Lietuvių pėdsakais Amerikoje
8. Gyvenimas buvo įdomus

Aštuonių dienų kelionėje po Pensilvaniją, ieškodamas lietuvių pėdsakų, mūsų ekspedicijų trijų moterų kolektyvas sutiko daug įdomių žmonių. Vienas susitikimų įvyko Filadelfijos priemiestyje. Pietų buvome pakviestos pas JAV LB Krašto valdybos pirmininką Algimantą Gečį ir valdybos sekretorę Teresę Gečienę. Šiuose puikiuose namuose gavome ir daug informacijos apie to krašto lietuvius, nes abu šeimininkai nuo jaunystės yra veiklūs lietuvių visuomenės nariai. T.Gečienė yra buvusi JAV LB Filadelfijos apylinkės pirmininkė, A.Gečys - Krašto valdybos vadovas, iš viso jau trečią kartą.
Paties A.Gečio biografijoje yra toks įdomus faktas, kuris gali būti ne visiems žinomas, o istorijai kada nors bus reikalingas. 1949 metais su tėvais atvykęs iš Vokietijos į Filadelfiją ir čia pabaigęs gimnaziją, studijoms gavo „Laisvosios Europos“ stipendiją. Mokėsi Drekselio institute (dabar universitetas). Ši stipendija buvo duodama pavergtų kraštų studentams, linkusiems į visuomeninę veiklą. O A.Gečys jau buvo veiklus ateitininkas, patekęs į LB apylinkės valdybą.
- Kaip vėliau paaiškėjo, - pasakoja A.Gečys, - stipendija buvo susieta su Amerikos žvalgybos pinigais. Viena sąlygų ją gauti – jeigu kada nors prireiktų, turėjome sutikti važiuoti į savo kilmės kraštus ir ten darbuotis savo kraštui. Mus kartą per metus pakviesdavo į Niujorką, į indoktrinavimo kursus. Stipendininkų lietuvių buvo kokie šeši septyni. Tarp jų - ir jau miręs prof. Vytautas Vardys. Po poros metų, paaiškėjus, kieno tie pinigai, JAV Kongresas stipendijas nutraukė, bet aš jau buvau baigęs du kursus ir galėjau verstis pats. Tuo metu veikiau Lietuvių studentų sąjungoje ir buvau išrinktas į centro valdybą, vadovavau visuomeniniam-politiniam skyriui.
Iš A.Gečio, Filadelfijoje praleidusio 50 metų, išgirdome ir daugiau unikalių paliudijimų.
- Mes atvažiavę čia radom gan stiprų lietuvišką intelektualinį branduolį: profesoriavo Antanas Salys, Pensilvanijos universiteto Baltų-slavų departamentui vadovavo šveicaras prof. Alfredas Senas, kuris buvo dėstęs Lietuvoje, Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Dėstė prof. Vincas Krėvė-Mickevičius. Jie mums padėjo. Pirmiausia įkurta Filadelfijos tremtinių draugija, 1950-1951 metais perorganizuota į Lietuvių bendruomenės apylinkę, kuriai vadovavo ilgus metus reiškęsis Balys Raugas. Mes nesam tokie gausūs, bet turime tris lietuviškas parapijas. Iš jų tik Šv.Andriejaus parapijoje susibūrę daugiau kalbančių lietuviškai, bet ir kitos įrašytos kaip lietuviškos, nes jų šaknys lietuviškos. Arkivyskupija nesiryžta jų uždaryti. Įdomu, kad dabartinis kardinolas, jis kartu ir arkivyskupas, prieš tai buvo Pitsburgo vyskupu. Ten jis uždarinėjo tautines parapijas ir dėl to netgi turėjo didelių bėdų, ypač uždarant lietuvių parapiją Homstede (buvo straipsnių spaudoje, demonstracijų). Paaukštintas ir atkeltas į Filadelfiją, jis pasirinko ne konfrontacijos kelią ir bažnyčių neuždarinėja, - pasakojo A.Gečys.
Į klausimą, kiek geriausiais laikais po Antrojo pasaulinio karo Filadelfijoje galėjo būti aktyvesnių lietuvių, jis atsakė:
- Didžiausias renginys buvo apie 1953-1954 metus, kada buvo suengtas priėmimas tiems, kurie mus priėmė - seniesiems imigrantams. Pokylis vyko gražioje didelėje salėje ir dalyvavo arti 3000 žmonių. Naujai atvažiavusieji pirko bilietus ir kvietė savo rėmėjus. Gegužinėse, būdavo, susirenka apie tūkstantį, bet paskui mažėjo ir mažėjo… Dabar gegužinė sutraukia 250-300 žmonių. Senieji išmirė, kiti išvyko į Floridą, o vaikai tuo jau nebesidomi. Bet dabar vilčių teikia naujai atvykstantys, sekmadienio Mišiose jie sudaro pusę dalyvaujančiųjų. Manau, proceso nereikia skubinti, kai mūsų tėvai atvažiavo, irgi nebuvo tokie uolūs jungtis į parapijas, jie kūrė savo organizacijas - skautus, ateitininkus, Lietuvių bendruomenę. Mes, atvykę į Filadelfiją, neradome čia pagrindinių lietuviškų organizacijų, nebuvo ir ALT'o skyriaus; BALF’as rūpinosi šalpa. Lietuvių bendruomenei atiteko politinė, kultūrinė ir švietimo veikla. Ir dabar taip yra. Filadelfijoje Lietuvių bendruomenė yra gerai įsipilietinusi. Mes turime jaunų žmonių, to mums gali pavydėti didieji lietuvių telkiniai. Didžiuojamės, kad čia kilo nemažai LB krašto valdybų. Prasidėjo nuo Vytauto Volerto 1970 metais, kada jis atėjo dirbti pirmininku. Jį pakeitė Juozas Gaila, kuris tuo metu gyveno Filadelfijoje. Po to trejus metus pirmininku buvau aš; po Vytauto Kutkaus iš Detroito, dr. Antano Butkaus iš Klivlendo LB centras vėl grįžo į Filadelfiją: vieną kadenciją dalijomės mes su V.Volertu; pertraukėlė - dr. Antano Razmos valdyba Čikagoje - ir tada mūsiškio, jauno veikėjo Vyto Maciūno; po dviejų Reginos Narušienės Čikagoje kadencijų LB valdybą vėl teko perimti man.
Toliau vėl kalbėjomės apie unikalų reiškinį imigrantų istorijoje - Baltų-slavų departamentą Pensilvanijos universitete.
- Čia yra viena didžiausių užsienyje lietuviškų knygų bibliotekų. Jos pagrindą sudaro ministro kun. Kazimiero Šaulio archyvai, kurie buvo nupirkti prof. A.Senui tarpininkaujant. Ir po to daug dėmesio buvo skiriama papildant K.Šaulio biblioteką bei archyvą. Buvo motyvuojama tuo, kad tai reikalinga Baltų-slavų departamentui. Universiteto bibliotekoje darbavosi rašytojas ir dramaturgas dr. Kostas Ostrauskas ir prof. Vincas Maciūnas. Filadelfijoje gyveno, profesoriavo ir mirė V.Krėvė-Mickevičius. Jį dažnai tekdavo matyti, susitikti, jis studentams paskaitydavo paskaitėlių. Buvo labai įdomu. Po jo mirties visuomenė rinko lėšas jo paminklui…
Čia reikia įsiterpti į A.Gečio pasakojimą ir pasakyti, kad išeivija liko gerokai įskaudinta, kai jau laisvos Lietuvos metais, V.Krėvės palaikus pervežant į Lietuvą, nebuvo paimtas kartu vežti ir šis paminklas. Subartonyse, Varėnos rajone, kur yra palaidotas „Dainavos senų žmonių padavimų“ autorius, jam pastatyta medinė I.Užkurnio skulptūra.
Pradėję gilintis į V.Krėvės imigracinį laikotarpį, sužinojome jo atsiradimo Amerikoje aplinkybes, kurios tikriausiai nežinomos ir literatūros istorikams. Pasakoja A.Gečys:
- Į Ameriką V.Krėvę iškvietė prof. A.Senas. Kai A.Senas profesoriavo Lietuvoje, jis buvo ne vienintelis šveicaras Kaune. Tuo metu profesoriavo ir Juozas Eretas (jie abu buvo vedę lietuvaites), kuris buvo visų mėgstamas, dirbęs su ateitininkais, organizavęs sportą. Prof.A.Senas buvo mokslo žmogus. Atsistojus ant kojų Lietuvai, prof. A.Senui susidarė opozicija, Kaune buvo pradėti rinkti parašai jį išstumti (apie 1934-1935 m.). V.Krėvė-Mickevičius, prof. Antanas Salys, Vincas Maciūnas ir kiti atsisakė prieš jį pasirašyti. Po karo A.Senas tuos, kurie jį rėmė, prisiminė, susirado Vokietijoje, DP stovyklose, ir dėjo pastangas iškviesti į Ameriką. Vienus Baltų-slavų departamente įdarbino profesoriais, kitus - bibliotekoje. Jie visi atvažiavo keleriais metais anksčiau už mus pagal darbo sutartis. Prisimenu, - toliau pasakojo A.Gečys, - ir A.Senas, ir A.Salys, ir V.Krėvė, ir prof. Antanas Vasys, katalikų veikėjas, vesdavo kursus, kurie vykdavo kartą per savaitę. Tai nebuvo mokykla, bet savotiški aukštesnieji lituanistiniai kursai. Krėvė kalbėdavo ir politiniais klausimais, pvz., apie savo susitikimus Maskvoje su Molotovu. Jie visi dirbo mokslinį darbą, pvz., Salys su Senu dirbo prie „Lietuvių kalbos žodyno“. Įdomu, kad prieš mėnesį našlė Sofija Salienė, kuri gyvena St.Petersburge, mums atsiuntė Lietuvoje išleistą pašto ženklą A.Saliui pagerbti. (Šiais metais Lietuvoje išleistas ir J.Eretui skirtas pašto ženklą.)
A.Gečys paminėjo, kad Baltų-slavų departamente doktoratą įgijo garsus mokslininkas Williamas Schmalstiegas, dėstęs Pennstate, centrinėje Pensilvanijoje, kuriam Vilniaus universitetas yra suteikęs garbės daktaro vardą; Ročesterio universiteto prof. Antanas Klimas, rašytojas dr. K.Ostrauskas, buvęs Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rektorius prof. Bronius Vaškelis ir kt.
Šiuo metu Pensilvanijos universitete dar veikia Baltų-slavų katedra, bet studentų, studijuojančių lituanistiką, jau nebeatsiranda. Kurį laiką tuomet dar jauna visuomenininkė Aldona Page vedė lietuvių kalbos kursą, bet ilgainiui pritrūko studentų, nes universitetas brangus, ir kursai buvo brangūs. Visi, kas nori, važiuoja studijuoti į Čikagą, pas Violetą Kelertienę.
Sklaidant Gečių šeimos visuomeninio gyvenimo puslapius, kilo klausimas, o kokie buvo įdomiausi jų susitikimai. A.Gečys sakė:
- Tikriausiai pirmas patekimas į Baltuosius rūmus. Tai buvo laikas viceprezidentui Džeraldui Fordui dar netapus prezidentu. Tuo metu LB krašto valdybos pirmininkas buvo Juozas Gaila. Pasitarėme, kad reikia gauti pasimatymą, jei ne su prezidentu, tai bent su viceprezidentu. Kolega LB valdyboje Rimas Česonis pasikalbėjo su jo sekretore. Po kiek laiko jis paskambino ir pasakė, kad tikriausiai galės užrašyti į pasimatymą. Tada Rimas klausia, ką mes galėtume jai dovanų atvežti. Ji sako: „Butelį ‘scoch’ degtinės“. Paskirtą dieną vežėmės lietuvišką koplytėlę viceprezidentui ir kvepalų bei degtinės sekretorei, kuri iš tikrųjų buvo jauna, gal 20 metų mergaičiukė, nors telefonu ji elgėsi labai išdidžiai.
Apie ką mes kalbėjome? Tai buvo susitikimas su asmeniu, kuris po pusmečio ar metų tapo prezidentu. Mums, žinoma, buvo svarbi Lietuvos okupacijos nepripažinimo politika, gąsdino artėjantys susitikimai su Sovietų Sąjungos vadovais. Paprastai tokiuose susitikimuose buvo prašoma remti Lietuvos diplomatines tarnybas užsienyje, nes jų finansiniai resursai jau buvo pasibaigę. Vėliau, kai prasidėjo demokrato Džimio Karterio rinkimų kampanija, mums pavyko Pitsburge susitikti su prezidento rinkimų dalyviu Dž.Karteriu. Man tame susitikime neteko būti, nes ką tik buvo įvykę debatai tarp dviejų kandidatų į prezidentus ir prezidento Dž.Fordo, kuris buvo padaręs neatsargų pareiškimą dėl Lenkijos, esą Sovietų Sąjunga ten nedominuoja. Spaudoje tai buvo pavadinta nesąmone: iš tiesų satelitinė Lenkija buvo visiškai komunistų kontroliuojama. Mes, etninių grupių atstovai, buvome skubiai sušaukti į Baltuosius rūmus, į konferenciją su prezidentu, kur jis bandė aiškintis, ką kalbėdamas turėjo omenyje. O, kaip minėjau, tą patį rytą Pitsburge vyko susitikimas su Dž.Karteriu. Susitikimas buvo toks sėkmingas, kad kai jį išrinko prezidentu, mes ketverius metus galėjome prieiti prie Baltųjų rūmų. Jo štabo narė, buvusi vienuolė Viktorija Mongyardo, sudarydavo mums tokias galimybes.
Vartydami šeimyninį Gečių albumą, užtikome nuotrauką, kurią šeimininkai pakomentavo: „Pyragų balius“. Kas tai, pasiteiravau.
- Ši mintis buvo tuometinio krašto valdybos pirmininko V.Volerto: vėl reikia kažką daryti, kad atkreiptume Amerikos dėmesį. Mes krašto valdyboje turėjome senosios imigracijos asmenį, jau gimusį Amerikoje, advokatą Antaną Navasaitį. Jis turėjo gerus ryšius su senatoriumi Hughu Scotu, kuris JAV Senate buvo mažumos vadovas. Senatorius apsiėmė mūsų planuojamą priėmimą su lietuviškais skanėstais išreklamuoti. Ir išlaikė žodį - atėjo 22 Amerikos senatoriai ir 40 Kongreso narių, gal 150 jų štabų narių. Žinote, kartais geriau pažinti štabų darbuotojus negu Kongreso narius ar senatorius, nes visus darbus juk atlieka jų pavaldiniai.
Iš tiesų galima sutikti su Algimantu Gečiu - gyvenimas buvo įdomus.

Audronė V.ŠKIUDAITĖ

© 2003 "XXI amžius"