Jiems „iškrito“ nelaimingas bilietas,
arba
Dūmų be ugnies nebūna

Antanas Venskūnas prie simbolinio Algirdo Makštučio kapo Ūdrijoje

Sevastopolyje, prie paminklo karinio laivo „Otvažnyj“ žuvusiems jūreiviams, jame tarnavusieji ir išsigelbėję jūreiviai ir karininkai: buvęs laivo vado vyr. padėjėjas Viktoras Balašovas, Antanas Venskūnas ir 3-ios baterijos vadas 1-ojo rango kapitonas Olegas Prichodko Autorės nuotraukos

Lietuvos kareivių atminimo sąjungos pirmininkė Gražina Buzienė parodos metu

Rusijos pasiuntinybės atstovas V.L.Muzyka dalyvavo parodos atidaryme

Kariniame laive „Novorosijsk“ žuvusio Vytauto Rudžionio dukra Violeta uždegė žvakę

Išsigelbėjęs iš karinio laivo „Otvažnyj“ Mykolas Mikaičius ir Angelė Buškevičienė prie parodos „Requiem laivams“ stendų Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

Karinio laivo katastrofa

1974 m. rugpjūčio 30 d. Juodojoje jūroje, 20 mylių nuo Sevastopolio, katastrofą patyrė karinis laivas „Otvažnyj“. Tą dieną jūroje vyko kariniai mokymai. 10 valandą pagal karinį aliarmą prasidėjo pratybos. Po poros minučių laivugalį sudrebino sprogimas. Kaip vėliau buvo išsiaiškinta, jungiant aparatūrą suveikė zenitinės raketos variklio paleidimo patronas ir įsijungė raketos darbinis variklis, po to – ir raketos startinės pakopos variklis. Užsidegė ir kitos raketos. Laivugalyje įvyko stiprus raketų sandėlio sprogimas. Bortuose atsirado dvi didelės skylės.
Prasidėjo gaisras. Į pagalbą atskubėjo gelbėjimo laivai. Laivas buvo buksyruojamas į seklesnę vietą; 15 valandą, besitęsiant gaisrui, sprogo dar vienas aviacinių bombų sandėlis, vanduo visiškai užliejo šešias laivo sekcijas, ir laivas po šešių valandų kovos su stichija nuskendo 125 metrų gylyje neutraliuose vandenyse.

Skaudi žinia pasklido po pasaulį

Apie 1974 metais laivą „Otvažnyj“ ištikusią nelaimę Juodojoje jūroje tą patį rugpjūčio 30-osios vakarą pranešė „Amerikos balsas“. Rusijoje apie katastrofą pirmą kartą viešai prabilta 1992 metais rinkinyje „Morskoj istoričeskij sbornik Nr.3“ išleistame SanktPeterburge, po to – daugelyje publikacijų periodikoje, plačiau – 1994 metais išleistoje knygoje „Katastrofos Juodojoje jūroje“, kurias aprašė Juodosios jūros laivyno šturmanas L.I.Mitinas. 1996 metais pasirodė B.A.Karžavino knyga „Gibel Otvažnogo“, kurioje autorius, remdamasis archyviniais šaltiniais, pateikė katastrofos prielaidas, iškėlė daug klausimų, į kuriuos nėra atsakymo, bet visuomenė netiki oficialia įvykių versija, nes per daug Rusijos istorijoje susikaupė netiesos.
Artėjant Rusijos laivyno 300-osioms ir šios katastrofos 20-osioms metinėms, buvęs laivo „Otvažnyj“ vado pavaduotojas, kitaip „zampolitas, J.A.Gusevas nutarė įamžinti žuvusių jūreivių atminimą. Lemtingo atsitiktinumo dėka jis tada neišplaukė į jūrą, bet neliko abejingas jaunų jūreivių lemčiai. Turėdamas tikslias žinias apie žuvusiuosius, J.A.Gusevas rašė laiškus į Bobruiską, Peterburgą, Pamaskvę, Liepoją ir kitas vietoves, iš kur buvo kilę jūreiviai, ragino vietinę administraciją ir artimuosius nepamiršti žuvusiųjų katastrofoje. Tokį laišką ir B.A.Koržavino knygą „Gibel Otvažnovo“ gavo A.Makštučio artimieji Ūdrijoje. Laiške J.A.Gusevas rašė: „… 1974 m. rugpjūčio 30 d. nuskendo povandeninis karinis laivas „Otvažnyj“, kovodami už žmonių gyvybes ir laivo išgelbėjimą žuvo aštuonių tautybių jūreiviai (…) Vykdydamas karinę pareigą iki galo, žuvo ir Algirdas Makštutis, 1-ojo laipsnio viršila. Ne jo kaltė, kad laivą ištiko katastrofa. „Žuvusieji einant karines pareigas privalo būti įamžinti Tėvynėje. Tai pareiga prieš žuvusįjį“, deja, toks įsakymas prieš 21 metus buvo priimtas, o vėliau atšauktas. Nesuprantu tokių „viršininkų“ jausmų, o jei tai būtų jų sūnūs! Tik 1990-ųjų pradžioje kai kurie žuvusiųjų tėvai, žmonos, vadovaudamiesi tuometiniais SSRS įstatymais, gavo išmokas, tai nesumažina netekties skausmo.
Kasmet rugpjūčio 30 dieną likę gyvi ekipažo nariai, jų giminės ir artimieji susirenka prie paminklo žuvusiems Komunarų kapinėse. Siūlau įamžinti Algirdo Makštučio atminimą, pavadinti jo vardu gatvę, mokyklą, kurioje jis mokėsi, arba pakabinti memorialinę lentą. Kai kuriose respublikose tai jau padaryta: pavadintos gatvės A.Agmizo, A.Urūpo vardais (Chersono sritis), jūreivio V.Pročakovskio (Vinicos sritis) vardu. Atidengtos memorialinės lentos: jūreiviui A.Zavjalovui (Maskvos sritis), kursantams I.Anikejevui, V.Beluško, V.Borisovui, V.Staricinui (SanktPeterburgas). (…) Vadovybės, laivo ekipažo ir likusių gyvųjų vardu prašau ir būsiu dėkingas Jūsų krašto tarybai, organizacijai ar rėmėjams už dėmesį ir suteiktą paramą žuvusiojo šeimai, už žuvusio jūreivio atminimo įamžinimą.
Niekas nepamiršta ir niekas neturi būti užmirštas“.

„Žuvo vykdydamas tarnybinę pareigą“

Antanas Venskūnas bendrauja su visais „Otvažnyj“ laive tarnavusiais lietuviais, kaupia informaciją apie laivo katastrofą, jūreivių likimus, pats puikiai prisimena košmariškas įvykio akimirkas. Jis, Lietuvos kareivių atminimo sąjungos valdybos narys, rūpinasi žuvusių jūreivių atminimo įamžinimu.
Praėjusių metų saulėtą pavasario popietę su A.Venskūnu vykome į Ūdriją, pas jauniausiąjį A.Makštučio brolį Rimą. Ūdrijos katalikų kapinėse Makštučių šeimyninę kapavietę žymi du raudono granito paminklai. Čia yra ir simbolinis Algirdo, žuvusio laive „Otvažnyj“ katastrofoje, kapas. Po paminklu užkastas butelis su vandeniu iš Juodosios jūros, o 2002-ųjų spalį lankydamasis Sevastopolyje A.Venskūnas iš ten parvežė į Lietuvą žiupsnelį žemės. Vanduo ir žemė – šie jungiamieji simboliai labai svarbūs ne tik artimiesiems, bet ir draugams.
R.Makštučio šeima saugo Algirdo atminimą, jo nuotraukas, laiškus, prisimena menkiausią detalę iš žuvusio brolio gyvenimo. R.Makštutis, gavęs J.A.Gusevo laišką, nedrįso kur nors kreiptis dėl paramos ar brolio atminimo įamžinimo, be to, po kiek laiko tragiškai žuvo kitas brolis. Dviem tragiškai žuvusiems broliams pastatytas bendras paminklas.
Algirdas Makštutis (1954 04 04 – 1974 08 30) į privalomą sovietinę kariuomenę išėjo baigęs Alytaus mechanikos technikumą. Sunku nuspręsti, kaip susiklostė vienuoliktosios technikų laidos jaunuolių likimas. 1972 m. gegužės 14 d. Algirdas namiškiams rašė iš Kronštato: „… papuoliau į jūreivius. Pradžioje norėjo iškart paimti į laivą, bet pasiuntė mokytis į Kronštatą. Mokslas truks penkis mėnesius, po to pasiųs į laivą. (…) Mokomės devyni žmonės: penki lietuviai ir keturi rusai. Mes trise iš jų kartu baigėme technikumą ir kartu čia esame. A.Pavilionį iš Vilniaus išvežė anksčiau, jam teks tarnauti povandeniniame laive. Jam – kiek blogiau. Mano mokslas bus panašus į specialybę, tik čia reikės aptarnauti raketas, kitaip pasakius, valdyti jas radijo pagalba…“
Iš Kronštato Algirdą paskyrė į karinį laivą „Otvažnyj“. Ramus, drausmingas vaikinas čia rūpestingai atliko jam pavestą darbą ir ne kartą buvo apdovanotas garbės raštais. Tarnyba namiškiams nesiskundė, tik guodėsi, jog su gyvenimu laisvėje nelyginti. 1973 m. gegužės 16 d. iš laivo namiškiams rašė „… tarnyba eina normaliai. Per šventes už gerą tarnybą gavau garbės raštą, o gegužės 9-ąją man suteikė „vyresniojo jūreivio“ vardą ir gavau vieną juostelę ant pagonų. (…) Į laivą atvežė naujokų, visas „juodas“ darbas teks jiems, vargšams. Be to, nuo 9-osios gegužės aš esu skyriaus vadas, man paskyrė keturis vadinamuosius „salagas“. Aišku, jei jie klauso, tai ir manęs niekas nelinksniuoja…“
Algirdas 1974 metų kovo mėnesį dar buvo parvykęs namo atostogų. Jos suteiktos po apendicito operacijos. Ji atlikta, kai laivas „Otvažnyj“ kelis mėnesius plaukiojo Viduržemio jūroje. Nors tokios operacijos laivuose atliekamos labai retai, įgulos gydytojas ryžosi operuoti. Operacija pavyko, o lietuviui leista trumpam grįžti į namus. Kai A.Makštutis vėl atvyko į Sevastopolį, jam buvo likę tarnauti apie metus. Namiškiai net nenujautė apie galimą nelaimę. Algirdui buvo neramu, su nostalgija jis rašė paskutiniame laiške: „…mes birželio 10 dieną išplauksime į jūrą. Kada grįšiu, nežinau, reik manyt, kad netrumpam. (…) Vienintelis mano prašymas: parašykit keletą žodžių. Blogiausiu atveju nors tuščią voką pasiųskit. Aš lauksiu“. Algirdo lemtis – negrįžti iš jūros. 21-erių metų A.Makštučio mirties liudijime parašyta: „Žuvo vykdydamas tarnybinę pareigą“.
Sprogimų laive metu A.Makštutis buvo agregatų skyriuje, žemiau raketų. Manoma, kad lietuvis mirė per kelias akimirkas, kaip ir šalia jo buvęs kitas jūreivis. Visai šalia sprogimo metu buvo ir Bronius Vinclovas. Jis liko gyvas, nes spėjo pabėgti iš mirtinos zonos. B.Vinclovas tarp išlikusių gyvų lietuvių nukentėjo labiausiai: apdegė jo veidas, nugara. Bronius pusę metų gulėjo ligoninėje. Jam teko daug iškentėti, bet ištvėrė.
„Aš nuplaukiau apie 300 metrų, kol mane paėmė kitas laivas. Vanduo tada nebuvo labai šaltas, tačiau jūra smarkiai bangavo. Kai vakare gyvi likę jūreiviai buvo perkelti į vieną laivą, jiems liepta rašyti ataskaitas apie įvykius, - prisimena A.Venskūnas. – Teko matyti šiurpių vaizdų. Iš virtuvės, į kurią plūdo vis labiau kaistantis vanduo, pro iliuminatorių bandė pabėgti vienas kokas. Jis išlindo iki pusės, tačiau klubai įstrigo geležiniame ovale. Bandyta jį traukti, leisti nuskausminamieji vaistai, tačiau viskas veltui. Žmogus tiesiog išvirė“.
Neužteko ir gelbėjimosi liemenių. Pasak A.Venskūno, vienas nemokėjęs plaukti latvis nuskendo, o elektromechaninės tarnybos viršininko padėjėjas V.A.Fedorečenko patikino, jog jis padėjo gelbėtis keletui jūreivių, nemokėjusių plaukti. Nereikia būti įžvalgiam, jog suprastum laivyno vadovybės požiūrį į šauktinius, kai į jūrą išsiųsdavo nemokančius plaukti vaikinus.

Susitikimas su „Otvažnyj“ veteranais

2001 m. spalio mėnesį viešnagės Sevastopolyje metu susitikome su karinio laivo „Otvažnyj“ veteranais, prisiminėme tragiškus tų dienų įvykius, netektis. Ypač vertingi pašnekesiai vyko su buvusiu BPK „Otvažnyj“ laivo vado vyr. padėjėju Viktoru Balašovu, kuris, vykdydamas laivo vado nurodymus, kartu su buvusiu BPK „Otvažnyj“ trečios baterijos vadu 1-ojo rango kapitonu Olegu Prichodko, dabar – laivyno laikraščio „Flag Rodiny“ atsakinguoju sekretoriumi, korespondentu, vadovavo kovai su gaisru. Kilęs iš Černigovo, baigęs Kaliningrado karo mokyklą, jaunas leitenantas O.Prichodko pradėjo jūrininko karjerą kariniame laive „Otvažnyj“. Praeityje jau liko karininkų aukštieji kursai, akademija ir jūreiviški metai, kai skubėjo „iš laivo – į numerį“. „Otvažnyj“ Olegui – amžina tema. Publikacijose laivyno jaunimui jis perduoda ne tik karinę ir jūreivišką patirtis, nepamiršta ir didvyriškų bei dramatiškų įvykių Juodosios jūros laivyne. Saugoti atmintyje tragiškus laivyno istorijos puslapius yra lengviau nei viešai apie juos rašyti šiandieniniams žurnalistams su „antpečiais“, pastoviai priklausantiems nuo įsakymo ar kieno nors valios. Kariniam žurnalistui iškyla uždanga informacijai, kuri neturi būti paskleista plačiajai visuomenei. Nors šiandieninis Rusijos laivynas tapo informatyvesnis, bet tam tikri rėmai išliko.
1992 metais laikraštis „Pravda Ukraini“ išspausdino straipsnį „Atominis džinas prie Sevastopolio krantų“. Jame pateikiama prielaida, kad laive buvo torpedos su branduolinėmis galvutėmis, nes ukrainiečiai netiki oficialia įvykių versija dėl laivo „Otvažnyj“ žūties. Laikraštis „Flag Rodiny“ pateikė buvusio laivo vado I.Viniko, gausybės kitų veteranų, tarp jų ir O.Prichodko straipsnius, paneigiančius spėliones. Betgi „dūmų be ugnies nebūna“. Tai rodo, jog katastrofos priežastis neaiški, žmonės turi teisę abejoti oficialia sovietinių pareigūnų versija ir veteranų tiesos nepakaks išnarplioti įvykiams. Paslaptingumas ir nutylėjimai bėgant metams neretai slepia nusikaltimus. Todėl B.A.Aizenbergas ir V.V.Kostričenko knygoje „Černomorskaja Chirosima“, išleistoje 2000 metais, rašo: „… Kadangi iš veteranų tiesos nesulauksi, nes „munduro garbę“ jie gins bet kokia kaina, todėl vadovaujamės B.A.Karžavino knygoje pateiktomis prielaidomis, kurias veteranai visomis išgalėmis neigia“. O. Prichodko teigia ir apie tai rašo vienoje savo publikacijų, jog laivą „Otvažnyj“ prie katastrofos privedė konstrukciniai netobulumai raketiniame komplekse, kad laivyne ir šalyje nebuvo efektyvių kovos priemonių dideliam gaisrui gesinti, kad ekipažas su nelaime kovojo pats. Vyko „šaltasis karas“. Juodosios jūros laivynas su didele įtampa vykdė sovietinės sistemos supainiotas kovines užduotis. Laivynas, kaip ir armija, budėjo socializmo statyboje.
Komunistų partijos ideologijai negalėjo pasipriešinti net dvasia tvirčiausi žmonės. Tai rodo ir šis pavyzdys: 58-ųjų spalio revoliucijos metinių proga karinio laivo „Storoževoj“ vadas 3-iojo rango kapitonas Sablinas Baltijos laivyne, savo laive, organizavo sukilimą, norėdamas duoti atkirtį partijos biurokratams. Sabliną palaikė visi laivo jūreiviai, viršilos ir mičmanai. Jis išvedė savo jūreivius, protestuojančius prieš sovietinę sistemą, prieš korumpuotą vyriausybės viršūnę, bet jo kursas buvo myriop. 1976 metais Sabliną sušaudė kaip tėvynės išdaviką, nors buvo Didžiojo tėvynės karo dalyvio, 1-ojo rango kapitono sūnus.
Prieš mane - sąrašas Rusijos povandeninių laivų, patyrusių katastrofas, avarijas, nuskendusių taikos metu įvairiose jūrose (1952-2000 metais). Šiurpina žuvusių įvairaus rango žmonių skaičius. Kiek reikėtų gatvių ar paminklinių lentų? Juk visi jie – didvyriai ir aukos. Povandeninis laivas kai kam tapo broliška kapaviete, paskutine prieglauda ir viltimi. Todėl jūreivis turėjo būti apsuptas didžiulio vyriausybės dėmesio, pasirūpinta jo socialinėmis garantijomis, užtikrintas techninis saugumas ir pagalba. Deja…

„Mus priglaudė jūra… Netikėkite, jog mūsų nebėra!“

1989 m. balandžio 7 d. nuskendo vienas unikaliausių povandeninių laivų pasaulyje – atominis povandeninis laivas „K-278 Komsomolec“. Žuvo 42 žmonės. Tarp jų - Stasys Šinkūnas (1968 06 01 –1989 04 07). Kas nesudegė ar neapsinuodijo gaisro dūmuose, tas sušalo ledinėje Norvegijos jūroje, belaukdamas pagalbos. Pagalba vėlavo.
Kaip reaguodavo vadai į žmonių ir laivų netektis? Gal paduodavo raportą ir atsistatydindavo? Ne! Štai Ramiojo vandenyno laivyno kontradmirolas O.Jerofejevas išsiuntė povandeninį laivą K-429 į mokomąsias pratybas ir mokslas kainavo 16-os jaunuolių gyvybę. Tuoj po katastrofos kontradmirolas ėmė vadovauti Šiaurės laivyno atominių povandeninių laivų pirmajai flotilei. Jam „vadovaujant“, paskendo „Komsomolec“, išplaukęs į karinę tarnybą su rinktiniais ekipažo nariais, netvarkingais laivo mechanizmais. Po šios tragedijos O.Jerofejevas pradėjo vadovauti Šiaurės laivynui. B-169 povandeninio laivo 3-iojo rango kapitonas E.Borodič, kai jo ekipaže nusišovė jūreivis, sunerimo: „Dabar nuims!“ Nenuėmė. Vadovavo povandeninių laivų divizijai. Jam vadovaujant, pakraunant karines atsargas, nukrito raketa, žuvo septyni žmonės. Taip pat nenuėmė. Viceadmirolas V.Zaicevas, atsakingas už laivų eksploataciją ir remontą, po laivo „Komsomolec“ katastrofos tapo admirolu. O bandant išsiaiškinti šio laivo žūties aplinkybes, viceadmirolas E.Černovas buvo tuoj pat išleistas į atsargą, nors buvo žinomas kaip vienas geriausių specialistų laivyne.
Tai tik mažas epizodas, rodantis, kaip laivyne buvo „apginta munduro garbė“.

Jūrai paaukotas ekipažas

„Komsomolec“ – eksperimentinis laivas, pradėtas statyti 1978-aisiais, į vandenį nuleistas 1985 metais. Jo ilgis – 120 metrų, plotis – 12 metrų. Ekipažas – 64 žmonės. Po laivo išbandymo nustatyta, kad jo eksploatuoti dar negalima. Laivo galimybės įspūdingos: jis galėjo nusileisti į 1000 m gylį. Didžiausias pasiekimas – 1022 m. Tai pasaulio rekordas. Laive buvo įrengtas vienas atominis reaktorius. Laivui esant 160 m gylyje, 180 km nuo Medvežij salos, 11 val. 03 min. buvo paskelbtas aliarmas : pagalbinių mechanizmų skyriuje kilo gaisras. Trūko gelbėjimo liemenių ir plaustų. Iš lėktuvo išmestos gelbėjimo valtys buvo nublokštos nuo laivo „Komsomolec“, todėl skęstantieji negalėjo jomis pasinaudoti. 17 val.08 min. laivas nuskendo 1685 m gylyje. Ši tragedija sukrėtė ne tik laivyną, bet ir visuomenę. Laivo „Komsomolec“ statybos kainavo vieną milijardą rublių, remontui iškėlus iš dugno – 300 milijonų. Tik žmonės nieko nekainuoja, tai žinome iš sovietinės istorijos. 23 ekipažo nariai suledėjo Norvegijos jūroje, nesulaukę pagalbos, tarp jų ir lietuvis vyresnysis jūreivis S.Šinkūnas. 19-os žuvusiųjų kūnai perduoti artimiesiems. Tiesa, už drąsą ir pasiaukojimą, vykdant karinę pareigą, povandeninio laivo „Komsomolec“ įgulos nariai apdovanoti „Raudonosios žvaigždės“ ordinais.

Vardan atminties

Sevastopolyje 1992 m. lapkričio 12 d. vyko retas iki to laiko dalykas – atidengtas paminklas kapitonui – leitenantui N.A.Volkovui, 3-iojo rango kapitonui S.P.Manekinui ir leitenantui A.A.Šostakui, žuvusiems 1989 m. balandžio 7 d. Norvegijos jūroje povandeniniame laive „Komsomolec“. Paminklą pastatė asociacija „Jūreivių sambūris“, padedant Sevastopolio aukštajai karinei jūrų inžinerinei mokyklai ir Jūrinei prekių biržai. Susirinko apie 200 žmonių. Kalbą pasakė asociacijos „Jūreivių sambūris“ prezidentas, 2-ojo rango atsargos kapitonas V.V.Stefanovskis.
Kelerius metus žuvusių sevastopoliečių kariškių šeimos siekė, kad būtų įamžintas žuvusių artimųjų atminimas. V.Stefanovskis kreipėsi į Juodosios jūros laivyno vadovybę, bet atsakymas – vienas: „Paminklui lėšų laivynas neturi, nepriklauso“. Tada V.Stefanovskis, negailėdamas pastangų, užsibrėžė ieškoti rėmėjų ir paminklą pastatyti. Už tiesų žodį, už nepagražintą teisybę apie patriotizmą, už socialistinės sistemos kritiką nemielas buvo asociacijos prezidentas V.Stefanovskis veteranams, pripratusiems prie sovietinės propagandos. Pusė gyvenimo praleidęs jūroje, povandeniniuose laivuose, V.Stefanovskis skaudžiai išgyveno laivyno laivų avarijas ir katastrofas dėl žmonių netekties ir technikos praradimų. Jis nori matyti Rusijos laivyną aukštos organizacinės kultūros, tvirtos žiniomis, besirūpinantį žmogaus saugumu ir gerove. Apie tai su V.Stefanovskiu kalbėjausi Sevastopolyje, skaičiau jo publikacijas, kartu apžiūrėjome paminklą žuvusiems povandeniniame laive „Komsomolec“ sevastopoliečiams. Ar galėjo patikti laivyno vadovybei tokie žodžiai, pasakyti paminklo atidengimo proga: …„ Aš prašau atleidimo žuvusių jūreivių artimųjų, kad vyriausybė ir nusikaltėliai – vadai atsisakė žuvusiųjų ir šią eilinę tragediją norėjo pamiršti. Žinau, kad nepalengvins žinia, jog per paskutiniuosius metus dešimtyse povandeninių laivų žuvo apie 1000 jūreivių. Tai nusikaltimas prieš žmoniją. Tuo labiau kad jų žuvimo vietos ne visos paskelbtos ir žuvusiųjų vardai laikomi paslaptyje. To priežastis, jog bedvasės sistemos sargyboje budėjo tuščiadvasiai, bejausmiai žmonės – pseudolaivybininkai. (…) Aš neįžeisiu žuvusiųjų atminties, jei pasakysiu tiesą į akis tiems, kurie pasiuntė jūreivius techniškai netvarkingu laivu į mirtį. Tas nusikaltėlis – sistema ir jos vykdytojai. Aš negaliu jų vadinti admirolais, nes admirolas ir bet kurio rango viršininkas vertas savo vardo tiek, kiek jis rūpinasi savuoju pavaldiniu. O šie pasiuntė jūreivius myriop, dargi nenori apie juos prisiminti. (…) Paminklą pastatėme visuomeninių organizacijų iniciatyva ir lėšomis. (…) Taika ir ramybė jų sieloms“.
Šie asociacijos „Jūreivių sambūris“ prezidento V.Stefanovskio žodžiai išspausdinti Atminties knygoje žuvusiems jūreiviams povandeniniuose laivuose „Komsomolec“ ir „Kursk“.

„Requiem laivams“

Tokiu pavadinimu vasarį Kauno Šančių bibliotekoje buvo surengta paroda prisiminti lietuvius jūreivius, tarnavusius sovietiniuose laivuose ir žuvusius katastrofose. Parodą organizavo Lietuvos kareivių atminimo sąjunga, Vytauto Didžiojo karo muziejaus Naujausiųjų laikų skyriaus darbuotojai ir Kauno Šančių bibliotekos darbuotojai. Į parodą susirinko žuvusiųjų kariniuose laivuose „Novorosijsk“, „Otvažnyj“ ir „Komsomolec“ artimieji, juose tarnavusieji ir išsigelbėję, žuvusiųjų sovietinėje kariuomenėje įvairiomis aplinkybėmis artimieji. Atvyko Rusijos pasiuntinybės Lietuvoje atstovas.
Lietuvos kareivių atminimo sąjungos pirmininkė Gražina Buzienė susirinkusiems žmonėms papasakojo apie organizacijos tikslą - kaupti informaciją apie žuvusius sovietinėje kariuomenėje jaunuolius, apie jų atminimo įamžinimą, apie kaupiamą informaciją apie žuvusius lietuvius jūreivius, bendradarbiavimą ir ryšius su Sevastopolio jūreiviais veteranais.
Žuvusiųjų atminimas pagerbtas tylos minute, už jų vėles uždegtos žvakės. „Nesvarbu, po kokia vėliava vaikinai kariavo ar tarnavo, jie – mūsų tautos dalis, - sakė G.Buzienė – Organizacijos tikslas - įamžinti žuvusiųjų atminimą“.
Parodoje sutikau M.Mikaičių, tarnavusį kariniame laive „Otvažnyj“ ir išsigelbėjusį iš košmariško įvykio. Mykolas santūriai prisiminė išgyventas akimirkas, sielojosi dėl tarnybos draugų netekties, pasakojo, kaip susiklostė gyvenimas po tarnybos sovietinėje armijoje. Savarankišką, drausmingą ir rimtą prisimenu Mykolą besimokantį Kauno 4-oje profesinėje mokykloje. Dėsčiau jam istoriją. Grupėje su juo mokėsi patikimi, smalsūs vaikinai, jau tada perpratę sovietinės sistemos blefą, todėl dažnai kalbėjomės apie tikruosius istorijos įvykius ir faktus. Gyvenimas patikrino tiesą, sunkumai užgrūdino, šiandien Mykolas - puikus šeimos tėvas, džiaugiasi ne tik savo vaikais, bet ir vaikaičiais.

* * *

Faktai patys kalba už save. Lietuvių jūreivių, pašauktų tarnauti sovietiniuose laivuose, dažnai laukė dramatiškas likimas kaip ir jų bendraamžių iš kitų sovietinių respublikų. Kad daugiau būtų šilumos, mes privalome, kaip rašė Aleksandras Puškinas, ne tik „mylėti mirusius“, o, prisimenant juos, daryti teigiamas išvadas gyvųjų labui.

Angelė BUŠKEVIČIENĖ

© 2003 "XXI amžius"