Moldovos dienoraštis
3. Moldovos žvaigždė
Garbė nugali viską
Mano krašte dabar vasara. Girgždanti
šulinio svirtis tuoj numalšins troškulį skaniu šaltu vandeniu.
Ir štai vanduo jau pasemtas, maloni vėsa iš lėto numuša vasaros
karštį. Iš šito šulinio geria visi ir niekur neskubantys keliautojai,
ir amžinai lekiančių automobilių keleiviai.
Nežinomas meistras, tiksliai atradęs vietą, džiugina žmones savo
paprastu, žemišku rūpinimusi - vandens užteks visiems. Tai ne
paprastas vanduo tai gyvenimo skonis.
Tarsi šis vanduo buvo pirmieji Moldovos laisvės ir nepriklausomybės
metai. Neįmanoma šito perduoti tos nepaprastos būsenos žmonių
atvertomis širdimis. Tada atrodė, kad dar šiek tiek pastangų
ir žmonės pakils dvasia, nusimes melo ir beteisiškumo naštą.
Žmonės nuoširdžiai patikėjo pirmaisiais demokratais, naiviai
pasitikėdami jų sugebėjimu vesti šalį ir tautą į tikrą laisvę
ir nepriklausomybę. Šimtai tūkstančių žmonių buvo kupini laimingos
vilties. Dabar, praėjus dešimtmečiui, galima savęs paklausti,
kas iš to išėjo.
Nereikia būti tikru analitiku, kad sugebėtum įvertinti tai, kas
įvyko. Taip, jie padarė žmones laimingus pavertė žmonių širdis
viena didele žaizda, užpylę viską, ką žmonės turėjo švaraus, juodais
melo dažais ir politinio nesubrendimo purvu; jie paprasčiausiai
pavogė iš vienos kartos, - ir ne tik iš vienos, - jos pasaulį
ir dalį gyvenimo, laimę ir viltį. Ir dabar jie žingsnis po žingsnio
toliau griauna savo pykčiu viską, kas juos supa, nesigailėdami
nei senukų atminties, nei vaikų vilties. Jie po savęs palieka
tuščias sielas ir sudaužytas širdis, sugriautus ir ištuštėjusius
kaimus bei miestus. Kurti gyvenimo tragediją štai kas jiems
sekasi
Bet jie nepažįsta savo tautos, nepažįsta moldavų. Visada buvę
engiami įvairių valdžių, moldavai išsaugojo savo seną neįveikiamą
istorijos pagrindą ir dabar į viską žiūri tik kaip į savo istorijos
mirksnį. Nuo mokyklos laikų prisimenu vieną literatūros fragmentą.
Žmogus skaito įsakymų lentoje viršininko nurodymą ir murma po
nosimi: Na, ir spaudžia. Kas spaudžia? klausia iš kažkur
išdygęs milicininkas. Ogi batai, - atšauna žmogelis.
Visgi dabar kitokie laikai. Žmonės nebetiki visokiomis anų pasakomis
ir prasimanymais, kvailais suklydimais ir nori tik vieno dalyko
laisvės, laisvės sau ir savo vaikams, nori tiesos ir kad būtų
paisoma jų teisių. Nepasiekusios to, ko norėjo, įvairiausios politinės
Moldovos jėgos neteko sugebėjimo realiai įvertinti tai, kas vyksta
dabar. Tad jos ir puola nuo vieno kranto prie kito.
Kiek Moldovos istorijoje jau buvo tokių epizodų! Bet tautos, paprastų
žmonių, savo istorinių šaknų, savo šalies istorijos niekinimas
atsigręžė prieš pačius politikus. Jie tapo niekam nereikalingi,
tad ir pradėjo įrodinėti savo veiklos reikalingumą. Tačiau moldavai
patys kuo puikiausiai žino, kas jie yra ir ką jiems reiškia ji
Moldova, tikra žvaigždė Europos danguje. Mūsų protėvių garbė
saugo ir gina mus, kaip kad ryški žvaigždė saugo keliautojų gyvybę.
Kol tu matai kelrodę žvaigždę tu eini teisingu keliu.
Tokia ir mūsų Moldova tai mūsų šalis, mūsų laisvė ir kelrodė
žvaigždė, vedanti savo tautą į laisvės, tiesos ir meilės pasaulį.
Mokytojams demokratams reikia visų pirma suprasti, kad moldavų
tautos ir mūsų šalies Moldovos laisvė ir nepriklausomybė yra
sudėtinė Europos istorijos dalis, ir tikrasis patriotizmas iš
tiesų yra moldavų tautos ir jos šalies nuostabios Moldovos laisvė
ir nepriklausomybė.
Mes jau turėjome panašių mokytojų. Vienas jų, profesorius, KGB
tardytojas, žadėjo mane išmokyti mylėti Tėvynę, kiti, kai mokiausi
aukštojoje mokykloje, aiškino tikrąją dalykų esmę, buvo ir daugiau
visokių veikėjų, kurie kažkodėl leido sau manyti, kad geriau
už mane žino, ko man reikia. Jie labai jau panašūs į dabartinius
mokytojus, kurie žino geriau už liaudį, ko jai reikia. Taigi
atėjo laikas sudėlioti viską į savo vietas, tauta jau seniai suprato,
ką jie iš tiesų galvoja. Man tik neaišku, kam reikalingas toks
kvailas dvilypis gyvenimas. Nors iš dalies tai suprantama: išauklėti
sovkomų dvasia, jie turi tas pačias šaknis kaip ir jų ideologiniai
oponentai, tad ir naudojasi tais pačiais metodais. Kaip ir išvystyto
socializmo laikais, jie toliau mums primetinėja savo dabar jau
demokratinius principus ir idėjas.
Tik ar jie patys tuo tiki? Ar tai kuo nors susiję su demokratija?
Geri klausimai.
Kažkodėl nesinori prisiminti to, kas buvo, ir tų veikėjų. Bet
buvo mano kelyje ir kitų žmonių, buvo laisvas Lvovas, laisvos
Baltijos šalys ir Lenkija, mano draugai iš Ivano Frankovskio ir
Lvovo sričių, esančių Vakarų Ukrainoje. Jie niekuo ne geresni
už mane, bet dalijosi su manimi viskuo, ką patys turėjo, ir visų
pirma savo dvasia laisvės ir tiesos dvasia, ir aš buvau tarp
jų laisvas, kaip lygus tarp lygių. Tai buvo laikas, kai suvokiau
esąs žmogus, turintis teisę į laisvę.
Kažkaip ypatingai laisvos visuomenės dvasia apėmė šias teritorijas.
Kodėl? Tik dabar, po daugelio metų, galiu atsakyti į šį klausimą.
Atsakymas visų pirma slypi Europos istorijoje, daugelio amžių
glūdumoje. Valstybių kūrimas buvo Europos tautų kuriančios laisvės
dvasios išraiška, ir, kas ypač malonu, moldavų tauta sukūrė savo
valstybę lygiai kaip ir pirmosios Europos šalys. Šis procesas
nėra valdomas politinės sąmonės, jis visų pirma skatinamas tautos
savimonės. Galima sakyti, jis kyla iš pačios žmogaus esmės.
Aiškiai matyti, kad šalies bei tautos likimas ir vadinamųjų Moldovos
demokratų likimas yra visiškai skirtingi. Sutartinai persėdę
iš nepatogių rajono ir miesto komitetų Volgų į malonius akiai
Mercedesus, jie toliau iš inercijos įsivaizduoja esantys svarbūs.
Iš tvankių kabinetų ir komitetų persikėlė į akcines bendroves
ir pan., tad ir toliau tvarko reikalus. Atsirado ir pinigų.
Jie nesupranta vieno bolševikinio tvirtumo atsargos greitai
išseks, o tarp jų tikrai nėra Pavelų Korčiaginų.
Ir partijų gyvenimo kasdienybė vis dar kelia nuostabą. Pokyčiai
eina vienas po kito, partijos kaip bangos viena po kitos ritasi
per šalį, ir tai jau nieko nebestebina. Kas dar? Ogi šalia šitų
bangų plūduriuoja ir menkesnės šiukšlės. Tai štai koks vaizdas.
Politinių jėgų vektorius skamba iš tiesų rimtai. Stebina tai,
kad jie sulaukia patiklių europiečių paramos. O šie net neįtaria,
kad kalbos apie laisvę, žmogaus teises, apie Europą tėra tik plepalai,
o ne paskata veikti. Man tiesiog gaila ir skaudu, kad ir tarp
jaunųjų moldavų pasitaiko tokių, kurie laikosi panašių idėjų.
Kodėl jaunimas seka jų pavyzdžiu? Kodėl tautai vis kas nors pakišama
tai nuostabios ateities kūrimas, tai persitvarkymas, o dabar,
aišku, demokratijos kūrimas ir vystymasis. Gal jau užteks šitų
žaidimų? Leiskite tautai pačiai naudotis savo teisėmis, ir ji
pati ras išeitį. Ta išeitis tai visų pirma mūsų šalies, nuostabiosios
ir gražios Moldovos, laisvė ir nepriklausomybė; tai daugelio amžių
Moldovos istorija, tai visų moldavų tautos kartų svajonės ir viltys.
Tik nereikia tautai trukdyti savo prasimanymais ir nuklydimais.
Ateitį reikia kurti remiantis savo protėvių garbe. Jie kūrė Moldovą
žvaigždę Moldovos danguje jau prieš daug amžių, kūrė visoms
moldavų tautos kartoms.
Iš rusų k. vertė Nomeda MARTIŠIŪTĖ
Aleksandras SLIVKA
© 2003 "XXI amžius"