Įpratę pralaimėti

Lietuvos ir pasaulio dešiniesiems – laisviems žmonėms – seniai jau tikrų pergalių nebuvo. Ne pergalė ir karas Irake. Nežinome, ar reikėjo jo pradžios. Žinome, kad reikia karo pabaigos ir kad ji turi būti greitai. Bet pergalės nebus greitai, ir tai jau iš dalies pralaimėjimas.
Pralaimėjimas yra džiaugsmas viso pasaulio vergams, nes ir toliau jie galės vergauti. Tai yra jų didysis troškimas. Ne tik Irake – visur. Nelaisvose šalyse yra daug vergų, ne ką mažiau ir laisvomis vadinamose, taip pat ir beveik laisvoje Lietuvoje. Kai vergai nežino, kas jų šeimininkas ir kur jo ieškoti, tai šaukiasi nors ir Huseino.
Bet reikėtų liautis apie vergus kalbėti, nes su jais supanašėsime. Kalbėkime apie laisvus žmones ir būkime kaip jie. Ir kaip jie dabar pakelia tiek daug pralaimėjimų? Ar galima išlikti drąsiam, pergalių nematant?
Pasirodo, kad yra galima. Širdyje yra laisvė. Neatimama galimybė mylėti net ir neturimą laisvę, stengtis suprasti visokiausiais būdais, kas yra ta mūsų mylima nepažįstamoji. Tikriausiai tai yra Dievo šaukimas.
O pats paskiausias mūsų pralaimėjimas, atsimename, buvo Prezidento rinkimai. Pralaimėti iš pat karto, nes ir pradžia buvo tik mažesnio blogio rinkimasis. Pabaiga buvo didesnis blogis. Tikras laimėjimas gali būti tik tada, kai renkamasi tarp didelio ir už jį mažesnio gėrio arba tarp gėrio ir blogio.
Taip ir karas Irake, apie kurį nežinome, ar jis tikrai turėjo būti pradėtas, o jo užtęsimas, nelaimėjimas taip pat buvo didesnis blogis. Nežinome, ar tikrai jis gina laisvę. Laisvės priešai gal tyčia Ameriką į jį įstūmė jai susilpninti arba nors padaryti, kad joje pačioje liktų mažiau laisvės. Kad taip gali būti, atrodo paskaičius Viliaus Bražėno knygas “Sąmokslas prieš žmoniją” arba “Naujoji pasaulio santvarka”. Ten ryšku, kad Amerikos viduje ir pasaulio mastu yra jėgų, kurios ne kartą naudojosi Amerika jai pačiai silpninti. Ir karų, kuriuos ji būdavo priversta nelaimėti arba pralaimėti. Šito karo laimikiu jau irgi dalijamasi.
Sudėtingi pasaulio reiškiniai, o mes galvokime apie laisvę, ją supraskime, mylėkime ir ginkime, kad jos turėtume nors kiek arba ir visą – savo širdyje.

Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė

© 2003 "XXI amžius"