Laiškas Dangui

Balandžio 11-13 dienomis Vilniaus mokytojų namuose vyko knygų mugė „Šeštasis knygų pavasaris“. Visos menės, auditorijos, salės, net vestibiulis buvo pilni knygų, šalia – leidėjai ir prekybininkai. Neatskiriama mugės dalis yra įvairūs renginiai, kasmet vis kitokie. Šiemet buvo prisiminta garsi aktorė Monika Mironaitė, kuriai būtų suėję devyniasdešimt metų, pristatyta nauja jos knyga „Apie gyvenimą, meilę, kūrybą“. Vienas pavakarys buvo skirtas dr. Eugenijai Šimkūnaitei atminti, pristatyta antroji jos knyga „Gyvenimo paslaptys ir lemtys“. Dėmesio susilaukė esperantininkai: pristatyti lietuvių literatūros kūriniai esperantiškai, supažindinta su naujausiais leidiniais esperanto kalba. Lankytojų dėmesio susilaukė Punsko „Aušros“ leidyklos dešimtmečiui skirtos sutiktuvės: dalyvavo knygų autoriai, dailininkai, pristatyta leidyklų „Aušra“ ir „Trys žvaigždutės“ bendra knyga – Jeronimo Lauciaus „Paskutinis užpuolimas“, kurią iliustravo Punsko pagrindinės mokyklos bei gimnazijos moksleiviai. Dėmesio susilaukė Aldonos Vaicekauskienės knyga „Tradicinės kultūros pėdsakais“. Kartu su literatais atvyko Punsko etnografiniai ansambliai, kaimo kapela, etnografai, liaudies meistrai ir didelis būrys Punsko krašto kultūros žmonių, įsitikinusių, kad jų vienintelė tėvynė yra Lietuva su numylėta sostine Vilniumi.
Visų renginių suminėti viename straipsnyje neįmanoma. Plačiau norėtųsi apsistoti ties Verbų sekmadienio popietės renginiais. Vidurdienį vyko sakralinės poezijos ir muzikos popietė. Griežė Marijampolės kamerinės muzikos ansamblis, dalyvavo trys poetės, sakralinės poezijos kūrėjos. Tai Zita Kazimiera Kirsnauskaitė, Romualda Adomaitytė-Chabarina ir Jadvyga Kaselytė. Eilėraščius skaitė autorės ir aktorius Petras Venslovas. Z.K.Kirsnauskaitės eilėraščių tekstais sukurtas dainas ir giesmes atliko poetas, vertėjas, eseistas, literatūros kritikas Alfredas Guščius ir iš Biržų atvažiavusi Virgilija Gasevičienė su drauge.
Renginiui vadovavo poetė Z.K.Kirsnauskaitė. Laikydama rankose jau trečiąjį savo sakralinės poezijos rinkinį, ji sakė: „Tai Dievo padiktuota, mano užrašyta; tai laiškas Dangui“. Tame laiške – eilėraščiai apie meilę, viltį, maldas tarsi ramsčius.
J.Kaselytė eilėraščius skaitė kol kas iš vienos savo poezijos knygos „Laukimo džiaugsmas“, išleistos 2001 metais. Poezijos kalba ji prašė Dievą pastiprinti, palaiminti, pradžiuginti. Jos žodžiai nesunkiai pasiekė klausytojus, kurių dauguma su kadagio šakelėmis į renginį atėjo tiesiai iš bažnyčios:

Pastiprinki mane, o mano Dieve,
Nes Tu jei nepastiprinsi, tai kas
Juodžiausią mano skausmo
Pakels iš sielvarto
valandėlę nusvirusias rankas?…

Paprašyta papasakoti apie save, poetė kalbėjo: „Taip jau susiklostė mano gyvenimas, kad, be kultūrinio darbo (esu saviveiklinio dramos kolektyvo vadovė), daug metų dirbu su saviveiklininkais. Ir jaunystėje, ir dabar tenka dirbti su vaikais. Išmokau kurti pasakas. Vaikai kažkaip iš karto širdelėmis pajunta, kas mano išgyventa, ir viską supranta, nieko nereikia kartoti“. „Na, o kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėjote rašyti?“ – klausėme toliau. „Įkvėpimas atėjo prieš dešimt metų, kai pradėjau studijuoti Šventąjį Raštą. Tuomet supratau, kad kuklumas, meilė, atjauta yra Dievo dovanos. Iki tol to nesuvokiau“. Autobiografijos štrichai padeda suprasti poeziją:

Kaip ilgai vijaus gyvenimo miražą,
Kaip pakilt norėjau į žvaigždes,
Bet už viską sumokėjau ašarom,
Nes šalia nebuvo dar Tavęs.

R.Adomaitytė, atvykusi iš Kauno, taip pat sakė, kad įkvėpimo šaltinis yra Šventasis Raštas. Paskaičiusi savo eilėraščių, ji palinkėjo nesijausti vienišiems, būti kartu su Dievu, su angelu sargu, su mylimu žmogumi.
Pasibaigus sakralinės poezijos ir muzikos popietei, skubėjome į Mažąją salę, kur vyko Gintarės Adomaitytės knygos „Kelio dulkės. Baltos rožės“ pristatymas. Tai knyga apie palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį. Autorė sakė: „Jurgis Matulaitis yra modernus palaimintasis, aktualus ir dabar. Apie jį sužinojau iš J.Tumo-Vaižganto publicistikos. Ten jis vadinamas „vyskupėliu“. Kur jis gyveno, mylėjo tą vietą ir jos žmones. Tačiau Vilnius ano meto sąlygomis buvo jo Golgota“. Pokalbiui vadovavusi s. Ignė papildė: „Jis be kompromisų vykdė savo pareigą. Be kitų darbų, kūrė vienuolijas. Vargdienių seserys daug gero nuveikė kitiems. Vaikų darželiai, senelių namai, bibliotekos – jos ėjo ir tarnavo kitiems. Mums reikia pažadinti miegantį milžiną – palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį“.
Knygos autorė G.Adomaitytė skaitytojams palinkėjo džiaugsmo. Džiaugsmą ji patyrė ir rašydama knygą.

Aldona KAČERAUSKIENĖ

© 2003 "XXI amžius"