyčią – tai buvo mano gyvenimo džiaugsmas ir ramybė.
Bet buvo laikas, kai buvo persekiojamas tikėjimas. Kai nuvažiavau į susirinkimą mokykloje, kurią lankė mano vyriausias sūnus, salėje perskaičiau parašytus žodžius prieš tikėjimą ir Dievą. Mano širdį persmelkė kažkokia bloga nuojauta…
Dabar, kada vaikai užaugo ir sukūrė šeimas, man atrodo, kad aš nebeturiu teisės jiems priminti, kad nepamirštų Dievo ir Bažnyčios įsakymų. Tai yra mūsų gyvenimo pagrindas, kada šiandien tiek daug blogio visur – apie jį rašoma laikraščiuose, rodoma per televiziją. Didelė kaltė, kad negyvename pagal Dievo ir Bažnyčios įsakymus. Sekmadieniais, ar žiemą, ar vasarą, vis tiek surandame darbo, o jei ne, tai pasėdime prie televizoriaus, kur nuolat kartojama reklama ir t.t. Prisimenu, kaip mano mamytė sakydavo apie darbą: sekmadienį dirbti nebuvo nė kalbos. Visi be išimties – tėvai su vaikais, mokytojai ir net valdžios atstovai, - eidavo į bažnyčią. Kodėl dabar į tai žiūrima pro pirštus arba apsilankoma bažnyčioje tik per didžiąsias šventes? Tik viena kita močiutė varsto rožinį už visus vaikus ir nuklydusius draugus. Ir taip suskausta širdį.
Jėzus meldėsi Alyvų darželyje. Jis buvo plakamas, erškėčiais vainikuojamas ir kryžių nešė klupdamas. Pagaliau buvo nukryžiuotas už mus, nusidėjėlius. Tikiuosi, kad Dievas išklausys mano maldas ir atsiųs Šv. Dvasią, apšvies paklydusių žmonių protus ir širdis. Kai vaikai stovės prie mano karsto, prisimins savo kaltes ir suklups prie klausyklos, vėl aš būsiu laiminga.

Julė MACKUVIENĖ
Kazliškis, Rokiškio rajonas