Atnaujintas 2003 m. gegužės 7 d.
Nr.35
(1139)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Valstybė ir bažnyčia
Aktualijos
Kultūra
Darbai
Nuomonės
Žvilgsnis
Lietuva


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Nauja monografija apie kostiumo istoriją

„Apranga XVI-XVIII a. Lietuvoje“. Tokiu pavadinimu knygynuose neseniai pasirodė naujoji dr. Marijos Matušakaitės, žymiausios šių dienų Lietuvos dailės istorikės, knyga, kuri, gausiai susirinkus svečiams, buvo pristatyta A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje. Šiuose namuose veikia ir autorės 1958-1959-aisiais bei 1964-aisiais sukurtų drabužių modelių paroda. Dr. M.Matušakaitės kūryba dailės tyrinėtojų yra prilyginama P.Galaunės, V.Drėmos darbams. 1970 metais apgynusi mokslinę disertaciją „Skulptūriniai Lietuvos antkapiai“, autorė toliau aktyviai reiškėsi mokslinėje spaudoje, parašė knygas „XVI-XVIII a. portretas Lietuvoje“ (1984), „Senieji Lietuvos kunigaikščių portretai“ (1997), „Procesijų altorėliai Lietuvoje“ (1998), „Senojo medžio skulptūra ir dekoratyvinė drožyba Lietuvoje“ (1998).
Kostiumo istorija autorė domėjosi jau nuo seno. Tam ją skatino pomėgis piešti drabužių modelius. Pamažu hobis tapo antrąja profesija. Sąjunginiame konkurse laimėjusi trečiąją premiją, ji buvo pakviesta dirbti meno vadove Vilniaus modelių namuose, vėliau dirbo Kauno „Mados“ fabriko vyriausiąja dailininke, Kauno politechnikos institute dėstė drabužių ir avalynės kompoziciją bei kostiumo istoriją. Autorės teigimu, jau tada ji pasigedo išsamesnių Lietuvos drabužių istorijos tyrinėjimų. Jos netenkino tuometiniai bandymai rekonstruoti archajišką Lietuvos aprangą, remiantis vien archeologiniais duomenimis, bei netolimoje praeityje (XIX-XX amžiais) dėvėtų valstiečių moterų drabužių tyrinėjimai. 1980 metais pradėjusi rengti knygą „XVI-XVIII a. portretas Lietuvoje“, autorė ėmė domėtis portretuojamųjų apranga, kaupti ikonografinę medžiagą, o taip pat, kaip pamatą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės drabužių tradicijai pažinti, ėmė tyrinėti įvairius rašytinius šaltinius, juridinius dokumentus. Autorė užmezgė ryšius ne tik su Lietuvos, bet ir su Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos muziejais, jų archyvais. Sukaupusi medžiagos, drabužių istorikė pradėjo galvoti apie knygos leidimą. Jai maloniai sutiko talkinti „Aidų“ leidykla. Dr. M.Matušakaitė džiaugėsi su šios knygos rengimu susijusiais naujais atradimais. Jos teigimu, šiame leidinyje didelė dalis darbų yra publikuojama pirmą kartą. Krokuvos nacionaliniame muziejuje esančioje Erazmo Cioleko pontifikalo miniatūroje (1515) ji rado niekur kitur nematytą originalų dygsniuotą drabužį, kuriuo vilkėjo Lietuvos didikas. Taip pat labai vertingi yra įvairiuose muziejuose surinkti Sapiegų bei Radvilų šeimų portretai, atspindintys to meto mados tendencijas, dar niekur neaprašytas didiko Saltono portretas, kurio vardu Vilniuje yra pavadintas Saltoniškių rajonas, prekeivio su moteriška avalyne ar merginos su karine uniforma portretai bei daugelis kitų atradimų.
XVI amžiuje LDK apėmė didžiulius slavų žemių plotus, todėl, anot dr. M.Matušakaitės, Lietuvoje dėvimuose drabužiuose atsispindėjo sąlytis su Rytų Europos kraštais: Rusijos kunigaikštystėmis, Moldova, Valakija, Vengrija, Krymo chanatu, Turkija. Dar neišnykus bizantiškajam kostiumo stiliui, tuo pačiu metu į Lietuvą ėmė skverbtis ir apranga iš Vakarų. Pastarosios sklidimą skatino pagausėję kontaktai su Vakarų valstybėmis bei vis dažnesnės jaunuolių studijos užsienio universitetuose. Taip pamažu Lietuvoje ėmė plisti vokiškoji mada, o karalienės Bonos dėka į LDK buvo atvežta itališkoji, kiek vėliau ir ispaniškoji mados. Ištaigingus, naujo stiliaus drabužius daugiausia vilkėjo didikai ir tai tik labai ypatingomis progomis, tuo tarpu kasdieniame gyvenime vyravo paprasti, tunikos tipo drabužiai. XVII amžiuje drabužių padėtis Lietuvoje labai pasikeitė. Po alinančių karų labai nukentėjo sostinė ir jos aukštuomenės gyvenimas, padaugėjo smulkiųjų bajorų. Skirtingai negu vidutiniai bajorai, smulkieji bajorai nelabai paisė aukštosios Vakarų mados reikalavimų, kuriuos pradėjo diktuoti jau naujai iškilusi Prancūzija ir Nyderlandai.
Tarp bajorų netrukus paplito lokalinio tipo apdarai, atspindintys demokratines tendencijas, vienijančias įvairių sluoksnių kilminguosius. XVIII amžiaus apranga ryškiai diferencijavosi: lokalinio tipo apdarus dėvėdavo valstiečiai, miestiečiai bei konservatyvūs bajorai ar didikai, o iš Vakarų atėjusios mados, vadinamųjų vokiškųjų reikalavimų laikėsi Stanislavo Augusto dvarų feodalai bei Saksų dinastijos valdovai. XIX a. pr. lokalinės mados tradicijos vietą vėl užleido europinei madai.
Dr. M.Matušakaitės monografijoje pateikta nuosekli LDK aprangos raida yra suskirstyta į vyriškąją ir moteriškąją madas. Kaip pastebi knygos autorė, moterų apranga kito daug lėčiau, negu vyrų, nes jos retai išvažiuodavo į užsienį, o su naujausiomis mados tendencijomis daugiausia susipažindavo didžiojo kunigaikščio rūmuose. Tačiau nuo XVI amžiaus kunigaikščiai vis rečiau viešėdavo Lietuvoje ir didikų žmonos vis labiau prarasdavo galimybes būti naujausių įvykių sūkuryje. Nesistengdama atspindėti tik dvaruose susiformavusios aukštosios kultūros mados, dr. M. Matušakaitė knygoje pateikė ir žemesnių visuomenės sluoksnių aprangos tendencijas. Šalia iškilmių drabužių čia galime rasti ir valstietiškų apdarų, įvairių galvos apdangalų, šukuosenų, avalynės, tuo metu paplitusių ir dabar nenaudojamų audinių ir drabužių pavadinimų, sukirpimo ir pasiuvimo modelių.
Ši knyga – tai pirmasis tokio pobūdžio leidinys apie Lietuvos kostiumo ir mados istoriją, vertingas ne tik dailėtyrininkams, kino, teatro ir televizijos dailininkams, drabužių dizaineriams, bet ir visiems, besidomintiems Lietuvos istorija ir kultūra. Knygos redaktoriaus Petro Kimbrio teigimu, yra tokių knygų, be kurių negalima dirbti toliau. Dr. M.Matušakaitės monografija yra būtent tokia knyga. Tai vadovėlis ateinančioms kartoms.

Lina KLUSAITĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija