Atnaujintas 2003 m. balandžio 30 d.
Nr.33
(1137)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Susitikimai
Nuomonės
Krikščionybė ir pasaulis
Lietuva
Atmintis
Darbai
Žvilgsnis
Literatūra
Aktualijos
Pasaulis
Kryžkelės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Istorijos lapas, paminklas, studija

Žinodamas paskalų gyvastingumą, piktų kėslų vedamas, nedoras žmogus kartais paleidžia paskalą, nors žino, kad ji bus paneigta. Tačiau žino ir tai, kad paskalos pėdsakas gali išlikti, tūlas ir toliau skalambys: „Gal ne jis išdavė, gal jį išdavė, tačiau jis susijęs su išdavyste“. Kitą apdrabstęs purvais, paskalų autorius tikisi savo dėmės išbalinti, švaresnis atrodyti.
Tokį įspūdį buvo galima susidaryti iš atsikūrusios Lietuvos atsargos karininkų sąjungos (LAKS), kurioje daugumą sudarė buvę sovietų armijos karininkai, inicijuoto išpuolio prieš krašto apsaugos viceministrą, buvusį ginkluoto pasipriešinimo dalyvį Edmundą Simanaitį, neva išdavusį sovietų saugumui Tauro apygardos štabą ir Vytenio būrį. Tačiau kai unisonu per žiniasklaidą pasipylė kaltinimai kitiems rezistentams (apmeluotas 21 pasipriešinimo dalyvis), Krašto apsaugos ministerijos vadovams, Šaulių sąjungos vadovui, savanoriams, buvo matyti, kad tai - sovietinis recidyvas, reiškinys, keliantis pavojų valstybės saugumui. Tiesos ir teisingumo bei tvirto ryžto vedami garbingi vyrai piktus provokatorių kėslus sužlugdė, laisvės kovotojų garbę apgynė, nuo provokatorių kaukę nuplėšė, juos demaskavo.
Praėjusiais metais, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio remiami, Leonardas Demeikis ir Edmundas Simanaitis išleido 314 puslapių knygą „Tebesitęsianti akistata arba atgyja tai, kas nebuvo numirę“. Ši knyga - dokumentas Lietuvos kovų istorijos lapas, paminklas žuvusiems laisvės kovų draugams, karininko garbės išsaugojimo pavyzdys, sovietinio recidyvo studija ir nepaneigiamais faktais motyvuotas bei teisiškai įformintas provokatorių demaskavimas, atvedęs juos prie gėdos stulpo.
Netiesos ir tiesos akistata prasidėjo, kai 1999 metų pabaigoje abejotinos reputacijos ir svyruojančios orientacijos „Lietuvos aidas“ paskelbė Eugenijos Grižibauskienės rašinius, kuriuos inicijavo LAKS pirmininkas Jonas Užurka, ir pats šiame laikraštyje netrukus paskelbęs E.Simanaitį kaltinantį rašinėlį. Tuometiniam krašto apsaugos viceministrui E.Simanaičiui buvo mesti kaltinimai išdavyste, dėl kurios žuvo arba pakliuvo į lagerius pagrindinės pasipriešinimo sovietams organizacijos nariai.
Žinant, kad ne tik LAKS-e, bet ir kitose atkurtos nepriklausomos valstybės struktūrose, ypač žiniasklaidoje, išliko „kompetentingų“ kompartijos augintinių, reikėjo E.Simanaičio ir kitų išlikusių negausių laisvės kovų dalyvių titaniškų pastangų dokumentams, liudijimams surinkti, šmeižtui atremti ir paneigti. Surinko, atrėmė, paneigė. 2001 m. balandžio 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas A.Kaminskas nusprendė: „Joną Užurką pripažinti kaltu pagal LR BK 132 str. 2 d. ir nuteisti (dvejiems) metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant bendrojo režimo PDK. „Dėl amnestijos akto“ I str. I d. nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės Joną Užurką atleisti“. Apygardos teismas J.Užurkos apeliacinį skundą atmetė, Aukščiausiasis Teismas kasacinį skundą taip pat atmetė. Akistatoje su neteisybe Temidė teisųjį apgynė, neteisusis buvo nubaustas.
Tačiau minimo sovietinio recidyvo siekis nebuvo vien sukompromituoti vieną kitą laisvės kovotoją, tai buvo kėslas prieš valstybę, pastangos jos saugumą griauti iš vidaus. Todėl, apibrėždamas knygos tikslą, E.Simanaitis įžvelgia penkis provokatorių tikslus:
„Pirmasis - sukompromituoti valstybės pareigūną, kuris užėmė jam skirtą vietą, ir tokiu būdu parodyti, kas laukia kompartijos valia paniekintų ir pasmerktų laisvų piliečių, kurie dabar išdrįso siekti lygių teisių su buvusiais kolaborantais. Sovietmečiu kiekvienas rajkomo sekretorius ir rajono „kūmas“ labai gerai žinodavo, kur tas ar anas žmogus tinka, dažniau - kur netinka.
Antrasis - pažeminti Krašto apsaugos sistemos prestižą - „Tik pamanykit, kokie niekšai vadovauja!“
Trečiasis - pavaizduoti ginkluotą ir pilietinį pasipriešinimą okupantui ir jo vykdomai politikai kaip kriminalinį nusikaltimą.
Ketvirtasis - provokuoti susipriešinimą tarp socialinių grupių ir kelti sumaištį visuomenėje skleidžiant dezinformaciją.
Penktasis - sutrukdyti integraciją į Vakarų saugios gerovės sistemas“.
Knygos sudarytojų ir autorių aukštas intelektas, sovietinių dezinformacijos technologijų pažinimas, kovos su jomis patirtis tuos tikslus demaskavo, išviešino, ką slėpė provokatoriai. Knyga yra rimta studija, rekomenduotina politikams, kariškiams, jaunimui, eiliniams piliečiams. Studija atskleidė, kokį juodą darbą gali atlikti žiniasklaida ir kaip ribojamos galimybės su ja kovoti; sovietmečio recidyvo iniciatorių įrankiu tapęs ir šmeižtus paskleidęs „Lietuvos aidas“ neatsižvelgė į E.Simanaičio septyniskart rašytą reikalavimą paneigti laikraštyje skelbtą šmeižtą, ką teismas buvo įpareigojęs padaryti per keturiolika dienų. Kas gali paneigti, kad neva dešiniojo laikraščio redaktoriui, o gal ir valstybės anstoliui už tai šmeižtų užsakovai nesumokėjo labai didelių pinigų? Akistata tęsiasi.

Algimantas ZOLUBAS
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija