XXI amžius

Nenusilenkęs prieš netiesą
LLKS Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vado
Vinco Štrimo-Šturmo žūties 55-osioms metinėms

Žalgirio rinktinės vadas Vincas Štrimas-Šturmas

Artimieji prie V.Štrimo-Šturmo kapo Barzdų kapinėse

Zanavykuose, Plokščiuose ir Kudirkos Naumiestyje, paminkluose, skirtuose rezistencinei kovai atminti, iškalti prasmingi arkivyskupo Mečislovo Reinio (1884-1953) žodžiai: „Neliūdėkite! Nukankintieji kovoja drauge su mumis. Jie stiprina mūsų gretas. Jie nėra mirę. Tebūna pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą. Jie gyvens amžinai“.
Iš Aukštaitijos kilęs vyskupas keturiolika metų buvo Vilkaviškio vyskupo Antano Karoso pagalbininkas ir gerai pažino zanavykus. Daugelis būsimų rezistencinio karo dalyvių iš vyskupo M.Reinio rankų buvo gavę ir Sutvirtinimo sakramentą, todėl ir ši jungtis – „Tebūna pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą“ – buvo tokia stipri.
Nenusilenkė prieš netiesą Žalgirio (Stirnos) rinktinės vadas Bronius Abramavičius-Abromaitis-Spyglys (1914-1945), Jonas Kleiza-Žalvaris (1917-1946), Jurgis Ilgūnas-Šarūnas (1913-1946), Juozas Jasulaitis-Kazokas (1919-1947). Ir ateities kartoms visi jie liks gyvi, žvelgiantys į ateitį, tvirtai tikintys savo tiesa, tautos ateitimi, nepalūžę prieš netiesą, kurią Lietuvai įvairiausiais būdais stengėsi primesti bolševikų okupantai.
Ir 1948-ieji Tauro apygardai buvo gan skausmingi. Vasario 1-ąją prie Pilviškių, Gulbiniškiuose, žuvo Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys ir jį lydėję du štabo apsaugos darbuotojai Juozas Balsys-Dobilas ir Pranas Žaldaras-Šapalas, o po nepilnų trijų mėnesių netoli nuo savo gimtinės, Barzdų valsčiuje, žuvo Tauro apygardos štabo viršininkas, o kartu ir Žalgirio rinktinės vadas Vincas Štrimas-Šturmas.
Šios dvi iškilios laisvės kovų su sovietų okupantais asmenybės Tauro apygardoje ryškiai išsiskiria iš kitų laisvės kovotojų, ko gero, dėl to, kad, jiems vadovaujant, 1947 metų lapkričio viduryje buvo surengta gerai suplanuota Opšrūtų operacija, kuri galutinai užkirto kelią į Lietuvos kaimą brautis rusų kolonistams.
Kiek plačiau šį kartą ir prisiminkime laisvės kovotoją, Žalgirio rinktinės vadą V.Štrimą-Šturmą. Gimė jis 1921 m. sausio 15 d. Vėdarų kaime, Barzdų valsčiuje. Baigęs Kauno jėzuitų gimnaziją, studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Vokiečiams uždarius universitetą, grįžo į tėviškę. Antrą kartą Lietuvą okupavus bolševikams, V.Štrimas pasirinko laisvės kovos kelią ir iš Lietuvos į Vakarus nepasitraukė. 1944-ųjų rudenį jis jau Stirnos rinktinės partizanas.
Sklaidydami LLKS Tauro apygardos dokumentus matome, jog V.Štrimas-Šturmas buvo aktyvus kovotojas, kurio negalėjo nepastebėti vadovybė. Žalgirio rinktinės vadas J.Ilgūnas-Šarūnas 1946 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. 2 rašo: „Nuo š.m. birželio 12 d. Žalgirio rinktinės 55 kuopos vado pavaduotoją Šturmą skiriu 54 partizanų kuopos vadu“. O netrukus Žalgirio rinktinės vadas Šarūnas vėl mini Šturmą ir 1946 m. rugsėjo 2 d. įsakyme Nr. 10 rašo: „54 kuopos vadui Šturmui ir tos kuopos kovotojui Triupui (Juozas Armonaitis – knygos „Meskit dalgius, imkit kardus“ autorius – B.A.) Už drąsų žygį paimant iš NKVD svarbius dokumentus š.m. rugsėjo 28 d. (turi būti rugpjūčio 28 d. – B.A.) skelbiu pagyrimą ir tarnybos vardu dėkoju“.
Be vadovavimo 54-ajai kuopai, nuo 1946 m. lapkričio 29 d. V.Štrimas-Šturmas eina ir Tauro apygardos karo lauko teismo nario pareigas, o tai labai svarbios moralinės pareigos Laisvės kovų sąjūdyje. Nuo 1946-ųjų spalio V.Šturmas skiriamas Žalgirio rinktinės štabo viršininku, o 1947 m. sausio 4 d., žuvus rinktinės vadui Juozui Jasulaičiui-Kazokui, Tauro apygardos vado A.Baltūsio-Žvejo įsakymu V.Štrimas-Šturmas skiriamas Žalgirio rinktinės vadu ir šias pareigas ėjo iki 1948 m. balandžio 28 d.
Pradėjęs eiti Žalgirio rinktinės vado pareigas, V.Štrimas-Šturmas iš karto vadovybės buvo teigiamai įvertintas. LLKS Tauro apygardos 1947 m. sausio 31 d. įsakyme Nr. 4 rašoma: „Už ilgą, sąžiningą ir gerą tarnybą, drąsą ir gerą vadovavimą pavestam daliniui ir narsumą kovose su žiauriu okupantu už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę Žalgirio rinktinės vadui Šturmui suteikiu puskarininkio laipsnį“. Ir buvęs studentas tampa Laisvės kovos sąjūdžio puskarininkiu. Būdamas žymiai aukštesnio išsilavinimo už daugelį eilinių kovotojų, V.Štrimas-Šturmas turėjo nemažą autoritetą ir tarp Tauro apygardos vadovų. Suprantama, jog kai kurie kariniam statutui nusižengę laisvės kovotojai buvo siunčiami ne į „drausmės“ batalioną, kurio Lietuvos laisvės kovos sąjūdis neturėjo, bet į Žalgirio rinktinę perauklėti. Tai matome ir Tauro apygardos vado 1947 m. kovo 29 d. įsakyme Nr. 14, kur rašoma: „Geležinio Vilko rinktinės pasiuntinį Vilką už neleistinus žeminančius kovotojo vardą veiksmus ir savivaliavimą viešai papeikiu ir perkeliu į Žalgirio rinktinę. Žalgirio rinktinės vadą Šturmą įpareigoju kovotoją Vilką paskirti į dr. V.Kudirkos kuopą ir laikyti griežtoje priežiūroje, kad jis taptų geru ir sąžiningu kovotoju“.
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiui didelės reikšmės turėjo ginkluotė ir amunicija. Dalis kovotojų turėjo menkaverčius ginklus, o kai kurie kovotojai turėjo net po keletą geros kokybės ginklų. Likviduojant šią nelygybę, Tauro apygardos ir Žalgirio rinktinės vadai 1947 m. birželio 11 d. įsakyme Nr. 2 rašė: „Visi Lietuvos laisvės kovotojų ir lietuvių žinioje esantys ginklai yra organizacijos (LLS) nuosavybė. Jų atsargas sudaryti turi teisę ir pareigą kuopų ir būrių vadai apie tai pranešdami Rinktinės štabui“.
Karinei drausmei palaikyti daliniuose trukdė pernelyg „draugiškos“ gyvenimo sąlygos. Ir šioje srityje reikėjo griežtumo. LLKS Tauro apygardos ir Žalgirio rinktinės vadų 1947 m. birželio 11 d. įsakyme Nr. 9 nurodoma: „Šiuo metu dr. J.Basanavičiaus kuopoje labai įsivyravęs paprotys gyventi stovyklose arba bunkeriuose kartu su moterimis ir vaikais. Įsakau kuopos ir būrių vadams tam kuo skubiausiai padaryti galą, visas moteris ir vaikus pašalinti iš stovyklų ar bunkerių, o jų šelpimą tvarkyti per Nukentėjusių kovotojų šeimų, kalinių, tremtinių globos poskyrį.
Taip pat perspėju visus kuopų vadus, kad jie ateityje neįsileistų į stovyklas moterų ir įsąmonintų savo kovotojus, kad mūsų organizacija yra karinė, o ne senelių, vaikų ar moterų prieglauda.
Draudžiu į stovyklas vedžioti pašalinius ar kovotojų šeimos narius; stovyklą tegali žinoti tik būtini ryšininkai, nes priešingu atveju gresia greitesnis stovyklos iššifravimas ar net išdavimas“.
O konspiracija laisvės kovoje visą laiką buvo reikalinga. Gal dėl per daug plačiai žinomų kuopų pavadinimų Žalgirio rinktinės vadas 1947 m. liepos 22 dienos įsakymu Nr. 11 nuo rugpjūčio 1 d. rinktinės kuopų pavadinimus pakeitė. Ir Vytauto kuopa tapo 33-iąja kuopa, Vyčio – 34-ąja, P.Vaičaičio – 35-ąja, Dr. J.Basanavičiaus – 36-ąja, Dr. V.Kudirkos – 37-ąja. O Tauro apygardos vadas A.Baltūsis-Žvejys LLKS Žalgirio rinktinei 1947 m. lapkričio 20 d. įsakyme Nr. 36 rašė: „Nors vedama mūsų kova yra žiauri, nors mums kainuoja daug brangių aukų, tačiau mūsų eilės, gretos neretėja, o diena iš dienos didėja. Į žuvusių vietas stoja kiti ir kova dėl mūsų Tautos Laisvės įgauna vis naujesnį pobūdį ir žengia į spartesnį laimėjimą. Pasiryžusių ir visas jėgas aukojančių ant Tėvynės Aukuro skaičius didėja, bet ne visada šis skaičiaus didėjimas išeina mums į naudą. Kaip visur ir visada, taip ir pas mus įsiskverbia įvairaus nusistatymo žmonių, kuriems rūpi asmeniniai, šeimyniniai, savanaudiški reikalai, bet ne Tėvynės ir žmonių gerovė. Įsiskverbus į mūsų tarpą tokiems asmenims, susilaukiame skaudžių ir liūdnų rezultatų: pakliūva gyvi į NKVD rankas, pasiduoda desperacijai ir savo elgesiu užkrečia kitus, demoralizuoja organizaciją, laisva valia išdavinėja draugus ir t.t. Kadangi ne dideliu skaičiumi vyrų laimėsime kovą ir iškovosime tėvynei laisvę, bet tik pasišventusiais, pasiryžusiais ir visa kam pasiruošusiais kovotojais laimėsime kovą, todėl į savo eiles neprivaloma priimti tokius, kurių nusistatymas ir ateities planai yra savanaudiški ir egoistiniai.
Rinktinių įsakymuose jau daug kartų buvo paskelbta, kad nauji kovotojai gali būti priimti tik Rinktinės vado sutikimu, tačiau su šiuo įsakymu visose rinktinėse buvo prasilenkiama ir buvo priimami be Rinktinės vado žinios įvairaus nusistatymo ir įvairaus „plauko“ asmenys, kurie mūsų organizacijai atnešė labai daug žalos. Į naujų kovotojų priėmimą ir jų įjungimą į bendrą, vieningą šeimą reikalinga rimčiau ir šilčiau žiūrėti ir nepalikti Kuopų vadų žiniai ir Dievo valiai.
Įsakau Rinktinių vadams nedaryti jokių nuolaidų ar kompromisų ir be savo žinios bei sutikimo nepriimti nė vieno naujo kovotojo. Priimant naują kovotoją į mūsų šeimos narius, Rinktinės vadas privalo apie jį žinoti kuo smulkiausiai, kad galėtų nuspręsti, ar vertas nešioti garbingą kovotojo vardą, ar vertas būti mūsų Apygardos pilnateisiu nariu ir ar vertas vykdyti kilnius darbus, uždavinius dėl mūsų tautos ir visos žmonijos gerovės.
Rinktinių vadai privalo užkirsti kelią įvairiems svieto perėjūnams, aferistams, spekuliantams bei kriminaliniams nusikaltėliams įstoti į mūsų eiles ir neleisti teršti ne tik mūsų Apygardos, bet ir visos tautos vardo.
Mūsų Apygarda nėra jokia prieglauda ar šelpimo įstaiga, kad galėtume visus, kurie neturi vietos, priimti į savo tarpą. Kas tikrai vertas, tas darbais įrodo savo pasiryžimus, tikslus, tik toks gali būti priimtas į kovotojų eiles.
Be Rinktinės vado sutikimo neprivalo būti priimamas į kovotojų eiles nė vienas asmuo. Šio įsakymo vykdymas turi būti griežtas ir tikslus. Jokie prasilenkimai ar nuolaidos bei išimtys neleidžiamos“.
Šis Tauro apygardos vado A.Baltūsio-Žvejo įsakymas Žalgirio rinktinei rodo, kokia griežta atranka buvo naujiems laisvės kovotojams patekti į rezistentų gretas. Bet ir šis griežtumas užsimaskavusiems NKVD agentams nesutrukdė prasiskverbti į Laisvės kovotojų sąjūdžio gretas. Kova buvo žiauri ir negailestinga. Pačiomis brutaliausiomis priemonėmis okupantas stengėsi palaužti šventą lietuvių tautos laisvės kovą. O ir laisvasis pasaulis už „geležinės uždangos“ nedaug ką apie tai težinojo. Ir Žalgirio rinktinės vadas V.Štrimas-Šturmas 1947 m. lapkričio 21 d. įsakyme Nr. 3 į tautą kreipiasi šiais žodžiais: „Mūsų tauta veda žūtbūtinę kovą su raudonuoju okupantu. Ne vieni mes, laisvės kovotojai, tą kovą vedame – ją veda lietuvių tauta; visa mūsų tauta pakelia ir nuostolius, kuriuos jai padaro kruvinieji rusų – azijatų budeliai.
Apie mūsų vedamą kovą okupantas nedrįsta demokratiniam pasauliui prasitarti, jis slepia nuo jo mūsų kovos sąjūdį, skelbia pasauliui, kad Lietuvoje viešpatauja ramybė, kad čia visi patenkinti bolševikine „demokratija“. Mūsų pareiga ne tik kovą vesti, bet apie tai ir pasauliui pranešti ir reikalauti, kad už savo veiksmus atsakytų tautų engėjai – bolševikai“.
Šie Žalgirio rinktinės vado V.Štrimo-Šturmo parašyti žodžiai glaudžiai susiję ir su jo žygiu į Vakarus. 1947-ųjų gruodį šis bebaimis laisvės kovotojas į užsienį lydėjo BDPS Prezidiumo įgaliotinius Juozą Lukšą-Skirmantą ir Kazimierą Pyplį-Mažutį. Šešių gerai pasirengusių kovotojų grupė tarp Sintautų ir Viliūnų perėjo Šešupę ir per Mažąją Lietuvą (Kaliningrado sr.) patraukė Lenkijos link. Dešinėje liko Stalupėnai, Kristijono Donelaičio gimtieji Lazdynėliai, paskui kelias vedė per didžiojo mūsų poeto K.Donelaičio buvusią parapiją Tolminkiemį, Romintos girią ir gruodžio 21 dienos rytą vyrai priartėjo prie Romintos upelio, už kurio jau buvo Lenkijos teritorija. Rominta dar nebuvo tvirtai užšalusi. Reikėjo susirasti tiltą ir jį pereiti. O tiltą stropiai saugojo sovietų pasieniečiai. Čia ir įvyko kruvinos kautynės, kurių metu iš keturių Skirmanto ir Mažučio palydos narių žuvo trys kovotojai. Tas ketvirtasis likęs laimės vaikas buvo V.Štrimas-Šturmas, kuris ir toliau per Lenkiją į Vakarus lydėjo BDPS Prezidiumo įgaliotinius. Visa tai Skirmantas-Daumantas vaizdžiai aprašo knygoje „Partizanai“.
1948-aisiais Tauro apygardoje žuvusius vadus turėjo keisti ne mažiau patyrę ir už Lietuvos laisvę pasirengę kautis vyrai, dėl to ir V.Štrimas-Šturmas užsienyje ilgai neužsibuvo.
Grįžęs iš Lenkijos 1948 m. vasario 16 d., Žalgirio rinktinės vadas V.Štrimas-Šturmas savo įsakymo Nr. 4 įžangoje rašo: „Tad ir nenuleiskim, kovos broliai, ginklo, tenebūna mums negirdimas sukepusių iš kančių, sielvarto ir bado Sibire motinos šauksmas „sūneli, gelbėk“, tenebūna negirdimas iškankintas skausmo ir paniekos širdį veriantis pūdomos kalėjime sesutės šauksmas „broliuk, gelbėk“. Nesusvyruokim. Nesudrebėkim. Telydi mūs sąžinės balsas „pirmyn“. Mūsų tautos, mūsų brolių bei sesių kančios, merdėjimas ir troškimas gyventi teužgrūdina mūsų krūtinėse dar kietesnę širdį, dar karštesnį pasiryžimą kovoti ir laimėti“. Juk tai arkivyskupo M.Reinio mintys!
1948 m. balandžio 10 d. Žalgirio rinktinės vadas V.Štrimas-Šturmas skiriamas ir Tauro apygardos štabo viršininko pareigoms. Šios antrosios pareigos, nė kiek ne menkesnės už pirmąsias, V.Štrimą-Šturmą įpareigojo eiti savo pirmtako A.Baltūsio-Žvejo pramintu keliu ir vienyti Lietuvos laisvės kovotojus prieš tautos priešą – raudonąjį okupantą. Turėdamas įgaliojimus vienyti rezistencinę kovą, Tauro apygardos štabo viršininkas V.Štrimas-Šturmas 1948 m. balandžio 26 d. Kęstučio apygardos vadui Jonui Žemaičiui-Vytautui rašo: „Po daug brangių aukų, kurias sudėjo šių metų pradžioje Tauro apygarda ant Tėvynės laisvės aukuro, vėl esame pilnai susitvarkę viduje ir tikimės su Aukščiausiojo palaima dirbti toliau pradėtą darbą ir tuo atlikti savo pareigą Tėvynei ir kritusiems kovos lauke broliams.
Tauro apygardos vado p. Rimanto esu pavestas atstovauti Apygardai visuose centralizacijos reikaluose ir pagal esamas mūsų dispozicijoje priemones ir galimumus prie to darbo prisidėti.
Šiuo metu ryšiai su aukštesnėmis instancijomis yra nutrūkę dėl įvykusių areštų, ir aš negaliu Tamstoms tiksliai informuoti apie pasiektus rezultatus centralizacijos darbe, kadangi tuos reikalus tvarkė P.Skirmantas ar pats Apygardos vadas.
Apie pasiektus rezultatus šiame darbe mano nuomonę, bet tai tik mano nuomonė, perduos Tamstai Jūsų įgaliotinė, o tikrą esamą padėtį galėsiu nušviesti tik, kai pavyks atnaujinti ryšius su BDPS. Su šia instancija pavyks susirišti, tikiuosi, artimiausiu laiku.
Kelionė pas „dėdes“ gerai pavyko. Aš sugrįžau iš „juozų“ su kai kuriais dokumentais, gautais iš Vyriausiojo Lietuvos Atstatymo Komiteto Užsienio Delegatūros, kurių dalies nuorašus pasiunčiau Tamstai. Sekančia siunta prisiųsiu daugiau. Labai norėčiau žinoti, su kuriomis Apygardomis Tamsta turite ryšius ir kurioms Jūs galite perduoti joms skirtus raštus.
Geresniam tarpusavio bendradarbiavimui prašau susitikimo, net siūlau Tamstai organizuoti platesnio masto suvažiavimą, kad galutinai išsiaiškinus centralizacijos reikalus ir juos užbaigus.
Tikėdamas ateityje nuoširdaus bendradarbiavimo ir visiško vieni kitų supratimo, linkiu sėkmės plačiuose kovos baruose Tamstai ir visiems Tamstos vadovaujamiems“.
Tai buvo paskutinieji Tauro apygardos štabo viršininko ir Žalgirio rinktinės vado V.Štrimo-Šturmo parašyti sakiniai būsimam Lietuvos pogrindžio prezidentui J.Žemaičiui-Vytautui. Po poros dienų, balandžio 28-ąją, Juodišiaus šile (Barzdų vls.) šis bebaimis ir daug Lietuvos laisvei nusipelnęs kovotojas V.Štrimas-Šturmas žuvo. Taigi dabar minime jo žūties 55-asias metines.
Kaune gyvenantis Žalgirio rinktinės vado V.Štrimo-Šturmo brolis Jonas Štrimas prisimena: „Mes su Vincuku esame broliai, tik jis pirmosios mano tėvo žmonos sūnus, o aš jau Vincuko pamotės vaikas. Štrimų šeimoje buvo trys vaikai: Vincukas, Kostas ir Onutė. Vincukas buvo vyriausias, o Onutė – jauniausia, bet ši, nesulaukusi nė metukų, tragiškai mirė (užduso). Kai Vincukui buvo 10-11 metų, mirė jo mama. Ir Vincukas tapo našlaičiu. Jo tėvas vedė antrą kartą – būsimą mano mamą, kuri savo vyro pirmos žmonos vaikų neskriaudė ir gražiai sugyveno.
Kostas su Vincuku mokėsi Barzdų pradžios mokykloje, bet ji nuo Vėdarų buvo už keturių kilometrų. O kas nežino Barzdų apylinkių žemės? Čia molynai. Ir kai rudenį palydavo arba žiemos metu daug prisnigdavo, tai broliai į mokyklą jodavo raiti ant vieno arklio. Susėda ant ramaus bėrio ir joja žingine. Vėliau abudu broliai mokėsi Kaune, Jėzuitų gimnazijoje, o gyveno pas savo tetą O.Štrimaitę-Matulkienę. Vokiečių okupacijos metu Kostas įsitraukė į pogrindinę veiklą prieš vokiečius. Buvo suimtas. Kalintas Pravieniškėse ir dingo be žinios, spėjama, jog buvo sušaudytas. Vincukas, baigęs Jėzuitų gimnaziją, studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Technologijos fakulteto mechanikos skyriuje. Yra išlikusi ir jo „Studijų knygelė“, kuri rodo, jog Vincukui fiziką dėstė prof. Kazimieras Baršauskas, bendrąją chemiją – jo kraštietis dr. Kazimieras Paukštys, vokiečių kalbą – iš Klaipėdos nuo nacių pabėgęs Vilius Bajoras, metalurgiją – Vincas Babilius ir kiti tuo metu žinomi universiteto dėstytojai. Vokiečiams uždarius Vytauto Didžiojo universitetą, Vincukas grįžo į tėviškę ir padėjo tėvui įvairiuose darbuose.
Mūsų tėvelis buvo techniškas žmogus. Turėjo prisipirkęs įvairių žemės ūkio padargų. Turėjo ir kalvę. Man teko būti jo „gizeliu“. O grįžus iš studijų mūsų studentui, šias pareigas perėmė Vincukas. Jis su tėvu per bulviakasį su bulvių kasamąja kaimuose kasdavo bulves, tokiu būdu užsidirbdami darbininkus savo ūkio darbams. Sugedus bulvių kasamajai, naktį ją remontuodavo kalvėje, o rytą vėl skubėdavo į bulvių lauką. Nelengvas buvo 1943-iųjų ruduo Vincukui. Bet dar sunkesni laikai prasidėjo 1944 metais, kai antrą kartą Lietuvą okupavo bolševikai. Užėjus rusams, slapstėsi tėviškėje, o 1945-ųjų pavasarį išėjo į rezistencinį karą. Vincuko pusbrolis Jančaitis buvo partizanų ryšininkas, tai šis jį ir suvedė su partizanais. 1946-ųjų žygiams sumažėjus, Vincukas kartu su kaimynu Juozu Balsiu-Dobilu (1912-1948), įsitaisę ant tvarto slėptuvę, žiemojo mūsų namuose. Bet apie tai sužinojo Barzdų stribai ir Vincukui teko palikti tėviškę. Kad mūsų šeimos neišvežtų į Sibirą, pas kaimynus išslapstę brangesnius daiktus, palikome namus. Ir prasidėjo mūsų šeimos bastymasis. Mama su broliu slėpėsi pas pagyvenusias moteris, aš atsidūriau net už Kudirkos Naumiesčio, pas gerus, bet neturtingus žmones. Visko mačiau. Teko kęsti ir šaltį, ir badą. Tėvas prisiglaudė prie Kriūkų, pas Paežerėlių parapijos kleboną kun. Feliksą Sruoginį.
Kadangi Vincukas mokėsi, tai tėviškėje būdavo tik vasaros atostogų metu. Vokiečių okupacijos metu, kai mieste gyvenimo sąlygos pablogėjo, Vincukas jau visas atostogas būdavo tėviškėje. Vienų vasaros atostogų metu jis susidraugavo su mano mamos seserimi Eugenija Janušaityte (1918-1969), kuri vėliau tapo pagrindine Šturmo ryšininke. Eugeniją išdavė buvęs partizanas Papartis, perbėgęs pas stribus. E.Janušaitytė buvo suimta ir nuteista dešimt metų lagerio. Grįžo į Lietuvą 1956 metais. Labai sunkiai įsidarbino Kaune, bet su lageryje palaužta sveikata neilgai gyveno. Mirė 1969-aisiais. Ji daug žinojo apie partizaninę veiklą, bet mažai ką pasakojo.
Vienas prasmingiausių Šturmo darbų – gerai suplanuota Opšrūtų operacija. Su įvairiomis užduotimis ne kartą jam teko kirsti ir valstybinę Sovietų Sąjungos – Lenkijos sieną. Ir visur jį lydėjo sėkmė. Partizaninėje veikloje būta ir komiškų nutikimų. Jis turėjo gražų odinį švarką, tai dažniausiai juo ir vilkėdavo. Kartą su savo vyrais užsuko pas gerus žmones. Automato tuomet jis neturėjo, o tik pistoletą po švarku. Buvo sušalęs ir prisėdo prie krosnies, o vyrai susispaudė prie stalo. Namų šeimininkė pamanė, kad partizanai vedasi sugautą partijos aktyvistą ir jo klausia: „Tai kur tamstą vedasi vyrai?“ Vincukas juokaudamas atsakė: „Vedasi į girią. Gal duos bulves skusti ar malkas skaldyti“. Po kurio laiko vyrai vėl užsuko pas tą patį ūkininką. Tuomet Vincukas sėdo prie stalo ir partizanams pradėjo duoti įvairius nurodymus, kaip tiesioginis jų vadas. Šeimininkė iš nustebimo net išsižiojo, kad „partinis darbuotojas“ vadovauja girios broliams. V.Štrimas-Šturmas buvo labai rimtas, nerūkė ir alkoholio beveik nevartojo. Daugelis jį prisimena kaip patį gabiausią Žalgirio rinktinės vadą, į bendrą laisvės kovą įnešusį didžiulį indėlį“.
Apie Vinco Štrimo-Šturmo žūties aplinkybes jo brolis Jonas pasakojo taip: „Kartą 1948 metų balandžio pabaigoje Žalgirio rinktinės vadas V.Štrimas-Šturmas su grupe vyrų grįžo iš žygio ir dieną apsistojo Kulčikų kaime pas Stanulius (Stanulienė buvo Vincuko gera pažįstama dar iš Barzdų pradžios mokyklos, nes mokėsi toje pačioje klasėje). Tikriausiai šėtoniška akis pastebėjo partizanus ir pranešė enkavėdistams. Vyrai, pamatę rusus, atsišaudydami pradėjo trauktis. Šturmas buvo sužeistas į koją, bet suspėjo pasislėpti alksnyne ir enkavėdistai, jo nepastebėję, nusivijo bėgančius partizanus. Vincukas suplėšė drobinius marškinius, apsitvarstė žaizdą ir tyliai laukė nakties. Sutemus pradėjo šauktis pagalbos. Žmonės, enkavėdistų įbauginti, pas sužeistą partizanų vadą neskubėjo. Ir vėl atsirado šėtonas, kuris apie sužeistą partizanų vadą pranešė rusams. Šie balandžio 28 dienos rytą atskubėjo suimti sužeisto Vincuko. Įvyko nelygi kova. Baigiantis šoviniams, Vincukas nusišovė. Kaimynai girdėjo ir sprogimą, bet mano brolis susisprogdinti negalėjo, nes tuomet mano mama buvo uždaryta į Barzdų daboklę ir ją vedė atpažinti. Iš mano mamos tardytojai norėjo išgauti, kad žuvęs partizanas yra jos sūnus. Bet buvo akivaizdus metų skirtumas. Mano mama buvo gimusi 1913 metais, o Vincukas – 1921-aisiais. Šis nedidelis amžiaus skirtumas juos ir suglumino. Nors mano mama ir atpažino Vincuką, bet neprisipažino, kad čia jos vyro sūnus. Mama pasakojo, jog Vincuko kūnas nebuvo sudraskytas. Jis žuvo nuo savo paties paleistos kulkos ir gyvas žmogžudžiams nepasidavė.
Ilgai nebuvo žinoma Žalgirio rinktinės vado V.Štrimo-Šturmo užkasimo vieta. Pagaliau ji buvo surasta, ir 1996 m. spalio 27 d. V.Štrimas-Šturmas iškilmingai perlaidotas Barzdų kapinėse. Barzdų parapijos Kristaus Karaliaus bažnyčioje, kurioje vaikystėje ir jaunystėje melsdavosi Vincukas, mons. A.Svarinskas už Žalgirio rinktinės vado V.Štrimo-Šturmo vėlę atnašavo šv. Mišias ir pasakė pamokslą.
1998 m. gegužės 19 d. prezidento Valdo Adamkaus dekretu V.Štrimas-Šturmas (po mirties) apdovanotas Vyčio kryžiaus antrojo laipsnio ordinu. O koks po mirties jam buvo suteiktas karinis laipsnis – nežinau. Man pačiam eiti į įvairias įstaigas ir reikalauti, kad broliui būtų suteiktas karinis laipsnis, - žema. Šiuo reikalu turėtų rūpintis tam tikros valstybinės įstaigos. Karinis laipsnis neišprašomas, bet suteikiamas už karinius nuopelnus, ir tai padaryti turėtų valstybinės institucijos“, - J.Štrimas baigė pasakoti savo prisiminimus apie bebaimį Žalgirio rinktinės vadą V.Štrimą-Šturmą.

Bernardas ALEKNAVIČIUS