Prisiminimai dar gyvi

Poezijos knyga „Būti ugnele“, išleista 2002 metais, - tai kunigo Jono Katulio, dabar klebonaujančio Kulautuvoje, dovana tikintiesiems. Skaitau jo kreipimąsi į skaitytojus: „Kaip liaudies drožėjas ar dainų kūrėjas savo džiaugsmą ar gėlą sudeda į dainą ar įrėžia medin, (…) taip ir aš, nors specialių mokslų tam nėjęs, sudėjau į šią kuklią žodžių puokštę savo širdies šilumą…“
Kaip rašo redaktorė Janina Brazauskienė, „gera, kada meilė Dievui, Tėvynei ir Artimui išliejama širdies posmais, kai jie užfiksuojami knygos puslapiuose“. Anot redaktorės, kun. J.Katulis – nuoširdus Dievo žodžio skleidėjas. Kuklus, paprastas, parapijiečių mylimas ir mylintis, sugebantis pažinti, prakalbinti sužvarbusią širdį, surasti paguodos, padrąsinimo žodžius kiekvienam. Jis drauge ir poetas, savito braižo meistras, savo eilėraščius skelbęs įvairių laikraščių ir žurnalų puslapiuose, skaitęs juos renginiuose. Pasak J.Brazauskienės, kunigas nedrįsta savęs vadinti poetu ir negalvojo išleisti savo knygos. Tik po ilgų įkalbinėjimų ir dvejonių sutiko.
Ir mes, biržiečiai, jį pažinojome, daugelis prisimename. Jį pamilome už atvirą širdį, už pasakytą šiltą žodį: mažam, jaunam, pagyvenusiam ir žilagalviui. Prisimename jo prasmingus patriotinius pamokslus ir ypač jo meilę savo motulei, kas atsispindėdavo ir jo pamoksluose. Esu keletą jų užsirašiusi. Štai kelios mintys: „Žmogus gimsta kančioms, jo gyvenimas – lyg radastos žiedas, kurį laiko šimtas spyglių. Vienas džiaugsmas, šimtas skausmų. Kas būtų, jeigu žinotume, kas mūsų laukia ateityje? Gerasis Dievas visa tai laiko paslaptyje. (…)
Bet šitos malonės, šitos paslapties Jis nedavė savo Motinai Marijai. Kas apsakys, kiek ji iškentėjo, atėjus kančių valandoms? Merdi Jėzus ant kryžiaus, o Marija – po kryžiumi. Dvi aukos ant vieno altoriaus, dvi mylinčios širdys, susijungusios ant kryžiaus. Ne vinys laiko Jėzų ant kryžiaus, bet meilė laiko Juos abu“.
Kalbėdamas apie Mariją, kunigas žvelgdavo į savo mamą. Jis tarsi nujautė, kad Kulautuvoje jo mama irgi kentės – ji matė mušamą savo sūnų.
Kun. J.Katulio knygoje – posmai apie Lietuvą, Baltijos kelią, žuvusią prie Televizijos bokšto Loretą, vyskupus, kunigus, Šventąją Žemę. Kai kurie jo posmai virto dainomis (pavyzdžiui, „Daina Kulautuvai“, J.Karpavičiaus muzika. Pamėgo ją Kulautuvos žmonės: dainuoja jaunimas, atsiliepia pagyvenusieji). Ir savo tėviškei Dzūkijai sudėjo dainą iš švelniausių žodžių („O tėviške“).
Prisimenu jo žodžius, pasakytus Kristaus kančios išvakarėse prieš Velykas: „Tas kruvinas kryžius kalba ne vien apie Jo meilę mums, bet Jis sako dar tai, kad mes Jį per mažai mylime“. O šie kunigo žodžiai man skamba lyg malda: „Viešpatie, Nukryžiuotas Karaliau, aplankyk mūsų parapiją, jos šeimas. Užeik į kiekvieną suvargusią bakūžėlę, neaplenk ir turtingų rūmų, iš kurių gal daug kartų buvai išvarytas!“

Leontina MORKVĖNIENĖ
Biržai

© 2003 "XXI amžius"