Kivirčai be pabaigos

Valdančioji partija vis dėlto ryžosi paaukoti vieną savo iškiliausių veikėjų ir po Č.Juršėno patį ištikimiausią partijos vado bendražygį vidaus reikalų ministrą J.Bernatonį. Nors atsistatydinimo prašymą gavo dar prieš Socialdemokratų partijos tarybos ir prezidiumo posėdį, partijos lyderis ir Premjeras buvo aiškiai nepatenkintas, jog skaudama širdimi sutiko su J.Bernatonio tariamu atsistatydinimu. Pasirodo, visuomenė ir žiniasklaida nesuprato kilnių ministro tikslų… Beje, partijos lyderis kažkodėl nepaminėjo, kad ne tik visuomenė ir žiniasklaida nesuprato vidaus reikalų ministro intencijų. Juk ir kai kuriems valdančiosios partijos veikėjams nusibodo J.Bernatonio pasipūtimas ir arogancija. O labiausiai jo ambicijos tapti dešiniąja partijos vado ir Premjero ranka. Juk tokių valdančiojoje partijoje - per akis. Visiems suprantama, kad vadas - ne amžinas ir anksčiau ar vėliau turės pasitraukti. Tiesa, apie tą pasitraukimą partijos viršūnės ir eiliniai net pagalvoti bijo. Šaltas prakaitas išmuša. Juk faktiškai kito tokio mylimo ir godojamo partijoje nėra ir nenusimato. Nebent susijungtų su prezidentiniais liberalais demokratais, kurių mentalitetas visai artimas buvusių ir esamų nomenklatūrininkų. Tokiu atveju, Didžiojo Gelbėtojo karūna atitektų Prezidentui. Ir tai ne fantazija. Juk po Prezidento rinkimų abi partijos žengia koja kojon. Sakoma, kad politikoje švenčių ir išeiginių dienų nebūna: Premjeras prieš Velykas suspėjo „sutaikyti“ vidaus reikalų ministrą su policijos komisaru, o prieš Atvelykį ministrui reikėjo atsistatydinti. Įdomi kai kurių socialdemokratų „elito“ pozicija dėl šio skandalo. Pavyzdžiui, vienas iš to partinio „elito“ J.Karosas prieš „susitaikymą“ (kuris, kaip kiekvienam buvo aišku, tebuvo tik laiko tempimas) pareiškė, jog ministras privalo atsistatydinti. Tačiau po kelių dienų jau pareiškė priešingą nuomonę. Ne pirmas ir ne paskutinis kartas valdančiosios partijos viršūnių žaidimuose.
Šioje skandalingoje istorijoje prezidentas R.Paksas irgi pasirodė ne per geriausiai. Dar nespėjęs sušilti kojų Prezidentūroje, jau pirmąją skandalo dieną aiškiai pasisakė už policijos generalinio komisaro V.Grigaravičiaus pašalinimą. Tačiau po parlamentinės komisijos, tyrusios šį skandalą, išvadų ir Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus J.Liaudansko kalbų prabilo, jog dabartinėmis sąlygomis dirbti VRM sistemoje „sunkiai įmanoma“. Tiktai nepasakė, kas gi padarė tą darbą neįmanomą, ir nepareikalavo, kad ministras paliktų savo kėdę. Apsiribojo paraginimu valdančiajai partijai greičiau apsispręsti. Tai dar kartą parodė, jog Prezidentas neturi savo pozicijos ir tėra tik valdančiųjų ir Premjero valios vykdytoju. Kita vertus, dabar visiems aišku, kad premjeras A.Brazauskas ir prezidentas R.Paksas tik dėl jiems vieniems žinomų priežasčių veikė sutartinai, siekdami nuversti policijos generalinį komisarą. Ir J.Bernatonis, ir jo ministerijos sekretorius J.Liaudanskas buvo tiktai jų valios vykdytojai. Pats V.Grigaravičius pripažino, jog ir po ministerijos „pertvarkymo“, neilgai trukus, gali būti išvarytas. Juk VRM vadovu partija paskyrė dar vieną „neišsižadėjusį principų“ partijos veikėją V.Bulovą. Jį taikliai apibūdino Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos seniūnas Andrius Kubilius: V.Bulovas pernai rudenį siūlė priimti Lietuvos interesams prieštaravusias Rusijos pasiūlytas bevizio režimo į Karaliaučių sąlygas. Tad policijos generaliniam komisarui (taip ir Lietuvos vyriausybei) šis naujas ministras nieko gero nežada. Visai nesvarbu, ar vidaus reikalų ministru taps V.Bulovas ar kitas „patyręs“ pretendentas – VRM viceministras E.Gustas ar buvęs pirmasis komjaunimo sekretorius A.Macaitis. Prezidentas aiškiai pasakė, kad jo netenkina parlamentinės komisijos, tyrusios J.Bernatonio sukeltą skandalą, išvados. Jis leido suprasti, jog ir toliau sieks policijos generalinio komisaro galvos. Tokie dalykai sukelia daugiau klausimų nei atsakymų. Tačiau aišku, jog V.Grigaravičius pasidarė nepatogus ne tik visokiems „daktarams“, „tulpiniams“ bei panašiems, bet ir aukščiausiajam „elitui“. Keista kompanija ir dar keistesnis interesų sutapimas!
Tiesa, dabar Prezidentas, nepavykus (bent jau kol kas) išstumti V.Grigaravičiaus, ėmėsi Vilniaus policijos generalinio komisaro Eriko Kaliačiaus. Mat jis įtariamas artima draugyste su buvusiu Vilniaus meru Artūru Zuoku. O šis kasdien vis labiau tampa rakštimi ne tik socialdemokratams, bet ir Prezidentūrai. Reikia pridurti, kad A.Zuokas, po socialdemokratų, prezidentinių liberalų demokratų ir Lenkų rinkimų akcijos suokalbio Vilniaus taryboje, visuomenėje tampa vis populiaresniu politiku. Skelbiami visuomenės apklausų rezultatai rodo, kad vien per mėnesį Prezidentą palankiai vertinančių žmonių skaičius sumažėjo 9 proc., o negatyviai vertinančių padidėjo 5 proc. Panašiai klostosi situacija ir premjero A.Brazausko atžvilgiu, kuris per mėnesį neteko 8 proc. savo gerbėjų. Nors R.Paksas ir A.Brazauskas vis dar išlieka lyderių gretose, tačiau abu neteko mažiausiai penkių procentų savo gerbėjų. Užtat pastebimai šoktelėjo A.Zuoko populiarumas. Jis pirmą kartą pateko į geriausiai vertinamų politikų dešimtuką. Tokiu būdu socialdemokratų, liberalų demokratų, socialliberalų ir Lenkų rinkimų akcijos machinacijos, nuverčiant A.Zuoką iš Vilniaus mero posto, atsisuko prieš juos pačius. A.Zuokas tapo jau ne Vilniaus, o visos Lietuvos politiku, keliančiu rimtą grėsmę atėjusiems „valdyti amžinai“ socialdemokratams, o svarbiausia, jų nepakeičiamam lyderiui. Tokie dalykai kelia tiesiog siaubą dabartinei valdančiajai partijai. Gelbėjantis galima paaukoti net J.Bernatonį. Todėl Vilniaus tarybos nario, „prezidentinio“ liberalo demokrato Č.Kaminsko užuominos, jog Seimui teks įvesti tiesioginį sostinės valdymą, A.Zuoko šalininkų buvo sutikta gana ramiai, netgi palankiai. Juk, įvedus tiesioginį valdymą, visi, be išimties, dabartiniai sostinės tarybos nariai netektų savo įgaliojimų ir tada Seimui norom nenorom tektų skelbti pakartotinius Vilniaus savivaldos rinkimus. Dabartinėje situacijoje, ir be jokių apklausų, pakankamai aišku, už ką balsuotų vilniečiai.
Taigi prieš partinę šventę - gegužės 1-ąją socialdemokratai patys sau prisidarė daugybę papildomų rūpesčių. Gal todėl trys partijos bičiulės - B.Vėsaitė, G.Purvaneckienė ir iš liberalų pas socialdemokratus perbėgusi J.Juozaitienė – nusprendė pagal išgales ir savo išmanymą pagelbėti partijai. Visos trys partietės pasisiūlė per „tarptautinę darbo žmonių šventę“ nemokamai padirbėti didžiuosiuos prekybose centruose už vienišas ir daugiavaikes moteris. Štai kokios gailestingosios samarietės! Visos naujųjų lietuvių ir naujųjų rusų žmonos ir meilužės, imkite pavyzdį, kaip reikia aukotis ginant skriaudžiamus darbo žmones! Nusivilkite 40 tūkst. litų kainuojančias sukneles, išlipkite iš šildomų baseinų ir eikite į liaudį. Dar daugiau, šios trys bičiulės ketina inicijuoti specialų įstatymą, reguliuojantį didžiųjų prekybos tinklų veiklą, ir jo priėmimą Seime. O kol tas įstatymas bus priimtas, ragins visuomenę boikotuoti prekybos tinklus… Štai kaip. Netgi gegužės 1-osios „šventę“ sumaniusios Klara Cetkin, Roza Liuksemburg ir Nadežda Krupskaja tokių dalykų nebuvo sugalvojusios. Dar galima priminti, kad viena šių „darbo žmonių“ gynėjų ir sovietinių švenčių atgaivinimo aktyvistė B.Vėsaitė, valdančiajai daugumai tylint, pati grubiai pažeidžia galiojančius įstatymus. Ji, nemokėdama nė cento, patogiai gyvena Seimo viešbutyje, nors turi butą sostinėje. Tad argi etiška vaizduoti geradarę ir idealistę?

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"