Paskutiniai Jėzaus gyvenimo
žingsniai
Bažnyčios liturginių metų viršūnė
yra Didžioji savaitė, kurią kviečiu praleisti su Dievo Motina
ir paskutinius Jėzaus gyvenimo įvykius išgyventi drauge su Ta,
kuri, kaip didžioji Pagalbininkė, sekė visus įvykius iki Jėzaus
mirties ant kryžiaus.
Šiandien Evangelija pasakoja apie Jėzaus apsilankymą prikeltojo
iš mirties Lozoriaus namuose Betanijoje. Dėmesys atkreipiamas
į vienos sesers neįprastą, nuoširdžios meilės įkvėptą pasitarnavimą:
Lozoriaus sesuo Marija, paėmusi svarą brangių tepalų iš grynojo
nardo, patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Marijos
širdis tikriausiai nujautė pavojų, pakibusį viršum Jėzaus galvos,
ir jinai troško bent tokiu pasitarnavimu parodyti meilę ir tarsi
sušvelninti būsimųjų dienų baisumą.
Tik vienas žmogus nesuprato šio meilės pasitarnavimo. Tai buvo
Judas, kuris tvarkė apaštalų kasą. Jam atrodė, kad geriau būtų
buvę brangius tepalus parduoti, o pinigus išdalyti vargšams. Ne
vargšai jam rūpėjo, nes jeigu būtų turėjęs tokią gailestingą širdį,
nebūtų išdavęs savo mokytojo. Gražiais žodžiais jis tik maskavo
savo piktą sumanymą išduoti Jėzų. Verta pamąstyti, ar kartais
ir mes nepridengiame gražiais žodžiais ar išoriniu pamaldumu meilės
trūkumo, kurią turtėtume parodyti vargstantiems ir nusivylusiems
gyvenimu.
Evangelijoje neminima, ką paskutinėmis Jėzaus gyvenimo dienomis
veikė Jo motina Marija. Galima tik spėlioti, kad ji visuomet buvo
Jėzaus artumoje, sekė įvykius, nes labiau už kitus nujautė, kas
laukia jos Sūnaus. Evangelistas paminės Motiną tik tuomet, kai
jinai stovės po Jėzaus kryžiumi. Judas bus atlikęs savo juodą
darbą, mokiniai pabėgę, nedėkinga minia piktžodžiaus Nukryžiuotajam.
O Motina stovės po kryžiumi tvirta kaip uola ir kentės ne mažiau
nei kentėjo jos Sūnus. Jinai tobulai atliks savo, kaip didžiosios
Pagalbininkės, misiją ir bus ne tik liudytoja Dievo Avinėlio mirties
už mūsų nuodėmes, bet savo meile ir kančia jungsis su Jėzumi ir
palaikys Jį iki paskutiniojo atodūsio: Atlikta.
Drauge su Marija pasekime Jėzų pačiomis sunkiausiomis Jo gyvenimo
valandomis ir su meile pabūkime šalia Jo, nes tai, kas vyko anuomet,
vyksta kasdien tarp mūsų. Žmonės Jėzų išduoda, apleidžia, užmiršta,
bėga nuo jo, kai jis kenčia ir yra žeminamas. Tai padaro net visai
neblogi Jėzaus mokiniai.
Po Judo išdavystės Jėzus suimamas. Minia reikalavo paleisti nusikaltėlį
Barabą, o vietoje jo nukryžiuoti Jėzų. Pilotas, pataikaudamas
miniai, taip ir pasielgė Jėzų atidavė budeliams. Šioje vietoje
kiekvienam reikia pamąstyti, ar mes ne panašiai pasielgiame, kai
vietoje Kristaus pasirenkame nuodėmę. Žmonės turi savo barabus:
vieni perdėtą meilę pinigams, kiti pataikavimą kūniškumui,
treti priklausomybę alkoholiui ar kitas tamsias savo gyvenimo
puses, kurias labai dažnai iškelia aukščiau už Jėzaus meilę ir
auką? Klauskime kiekvienas savęs: koks yra mano barabas, kuris
verčia mane išduoti Kristų?
Priešai, norėdami suniekinti Jėzų, jam ant galvos uždėjo erškėčių
vainiką, o į rankas įspaudė nendrę. Šitai turėjo skambėti iškalbingiau
už bet kokius žodžius: Tu norėjai būti karalius, štai tavo skeptras
ir vainikas! Žmonių padugnės pažeminimą visuomet naudoja kaip
ginklą, nes, žemindami aukštesnius už save, siekia būti pranašesni
už tikrus ar įsivaizduojamus savo priešus. Dėl šitos priežasties
yra niekinama Bažnyčia ir tokiu būdu siekiama ją nukryžiuoti,
kad jinai netrukdytų pasaulio vaikams vaikščioti nuodėmės keliais.
Į Kristaus kančios istoriją atsitiktinai pateko Simonas Kirenietis,
kuris trumpai padėjo panešėti kryžiaus medį. Tikriausiai iš pradžių
jis neapsidžiaugė, kad turės eiti šalia pasmerktojo myriop ir
kęsti didelį pažeminimą. Tačiau šis ėjimas tapo didele dangaus
dovana. O, kad mes visi suprastume, ką reiškia eiti šalia Kristaus,
padedant jam nešti išganymo malonę dovanojantį kryžių! Jeigu kada
nors mokykloje, darbe ar namuose patirtume pažeminimą dėl Jėzaus,
prisiminkime Simoną, nešantį Kristaus kryžių.
Beveik visi buvusieji šalia kryžiaus piktžodžiavo ir niekino Jėzų,
sakydami: nuženk nuo kryžiaus. Tik Motina Marija, mokinys Jonas
ir atokiau stovėjusios Jėzui ištikimos moterys kentėjo drauge
su savo Mokytoju. Šiandien Jėzus yra kalamas prie kryžiaus, niekinant
Jo Bažnyčią, atmetant Evangeliją, nuodėmėmis sužeidžiant savo
ir kitų gyvenimus. Argi nematome, kaip šitai daroma per kai kurias
televizijos programas, pramogų renginius ir vos ne per visuotinį
pamišimą dėl meilės pinigams ir kūniškumui? Su kuo mes esame šiandien
ir kokiu atstumu stovime nuo kryžiaus?
Evangelistas Morkus mums užrašė tik vieną kenčiančio Kristaus
šauksmą: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? Kokie baisūs
šitie žodžiai. Juos ištarė lūpos Žmogaus ir Dievo, kuris buvo
labai stiprus ir kuris sąmoningai, meilės vedinas, užkopė ant
šito kryžiaus medžio. Vargu ar fizinė kančia buvo pagrindinė begalinio
Jėzaus skausmo priežastis. Ta priežastimi turėjo būti suvokimas,
kad, nepaisant jo kryžiaus, žmonės ir toliau rinksis ne Jį, bet
nuodėmę. Gal tai buvo šėtono gundymas, parodant Jėzui jo aukos
beprasmybę. Jėzus pasijuto vienas tarp dangaus ir žemės visų amžių
visų žmonių nuodėmių akivaizdoje. O gal būtų galima pasiryžti
stovėti arčiau šalia Kristaus?
Mirties momentą atsivėrė pagonio šimtininko akys ir jis ištarė:
Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus. Bėgant amžiams daugeliui
atsivers akys, daugelis pakeis savo gyvenimą ir rinksis Kristų.
Ar tu jau pasirinkai? Ar esi radikaliai apsisprendęs už Jėzaus
vietą savo širdyje ir gyvenime?
Didįjį pirmadienį Šiluvoje
pasakytas pamokslas
Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS
© 2003 "XXI amžius"