Praeities įpročiai tebegyvuoja
ir dabartyje
Dar kartą apie sovietinę kultūrą
Sovietinė kultūra per sovietinius
kultūros namus buvo pradėta skleisti nuo pat 1940 m. birželio
15-osios, pirmosios į Lietuvą įsiveržimo dienos: iš pogrindžio
išlindę komjaunuoliai per Kauną riedančius sovietų tankus pasitiko
sveikindami rusiškomis sovietinėmis dainomis. Nauja Justino Paleckio
vadovaujama valdžia tuojau pat pradėjo naikinti visa, kas per
22 metus buvo sukurta Lietuvos valstybėje: uždarė visas politines
ir kultūrines organizacijas, jų spaudą. O didžiausią prievartą
pajuto Katalikų Bažnyčia ir kitos religinės bendruomenės.
Pirmiausia buvo atimtas visas Bažnyčių turtas: žemė ir pastatai.
Uždarytos kunigų seminarijos, Teologijos ir filosofijos fakultetas
universitete, vienuolynai. Naujasis švietimo ministras Antanas
Venclova paskelbė, kad nuo mokslo metų pradžios visose mokyklose
panaikinamas tikybos mokymas, o kapelionai atleidžiami iš darbo.
Kapelionai buvo atleisti ir iš Lietuvos kariuomenės. Vietoj jų
atsirado politiniai vadovai, vadinamieji politrukai. Tuojau buvo
išleistas ir Civilinės metrikacijos įstatymas. Žmonės, pajutę,
jog greitai reikės metrikuotis savivaldybėse, skubinosi susituokti
bažnyčioje, krikštyti bažnyčioje dar nekrikštytus, nors kartais
ir senokai gimusius vaikus.
Pirmaisiais sovietų valdžios metais sovietinė kultūra didelės
žalos dvasinei lietuvių kultūrai nespėjo padaryti. Atvirkščiai,
kai kurie vadinamieji laisvamaniai ar tik šiaip abejingesni tikėjimui,
vadinamieji šalti katalikai pradėjo dalyvauti šv. Mišiose, tuo
lyg ir parodydami savo priešiškumą naujai tvarkai.
Bet po 1944 metų imta kovoti aktyviau. Pirmiausia mokyklose daug
griežčiau pradėta mokinius varyti į spaliukų, pionierių ir komjaunuolių
organizacijas, per jas jaunimą stengtasi atpratinti nuo bažnyčių
lankymo, vėliau ir nuo paties tikėjimo. Panaikintos Kalėdų ir
Velykų atostogos, per Kalėdas buvo reikalaujama lankyti pamokas,
o Velykų Didįjį šeštadienį, vakare, mokyklose buvo rengiami šokiai.
Prie bažnyčių komjaunuoliai mokiniai ir mokytojai tikrindavo,
kurie mokiniai eina į bažnyčią: kai kur prie bažnyčios durų atsistodavo
net pats mokyklos direktorius. Jei kuri motina tempdavo savo vaiką
nuo direktoriaus įtakos, tai tas net grasindavo tėvams Sibiru.
Šitoks įžūlumas turbūt buvo sovietų laikais tik Lietuvoje. Mat
lietuviai atkakliai laikėsi savo tikėjimo. Bet ta kova pamažu
vis silpo. Kai aš septintojo dešimtmečio pradžioje gavau darbą
mokykloje ir, lankydamas tėvus, kartais jų paklausdavau, kaip
jie žiūri į tai, kad jų, religingų tėvų, vaikai akiplėšiškai tempiami
į kovotojų su tikėjimu būrius, dauguma atsakydavo: Mes išaugome
su Bažnyčia ir jos neatsisakysime, vaikai teeina ten, kur juos
valdžia veda: gyventi tai jiems, o ne mums
Todėl ateistinio mokymo per penkiasdešimt metų rezultatas toks:
lietuviai katalikai išmoko ir priprato gyventi be Bažnyčios, be
tikėjimo ir be Dievo. Atgauta nepriklausomybė jau nuo 1988 metų
Sąjūdžio suvažiavimo atidarė ir bažnyčių duris, nuo 1990 metų
mokyklose leista mokyti tikybos, steigti ateitininkų ir kitas
religines draugijas, būrelius. Manyta, kad lietuviai bus išsiilgę
tikėjimo laisvės ir plūste plūs į bažnyčias. Deja, po keliolikos
laisvės metų bažnyčias lanko daugiausia tik tie, kurie dar iki
1940 metų jau buvo suspėję išeiti pirminį religijos mokymą ir
auklėjimą. O jaunajai kartai reikia tik formos: visi pradinukai
lanko tikybos pamokas, priima svarbiausius tikinčiojo sakramentus
ir tuo jų ryšiai su Bažnyčia nutrūksta iki santuokos ar tėvų laidotuvių.
Kardinolas A.J.Bačkis, užaugęs laisvuose Vakaruose ir parvažiavęs
jau į laisvą Lietuvą, neseniai vieno laikraščio korespondentui
yra pasakęs, kad jis manęs, jog lietuviai per dešimt penkiolika
metų sugrįš prie tikėjimo ir į bažnyčias. Dabar jis matąs, kad
tam reikia dar dešimtmečio kito, o gal ir viso penkiasdešimtmečio.
Pasidairykime po Vilnių. Vasario 16-ąją per pamaldas Arkikatedroje
jaunimo, ypač moksleivių, beveik nėra, o po kelių valandų į Katedros
aikštę priplūsta tūkstančiai jaunuolių, kurie čia klausosi menkaverčių
dainų, šokinėja, ploja iškėlę rankas. Visoje Lietuvoje jaunimas
sekmadieniais nuo pat ryto sportuoja, šoka, dainuoja, jų tėvai,
buvę komjaunuoliai, sekmadieniais malkas skaldo, važiuoja dirbti
į girią, bulves sodina, jas rudenį kasa; sodininkai su visa šeimyna
į sodus išvyksta penktadienio pavakare, o grįžta į būstą mieste
sekmadienio vakare. Vasarą šimtai tūkstančių žmonių šeštadienį
ir sekmadienį ilsisi paežerėse, paupiuose, pajūryje, pamiršdami
sekmadienio pareigas.
Lietuvius yra užkariavusi ir pavergusi sovietinė duonos ir žaidimų
kultūra. Bedvasė, beprotė, bet pripratinusi žmones gyventi laisvai
ir džiaugtis gyvenimu juk gyvenama tik vieną kartą. Tokį džiaugsmingą
gyvenimo būdą skatina visa žiniasklaida ir pramogų įstaigos. Įvairios
pramogos, koncertai, sporto varžybos rengiamos sekmadieniais nuo
pat ryto, kada tikinčiajam reikėtų eiti į bažnyčią. Apie Advento
ir Gavėnios susilaikymą niekas ir girdėti nenori, Kūčių vakarą
ar Didžiosios savaitės paskutines dienas visur dainuojama, grojama,
šokama. Kai kuriuose laikraščiuose dar ir pasišaipoma: Marijos
žemė
Ir mažai kas nori matyti, kad Marija verkia
Tikėjimo praktikos atmetimas tik viena sovietinės kultūros palikimo
dalis, giliai įsišaknijusi mūsų gyvenime. Visos trylika vyriausybių,
jau ketvirtas Seimas nieko nedaro, kad Bažnyčia kaip nors atsistotų
ant kojų. Žiniasklaida retkarčiais meta akmenį į Bažnyčią ir į
kunigus. Bažnyčia juk ne tik dvasia, bet ir materialus kūnas,
kuriam reikia ir medžiaginių dalykų. Deja, vyriausybės paskiria,
o Seimas patvirtina varganus tris milijonus litų visoms devynioms
Lietuvoje registruotoms religinėms bendruomenėms. O Sporto departamentui
kasmet skiria po 39 mln. litų: kūnui visas kepalas, o dvasiai
tik trupiniai. Štai Vilniaus kunigų seminarijos statybai išleista
17 mln. litų. Nė viena Vyriausybė tam neskyrė nė cento, nors buvęs
prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, vos prisiekęs, pasirūpino,
kad rūmams S.Daukanto gatvėje sutaisyti būtų paskirta 50 mln.
litų, jo ir prezidento V.Adamkaus būstams Turniškėse tvarkyti
taip pat skirta po kelis milijonus litų. Valdžia užsikimšo ausis,
kad neišgirstų Kauno Prisikėlimo bažnyčios klebono skundų, jog
reikės nutraukti baigiamuosius atstatymo darbus, nes trūksta pusantro
milijono litų. Dabartinės Lietuvos valdžia bažnyčių negriauna,
bet jų ir neremia, kartais net viešai pasako, kad bažnyčių tvarkymas,
jų išlaikymas vien pačių tikinčiųjų reikalas.
Seimo nariai svarsto, kartais ir priima įstatymus, priešiškus
tikinčiųjų poreikiams ir dvasiai. Neseniai Seimas priėmė Lošimų
namų viešinimo įstatymą. Jo šalininkai Seime šaukte šaukė, kad
šis įstatymas į valstybės iždą atneš ne mažiau kaip 25 milijonus
litų. O 2002 metams pasibaigus buvo paskelbta, kad visi registruoti
lošimo namai per metus surinko 42 milijonus litų. Trisdešimt milijonų
grąžinta tiems, kurie išlošė, du milijonai nubyrėjo į valstybės
banką ir dešimt milijonų į savo kišenes susipylė lošimų namų savininkai.
Kas gali paneigti, kad iš tų dešimties milijonų nemažai nubyrėjo
ir į kišenes tų, kurie balsavo už šio įstatymo priėmimą?) Lošimo
namai ne sovietinis palikimas: juos iš Amerikos parvežė ir Seimo
nariams įpiršo Seimo narys dr. Kazys Bobelis.
Tikras sovietinis palikimas yra girtavimas. Vyskupas Motiejus
Valančius buvo pasiekęs, kad Lietuvoje turėjo užsidaryti ne tik
visos karčemos, bet ir visos dvarininkų laikomos degtinės varyklos.
Ir 1918-1940 metais Lietuvoje nebuvo naminės, o monopolinę mažai
kas gėrė ne tik todėl, kad ji buvo brangi, bet todėl, kad tebebuvo
gyva M.Valančiaus įdiegta blaivybės dvasia.
Keturiasdešimt metų gyvenau tarp kolūkiečių. Nuėję į darbą laukus
ar fermą, dirbtuves, sumesdavo po rublį ir pasiųsdavo brigadininką
ar partorgą į parduotuvę. Tas parnešdavo krepšį pigaus vyno, visi
kartu išgerdavo ir tada imdavosi darbo. Pats mačiau, kaip per
metinius kolūkiečių susirinkimus prie kultūros namų privažiuodavo
sunkvežimis ir iš jo iškraudavo dešimtis dėžių degtinės, kurią
siurbdavo po susirinkimo kolūkiečiai kartu su pirmininku ir kitais
kolūkio pareigūnais, kol pasigerdavo iki žemės graibymo. Mačiau
ir dar linksmesnį vaizdą: rudenį per pabaigtuves kolūkio pirmininkas
atvežė mechanizatoriams degtinės, o tie prisigėrė, parsigriovė
ant žemės patį savo girdytoją ir visi suvirto ant jo sūrio slėgti
Nuo amžių lietuviai garsėjo darbštumu. Sovietinė kultūra pripratino
eiti į darbą, o ne dirbti. Ir nepriklausomybę atgavus nemažai
žmonių linkę ne dirbti, o tik nedirbę gauti. Nemažai darbo biržose
užsiregistravusių bedarbių visai nenori ieškoti darbo. Kurie dirba,
dažnai tik žiūri, kaip greičiau sulaukti darbo pabaigos. Įstaigose
dar ilgai po darbo pradžios darbuotojai, ypač darbuotojos, geria
kavą, skaito laikraščius. Artėjant darbo pabaigai, jau prieš gerą
pusvalandį, darbuotojai įspėja lankytojus, kad šie ateitų kitą
dieną, nors reikalų šiandien ir nesutvarkė.
1995-1997 metais Žemės ūkio ministerijos žemės ūkio skyrių darbuotojai
nieko nedarė ištisais mėnesiais, vilkino žemės reformą. Todėl
reforma užsitęsė ligi šiol. Tarnautojų atlyginimams išleista šimtai
milijonų litų, o jie vis skundžiasi, kad žemei tvarkyti trūksta
pinigų ir nežinia, kada jų užteks. Tarnautojai ir nenori reformos
baigti, nes tada bus atleisti ir iš tarnybos. Tokios viešos tinginystės
galima pamatyti ir daugelyje kitų įstaigų. Beveik niekad nesusirinkdavo
į posėdžius visi Seimo nariai, kartais ir gana svarbius įstatymus
priimdavo tik trečdalis ir dar mažesnė dalis Seimo narių.
Dar sovietiniais laikais pradėta kai kurių dalykų pamokose mokinius
skirstyti į dvi grupes. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo sumažinta
mokinių klasėje norma iki 30. Jeigu tik atsirado dar vienas mokinys,
tuojau iš vienos klasės padaromos dvi. Taip dirbti lengviau, ir
kelių mokytojų krūviai padidėja. O dažnai skundžiamasi, kad švietimo
reikalams trūksta pinigų.
Vietoj sovietinio blato (reikalų tvarkymo per pažintis) nepriklausomoje
Lietuvoje jau įsigalėjo korupcija vakarietiškas blato pakaitalas.
Tose valstybėse, kur dauguma piliečių gyvena palyginti gerai,
korupcija pastebima ne taip ryškiai, bet ir ten mėginama kovoti
su ja. Lietuvoje korupcija į viešumą išlenda ne taip dažnai, todėl
neaišku, kiek jos yra, nors vyriausybės vis iš naujo sudarinėja
Kovos su korupcija komisijas ir net Seimas mėgina priimti atitinkamus
kovos įstatymus. Bet nėra noro ką nors keisti, kada pats sėdi
korupcijos vežime.
Lietuvoje ilgą laiką šeima buvo tautos ir valstybės pagrindas.
Sovietinė kultūra į Lietuvą atnešė kitokią šeimos sampratą. Lietuviai
sovietinės laisvos šeimos gyvenimo būdo ilgokai nepriėmė. Berods
1950 ar 1951 metais viename rajono laikraštyje buvo paskelbtas
rajono teismo pranešimas, kad paskirtą dieną įvyks vienos šeimos
skyrybų bylos viešas posėdis. Tais metais tame laikraštyje buvo
skelbtos dar vienos skyrybos. Po 10-15 metų tame pačiame rajone
kasmet skyrėsi jau 10-20 sutuoktinių, o dabar net po šimtą ir
daugiau sutuoktinių. Kai kuriais metais skyrybų būna daugiau negu
santuokų.
Neseniai Lietuvos Seimas priėmė ilgai svarstytą Šeimos kodeksą,
kuriame šeima laikoma ir sugyventinių pora, kuri susimeta laikinam
bendram gyvenimui, o kai atsibosta gyventi kartu, paspaudžia vienas
kitam ranką ir kiekvienas eina savo keliu.
Toks laisvas šeimos kūrimo ir gyvenimo būdas Lietuvoje šaknis
rado sovietiniais laikais. Atsikūrusioje Lietuvoje jis išliko
ir dar labiau plečiasi. Toks šeimos gyvenimo būdas darosi pražūtingas
visai tautai, nes sugyventinių šeima beveik niekad neaugina naujos
kartos. Lietuvių tauta jau senokai atsistojo ant išnykimo slenksčio.
Jau kelintus metus Lietuvoje mirimų kasmet būna daugiau negu gimimų.
Lietuviams reikia atsiminti, kad šeimos irimas ir nuosmukis prasidėjo
tada, kai Lietuva buvo po sovietų letena.
Daug Lietuvos jaunimo, net turinčių aukštosios mokyklos diplomus,
skuba į visokias airijas, ispanijas, amerikas dirbti kad ir juodžiausio
darbo, kad tik gautų didesnį atlyginimą. Ten jie parodo lietuvišką
darbštumą. O kodėl jo neparodyti tėvynėje? Mat joje dar tebekvepia
sovietiniais dūmais. Tai vis matomi sovietinės kultūros ženklai.
Jų yra ir daugiau
Viktoras ALEKNA
Vilnius
© 2003 "XXI amžius"