Pasaulio lietuvių dainų šventei artėjant
„Dainų šventės padeda tautai išgyventi…“

Vida Šatkauskienė

Pasaulio lietuvių dainų šventė sostinės Vingio parke 1994 metais

Dainų šventėje sukasi šokėjų rateliai

Vos keli mėnesiai liko iki Pasaulio lietuvių dainų šventės, skirtos Lietuvos valstybės – karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejui. Šiuo metu jai intensyviai rengiamasi. Apie šios nuostabios šventės tikslus, pasirengimą ir naujoves Lietuvos liaudies kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėją Vidą Šatkauskienę kalbina Elona Gubavičiūtė.

Gal galėtumėte paaiškinti, kokie tikslai ir idėjos skatina rengti Dainų šventes ? Kodėl tokio pobūdžio šventėse ne vien tik dainuojama ?
Pats šventės tikslas yra suburti Lietuvos žmones, išaukštinti jos kultūrą, ypač dainą kaip nacionalinio savitumo išraišką, nepaprastai svarbią vertybę visai Lietuvai, visiems jos žmonėms. Dainų šventės padeda tautai išgyventi, neišsilakstyti po materialiai geriau gyvenančius kraštus. Ypač pastaruoju metu kyla daug diskusijų, ar išsaugosime savitumą, įstoję į Europos Sąjungą. Manau, kad būtent dainų šventės ir parodo, kad viskas priklauso nuo mūsų.
Kitais metais mes minėsime Lietuvos dainų šventės 80–ąsias metines. Pati istorija pakoregavo šventės struktūrą, jos dalyvius. Ji išsiplėtė, išsivystė nuo vien tiktai dainos renginio į visapusiškesnį kultūros renginį. Direktorius Juozas Mikutavičius yra palyginęs Dainų šventę su olimpiada. Sporto olimpiadoje dalyvauja įvairių sporto šakų atstovai, taip ir į Dainų šventę, kuri yra tarsi kultūros, meno olimpiada, turi būti įtraukiamos įvairios kultūros formos – šokis, žaidimai, instrumentinis muzikavimas, liaudies instrumentai, pučiamieji ir t.t. Savaime aišku, kad daina turi išlikti visų renginių jungiamąja grandimi.
Tačiau reikėtų įtraukti ne tik įvairias tradicines ir profesionalias kultūros sritis, bet ir tradicinius papročius. Todėl mes stengiamės pademonstruoti net tradicinius patiekalus, amatus ir visa tai, ką išsaugojome iš savo praeities, iš savo pirmtakų. Ypač šiais metais bus labai daug įvairių žanrų, tuo mes parodysime, kad esame skirtingi nuo kitų pasaulio šalių.
Kodėl šių metų Pasaulio lietuvių dainų šventės šūkis – MES?
Galutinė Dainų šventės struktūra buvo suformuota po nepriklausomybės atkūrimo. Svarbiausia tai, kad prie tradicinių šventės dalių – Ansamblių vakaro, Dainų ir Šokių dienų buvo įtraukta ir Folkloro diena. Tačiau visi tie renginiai buvo savarankiški, turėjo atskirą temą, o mums norėjosi, kad šventę vienytų kokia nors viena idėja. Teko ilgai pasukti galvas. Mūsų direktoriui J. Mikutavičiui kilo mintis atkreipti pagrindinį dėmesį į tuos, kurie rengia šventę ir į tuos, kuriems ji skirta. MES – tai visi Lietuvos žmonės – ir jauni, ir vyresni, ir turtingi, ir skurdžiai gyvenantys; ir tie, kurie dirba žemės ūkyje, ir tie, kurie pluša kultūros baruose, ir t.t. Pasirenkant šią temą, atspirties taškas buvo Justino Marcinkevičiaus eilėraštis. Taigi 2003-iųjų šventėje pirmą kartą yra sumanyta susieti visas šventės programas tam tikra viena tema.
Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje egzistuojanti nacionalinė dainų ir šokių šventimo tradicija yra kultūros reiškinys, kurį siūloma paskelbti žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru. Tačiau dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių Lietuvoje dainų ir šokių šventimo tradicija atsirado vėliau nei Estijoje ar Latvijoje. Ar pastebėjote šventimo skirtumus Lietuvoje, palyginti su šiomis kaimyninėmis šalimis? Kokios naujovės bus šiais metais?
Manau, kad pagrindinis skirtumas yra jau minėta Folkloro diena, kuri į mūsų Dainų šventę įtraukta po nepriklausomybės atkūrimo. Tai visų Lietuvos regionų tradicinės kultūros reprezentavimas, kurio nėra nei Latvijoje, nei Estijoje. Tiesa, latviai bando kažką panašaus įgyvendinti, tačiau kol kas nežymiai.
Iš esmės dainų šventimo struktūra yra labai panaši visose Baltijos šalyse. Tačiau turėčiau pasakyti, kad latviai kiekvieną kartą stengiasi pateikti vis naujesnes, originalesnes programas, kurių nėra Lietuvoje. Praėjusią Dainų šventę Latvijoje buvo parengta labai įdomi modernaus šokio programa. Šiais metais mūsų šventėje taip pat bus labai daug naujovių, kurių anksčiau nebuvo. Viena jų – lietuvių tautinio kostiumo kolekcijos pristatymas, kuris bus naujas reiškinys Lietuvos kultūriniame gyvenime. Kostiumas rengiamas ne stilizuotas, bet rekonstruotas, sukurtas pagal Europoje priimtą koncepciją. Tai XIX a. pabaigos – XX a. pradžios tradicinis išeiginis drabužis. Tokią 85 kostiumų kolekciją rengia mūsų įstaigos mokslinė grupė, kuri šiuo metu įtemptai dirba – siuva, audžia ir netrukus rengiasi pabaigti. Tai bus pirmasis renginys šių metų Dainų šventėje. Kolekcijos pristatymo metu visuomenė bus supažindinta su būdingais kostiumo bruožais atskiruose Lietuvos regionuose, paaiškinsime, kaip kostiumus dėvėti, kokios jų sudėtinės dalys. Mes siekiame, kad ypač verslo žmonės ir mūsų visuomenės elitas turėtų progos susipažinti su nepaprastai gražiu lietuvišku tautiniu kostiumu, kurį per daugelį metų sumenkinome, sudarkėme netinkamomis stilizacijomis, visiškai nesuvokdami jo esmės. Lietuvoje būtina atstatyti kostiumo prestižą. Jis turi būti gerbiamas bei dėvimas prezidentienės ir visų kitų žmonių. Pavyzdžiu mums galėtų būti kitos Europos šalys, tokios kaip Norvegija, Austrija.
Tikimės, kad kolekcijos gyvavimas nesibaigs vien tik šiuo renginiu. Mes planuojame ją vežioti po Lietuvą ir rodyti visiems besidomintiems žmonėms. Kai reikės reprezentuoti mūsų šalį, galėsime vežti net į užsienį. Taip pat yra rengiamas šios kolekcijos leidinys, kuriame bus kostiumo pavyzdžiai, brėžiniai, nuotraukos. Čia bus paaiškinta, kaip kostiumą pasisiūti, kaip pasirinkti medžiagą ir t.t. Mes svajojame, kad ateityje turėsime kostiumo dirbtuves su moksline priežiūra. Tuomet galėtume aprengti Lietuvą gražiais autentiškais drabužiais ir neleisti klestėti komercijai, kuri dažnai nepaiso tautinio kostiumo reikalavimų. Tačiau visa tai susiję su finansais, todėl tokios dirbtuvės lieka tik planuose.
Pastaruoju metu mes bandome įtraukti į repertuarą ir profesionaliąją kūrybą. Todėl turėčiau paminėti dar vieną naujovę - profesionalaus meno kūrinį, kurio žanro nenurodo nė pats autorius. Tai Vidmanto Bartulio - „Mūsų Lietuva“. Šiame kūrinyje paminėti visų profesijų žmones. Neužmiršti net rokeriai ir prostitutės. Aš įsivaizduoju, kad kūrinio atlikimas bus labai plataus diapazono – nuo liaudies dainų atlikėjos Veronikos Povilionienės iki motociklininkų. Kaip ši idėja bus įgyvendinta, netrukus pamatysime.
Dainų šventės direktorius J. Mikutavičius kartu su kolegomis iš Muzikos paramos fondo yra sumanę nors vieną renginį skirti mūsų jaunesniajai kartai. Iš pradžių buvo galvojama apie įvairias metamorfozes – klasikos, roko, folkloro, kurias esame jau ne kartą Lietuvoje girdėję. Tačiau ši idėja nėra nauja ir nelabai tinkama, nes Lietuvos Vyriausybė nusprendė, kad Dainų šventė yra tinkamiausiais renginys paminėti mūsų valstybės jubiliejų – karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejų. Dėl šios priežasties ir pati Dainų šventė buvo atidėta metams. Tuomet mūsų programoje atsirado Kartų vakaras, kurio esminis pagrindas yra miuziklo „Velnio nuotaka“ pastatymas. Puikus lietuviškos klasikos pavyzdys bus pristatytas visiškai naujai. Tai šiuolaikiškas koncertinis atlikimas su šviesos ir garso efektais, originalia scenografija, filmo fragmentais. Gros simfoninė ir ritminė grupės, dainuos populiariausi dainininkai, aktoriai.
Kaip ir praėjusios Dainų šventės programoje, taip ir šiais metais bus Kanklių ansamblių popietė „Skambėkite, kanklės“. Taip pat žiūrovai matys pučiamųjų orkestrų paradą, pavadintą „Vario audra“. Tai bus įspūdingas renginys ausims ir akims. Jis prasidės Katedros aikštėje pučiamųjų orkestrų programa. Lietuvos profesionalūs reprezentaciniai kariniai orkestrai kartu su šokėjomis demonstruos savo sugebėjimus groti marširuojant. Po to „Vario audra“ persikels į Rotušės aikštę – čia gros visų Lietuvos regionų geriausi mėgėjų orkestrai. Renginys pasibaigs koncertais Senamiesčio vasaros lauko kavinėse.
Dar viena naujovė, vėlgi direktoriaus sumanymas, – šventės metu veikiantis Dainos klubas. Čia nauja forma bandysime kalbėti apie įvairių žanrų dainą – nuo seniausios iki šiuolaikinės, apie jos gyvavimą, atsiradimą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio lietuvių bendruomenėse. Klubui vadovaus Veronika Povilionienė. Pokalbiai vyks su iliustracijomis, gyvu atlikimu, vaizdo ir garso įrašais. Klubas veiks Lietuvos liaudies kultūros centre.
Šiais metais šventėje dalyvauti pakvietėme ir Lietuvos mėgėjų teatrus. Jie labai retai kada dalyvauja Dainų šventėse. Tiesą pasakius, teatrinis judėjimas vis likdavo nuošalyje. Todėl šį kartą sugalvojom ir juos pakviesti, įtraukti į renginius. Savo vaidinimus mėgėjų teatrai rodys Mokytojų namų kiemelyje, bet kartu ir visą Vilniaus miestą pripildys savo spektakliais. Šventės dienų metu juos galėsite sutikti šurmuliuojant Vilniaus gatvėse.
O koks vis dėlto pats svarbiausias ir sunkiausias darbas kiekvienoje Dainų šventėje?
Svarbiausia yra pasirengimas. Tai darbas su kiekvienu kolektyvu, norinčiu ir galinčiu dalyvauti Dainų šventės atrankoje. Man yra geriau pažįstama folkloro sritis, todėl galėčiau pasakyti, kad jau esame aplankę visus Folkloro dienos dalyvius ir gerai susipažinę su visa dabartine šio žanro situacija Lietuvoje. Šiuo metu intensyviai dirba šokėjai, chorvedžiai, dainų ir šokių ansambliai, kiti tautinės muzikos kolektyvai. Vyksta įvairios apžiūros, mano kolegos važinėja po Lietuvą, tikrina, kaip išmokstamas repertuaras, ar jis ne per sunkus, ar žmonės pajėgūs jį parengti. Mes esame nusiteikę geranoriškai ir stengiamės, kad pajėgūs ir norintys dalyvauti šventėje kolektyvai, tikrai dalyvautų.
Jūs esate folkloro specialistė. Gal plačiau papasakotumėte, kaip folkloras yra vertinamas šiandieninėje Lietuvoje?
Apie folklorą Lietuvoje yra labai daug nuomonių. Dažnai tenka išgirsti, kad nieko įdomaus nebeturime, Vyriausybė ir savivaldybės nesidomi etnine kultūra, jos neremia, ji šiais laikais nebemadinga, o ir pati kultūra žmonėms nebeaktuali, ypač jaunimui ir t.t. Tačiau važinėdami po Lietuvą mes pastebėjome, kad susidomėjimas nesumažėjo. Liūdniausia yra tai, kad mūsų močiutės, kurios gali geriausiai savo krašto tradiciją reprezentuoti, kiekvieną dieną vis atsisveikina su mumis ir daugelį vertybių išsineša su savimi. Tačiau yra nemažai žmonių, kurie sugebėjo ir suspėjo perimti tuos vertingiausius dalykus. Pavyzdžiui, Dzūkijoje yra nė kiek ne mažiau puikių kolektyvų, nei buvo prieš penketą metų. Dzūkijos kaimai kaip dainavo, taip ir dainuoja. Ir kituose rajonuose atsiranda nemažai žmonių, kuriuos susiburti paskatina vidinis poreikis. Bendruomenės sueina, dainuoja, džiaugiasi. Jiems nereikia kultūros darbuotojų, kuriems svarbu užsidirbti pinigų, raginimo. Žmonėms neužtenka apsiriboti darbu ir namais, jie gyvenime ieško kažko daugiau.
Mus stebina ir džiugina ypač tokie sambūriai, kur šalia vyresnio amžiaus žmonių, šalia tų močiučių, mūsų dainų karalienių, atsistoja kitos kartos – tai jų vaikai, vaikaičiai. Dabar tokių reiškinių, kai trys ar keturios kartos susiburia į ansamblius, yra daugiau nei buvo anksčiau. Atotrūkio tarp kartų nebuvimas neleis išnykti vertybėms. Turėčiau pasakyti, kad šis viltį teikiantis reiškinys būdingas mažesniems miesteliams, didžiuosiuose miestuose situacija kitokia.
Tačiau yra reiškinių, kurie kelia nemažą rūpestį. Vienas jų – mažoka kolektyvuose vaikų. Manau, kad jiems įtakos turi šiandieninė psichologinė aplinka. Kai kas galvoja, kad liaudies šokiai ar muzika nebemadingi. Bet vis dėlto atsiranda vaikų, kurie ateina. Labai daug priklauso nuo vadovo. Jis turi mokėti uždegti vaikus, parodyti jiems, kad gerai šokti, gerai dainuoti ar gerai groti yra prasminga. Reikia mokėti išreikalauti iš vaiko. Tuomet jis pajus pasitenkinimą ir užmirš, kad tai, ką daro, nėra modernu. Bet jei vadovas nesugeba, tai ir vaikai atrodo apgailėtinai. Neprieštarauju, kad šiuolaikiniams vaikams sunku priimti tradicinę kultūrą, bet tai galima padaryti ir daugelis padaro. Yra puikių ansamblių, kuriuose dalyvauja po 30 – 60 vaikų. Tačiau jų galėtų būti ir dar daugiau. Kad ir toje pačioje Varėnoje, kur tiek daug senųjų dainininkų, vaikų kolektyvų nėra.
Galime pasidžiaugti, kad didžiuosiuose miestuose susidomėjimas tradicine kultūra nė kiek nesumažėjo. Kolektyvų kiek buvo, tiek ir išliko. O Vilniaus mieste jų atsirado net dar daugiau. Vienu metu jautėsi šioks toks atoslūgis, kol žmonės prisitaikė prie naujų gyvenimo sąlygų. Šiuo metu Vilniuje yra daugiau 30 rimtai dirbančių folkloro ansamblių. Juose dirba ir profesionalai. Taip pat yra puikių ansamblių ir Kaune, Klaipėdoje.
Esame pastebėję, kad kartais jaunimas perima seniai pagarsėjusių kolektyvų veiklą į savo rankas. Taip atsitiko su Luokės ansambliu (Telšių r.). Kartais jauni žmonės nesugeba prisitaikyti prie vyresniųjų, nemato juose vertybės, lyg siekia labiau save parodyti. Ir, žinoma, iš to nieko neišeina. Kad ir kiek mokslų žmogus būtų baigęs, vis tiek nebus nei geresnis, nei stipresnis šioje srityje. Tai ne mokslo esmė. Čia reikia jausti specifiką, mokėti bendrauti su žmonėmis. Geriausia mokykla – tai patys žmonės, tradicijos pateikėjai. Tačiau yra ir labai gražių, mano jau minėtų pavyzdžių, kai jaunimas dalyvauja kartu su močiutėmis. Vieni kitų neužgožia, nesumenkina, nekonkuruoja, tada ir rezultatas puikus.
Dėkojame už pokalbį.

Vilnius

© 2003 "XXI amžius"