Už sunkų kelią, baugią naktį ar kas mus, knygnešius, atmins?
99-ąsias spaudos atgavimo metines prisimenant

Nuo seno mūsų sąskaitos su Rusijos vadovais buvo ypatingos, tokios išliko ir mūsų laikais. Carinė Rusija buvo pavergusi daug tautų: suomius, estus, latvius, baltarusius, lenkus ir t.t. Tačiau iš visų pavergtų tautų labiausiai nekentė lietuvių. O nekentė už tai, kad mūsų liaudis ir bajorija – sulenkėjusi ir ne – savo širdyse buvo išsaugojusios LDK laikų dvasią – laisvės siekimą bet kokiomis priemonėmis. 1831 ir 1863 metų sukilimai tą patvirtina. Po abiejų nepavykusių ir žiauriai numalšintų sukilimų carinė represinė mašina veikė visu pajėgumu. Lietuvių tautos laukė jotvingių, prūsų ir kitų baltų genčių likimas.
XIX a. viduryje Vakarų Europoje plito revoliucinės nuotaikos, reikalavusios liaudžiai laisvės, lygybės ir brolybės. Po 1863 metų sukilimo į Vakarus pabėgę sukilimo vadai ir sukilėliai supažindino Vakarų visuomenę su pavergtų tautų padėtimi Rusijoje. Ir patys rusų emigrantai, pažangūs inteligentai, smerkė carinės administracijos savivalę. Užsienio lingvistai, pajutę, kad lietuvių kalbai gresia išnykimas, pradėjo ja domėtis. Carinės administracijos kultūrinį lygį rodo tai, kad ji visomis priemonėmis stengėsi sunaikinti lietuvių kalbą, o užsienio mokslininkai stengėsi ją gelbėti, populiarinti, pabrėžti jos svarbą pasauliniam lingvistikos mokslui. Vakarų mokslininkai įrodė, kad lietuvių kalba yra viena seniausių Europoje (už ją senesnė buvo prūsų kalba). XIX a. pirmoje pusėje tapo madinga tyrinėti lietuvių kalbą. Buvo ir rusų mokslininkų, kurie domėjosi lietuvių kalba. Žinomas rusų mokslininkas F.Fortunatovas pirmasis Rusijos universitete pradėjo skaityti lietuvių kalbos kursą.
Kada žūva valstybė, ji dar gali atgimti. Kada žūva tauta, ji žūva amžinai. Lietuvos valstybė kelis kartus buvo pražuvusi, tačiau, mūsų visų laimei, tauta ir kalba niekad nebuvo pražuvusios. Lietuvių kalbos nelaimės prasidėjo nuo 1697 metų, kada lenkų kalba buvo pripažinta oficialia LDK kalba. Nuo tada prasidėjo spartus Lietuvos bajorų lenkėjimas, lietuvių kalba buvo atstumta nuo kultūrinio gyvenimo, jos raštija nustojo vystytis. Lietuvių kalba išliko tik kaime ir bažnyčioje, kol žmonės pramoko lenkų kalbos. Tada bažnyčia tapo polonizacijos židiniu. Aktyvi polonizacija per bažnyčią ir mokyklas tęsėsi iki XIX a. vidurio – vyskupo Motiejaus Valančiaus laikų. Vyskupo pastangomis lietuvių kalba vėl buvo grąžinta į bažnyčias ir mokyklas. Deja, po 1863 metų sukilimo mokyklos buvo uždarytos, o plečiamas rusiškų mokyklų tinklas.
Kaimo gryčiose gyva išlikusi lietuvių kalba po Kristijono Donelaičio (1714-1780) antrą kartą kelią į mūsų raštiją pradėjo XIX a. pradžioje. Tuo metu valstiečių vaikams pavyko ne tik paragauti mokslo, bet ir baigti mokslus universitetuose. Jiems gimtoji kalba ir tautos istorija buvo aukščiausios vertybės, daugelis jų savo gyvenimą paskyrė lietuvybei gaivinti, lietuviškai literatūrai ir istorijai. Tai Simonas Daukantas, vyskupas Motiejus Valančius, Simonas Stanevičius, Laurynas Ivinskis, kun. Antanas Strazdelis, kun. Antanas Tatarė, Jurgis Zauerveinas, Mikalojus Akelaitis, kun. Juozas Dovydaitis, vyskupas Antanas Baranauskas, kun. Antanas Vienažindys, Kiprijonas ir Kajetonas Nezabitauskiai ir kiti tautinio atgimimo pradininkai iki „Aušros“ pasirodymo.
Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo laikotarpis mažiausiai pusei šimtmečio pristabdė tautos kultūrinį vystymąsi, išardė buvusią švietimo sistemą, sutrukdė tautinės inteligentijos organizavimąsi, lietuviškos raštijos bei nacionalinės literatūros tobulėjimą, mokslo vystymąsi ir tautinio sąmonėjimo augimą. Visi šie nusikaltimai mūsų tautai buvo daromi sąmoningai, tikintis, kad tamsią, nuskurdintą ir neorganizuotą liaudį pavyks lengvai surusinti ir nutautinti. Mūsų visų laimei, tautos genuose užprogramuotas totalinis pasipriešinimas pavergėjams niekais pavertė carinės administracijos pastangas mūsų etnines žemes paversti „iskonno russkimi“, o tų žemių gyventojus – surusinti. Už išsaugotą tautos gyvastį ir gimtąją kalbą turime būti dėkingi paprastiems kaimo žmonėms, atlaikiusiems visas negandas.
„Aušra“ pradėjo naują tautinio atgimimo etapą, paskatino lietuviškos periodinės spaudos atsiradimą ir kartu su pilkaisiais tautos didvyriais knygnešiais pakėlė tautą audringam atgimimui, kurio sustabdyti jau niekas negalėjo.1904 m. gegužės 7 d. caras Nikolajus II pasirašė dekretą, kuriuo buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas – tai pirmoji tautinio atgimimo pergalė. Tai ir istorinė mūsų tautos pergalė prieš rusiškąjį nacionalšovinizmą.
Atkovojus spaudą, prasidėjo nauja kova už kultūrą, ūkinę ir politinę laisvę. Susiklosčius palankioms aplinkybėms, toji kova buvo apvainikuota 1918 m. vasario 16 d. atgauta laisve. Tą dieną laisvė buvo tik deklaruota, nes krašte šeimininkavo vokiečiai. Pirma tikra laisvės diena buvo 1918 m. lapkričio 11-oji – tą dieną į pirmąjį posėdį susirinko pirmasis Lietuvos ministrų kabinetas, kuris susidūrė su siaubinga realybe. Kraštas – karo nuniokotas, kaimas – vokiečių apiplėštas su jiems būdingu pedantizmu, grėsė badas, iždas tuščias, kariuomenės ir policijos nėra, stinga valdininkų, siaučia vagys ir plėšikai. Laukia sunkios kovos: iš rytų plūsta bolševikai, iš šiaurės – bermontininkai, iš pietų – gen. Želigovskio legionieriai, Kaune veikia POW (lenkų karinė organizacija) penktoji kolona, po visą kraštą bastosi bolševikų agitatoriai ir t.t. Ilgiausiai užtruko kovos ir derybos su lenkais. 1922 m. vasario 22 d. derybos baigėsi nesėkmingai, bet kokie tarpvalstybiniai santykiai su Lenkija buvo nutraukti, siena uždaryta. 1923 m. sausio 15 d. buvo išvaduota Klaipėda. Nuo tada prasidėjo kiek normalesnis valstybės funkcionavimas.
Nors buvo sunki valstybės ekonominė, socialinė, kultūrinė ir švietimo padėtis, gyvenimas Lietuvoje pradėjo pastebimai gerėti. Tam lemiamos įtakos turėjo tai, kad prie valstybės vairo buvo pirmoji karta nuo žagrės, kuriai rūpėjo tautos ir valstybės interesai, o ne asmeninės pilaitės, astronominiai atlyginimai, sklypai gamtos draustiniuose ir atostogos geriausiuose pasaulio kurortuose. (Šiandien, deja, idealizmas ir patriotizmas nebemadingas.) Karo sugriautas ir nuniokotas kraštas sugebėjo 1936 metais Kaune pastatyti europinės architektūros standartus atitinkantį Vytauto Didžiojo karo muziejaus ansamblį ir šalia įrengti Knygnešių skverelį, kuriame buvo pastatyti šie paminklai: „Sėjėjas“ (B.Bučas) – gimtojo žodžio sergėtojui, „Knygnešys“ (J.Zikaras) – legendinės knygnešystės gadynės herojui ir „Knygnešių sienelė“, kurioje buvo įvardyti knygnešystei labiausiai nusipelnę asmenys – iš viso 100 žmonių. Buvo pasirengta statyti ir P.Rimšos skulptūrą „Lietuvos mokykla 1864-1904“, tačiau tam sutrukdė Antrasis pasaulinis karas.
Iš daugybės žinomų knygnešių atrinkti šimtą labiausiai pasižymėjusių, kurie būtų įvardyti Knygnešių sienelėje, buvo įgalioti prof. V.Biržiška ir dim. mjr. P.Ruseckas. Užduotis buvo pakankamai sudėtinga. Atranka vyko laikantis principo, kad Knygnešių sienelėje turi būti atstovaujama visoms tautos grupėms bei profesijoms. Atrinktieji buvo suskirstyti į tris grupes: sunkiai nukentėjusių knygnešių, pasižymėjusių knygų skleidimo organizatorių ir labiausiai pasižymėjusių knygnešių. Tarp įvardytųjų buvo ūkininkų, kunigų, darbininkų, gydytojų, valdininkų, knygnešių, mažažemių, siuvėjų, mokytojų, vargonininkų, škaplierininkų, po vieną vyskupą, dvarininką, rašytoją, inžinierių, žurnalistą, publicistą, visuomenės veikėją, studentą, moksleivį, zakristijoną, prekybininką, kurpių, korektorių, vežėją, tarną, raštininką, amatininką, namų šeimininkę. Knygnešių sienelės statyba buvo baigta pirmosios bolševikinės okupacijos pradžioje.
Partizaninio karo ir Lietuvos žmonių trėmimo įkarštyje buvo naikinami tautos istorijai brangūs paminklai. Toji barbarizmo akcija neaplenkė ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus ansamblio. 1949 metais, tuometinio Kauno valstybinio istorijos muziejaus direktoriaus J.Apuoko-Maksimavičiaus pastangomis, palaiminus pačiam Antanui Sniečkui, vandališkai buvo nusiaubta muziejaus aplinka, nugriauta kultūros ir istorijos paminklų. Manoma, kad apie 1950 metus buvo nugriauta ir Knygnešių sienelė.
Atgimimo metais atsirado žmonių, kurie paliudijo, kad Knygnešių sienelės liekanų yra matę Drobės ir Švenčionių gatvių grindinyje, parengtame užlieti asfaltu. Liudijimai, užrašyti kultūrologės Birutės Fedaravičienės, saugomi Knygnešio draugijos Kauno skyriaus archyve. Blogio imperijos griūties metais Kauno miesto valdžios iniciatyva ir kauniečių patriotų pastangomis buvo atstatyti beveik visi tautos istorijos šventovėje bolševikų sunaikinti paminklai.
90-ųjų spaudos atgavimo metinių proga (1994 05 07) skulptoriaus Petro Rimšos sūnėno inžinieriaus Aido Rimšos iniciatyva, visokeriopai remiant Kauno miesto valdžiai ir Knygnešio draugijai, buvo atidengta skulptūra „Lietuvos mokykla 1864-1904“. Skulptūrai nulieti Kauno mokyklų moksleiviai rinko spalvotuosius metalus, aukojo paminklo statybai.
Kauno Petrašiūnų kapinėse buvo atidengtas liaudies skulptoriaus Ipolito Užkurnio koplytstulpis knygnešystės metraštininkui dim. mjr. P.Ruseckui (1883-1945), nukankintam Karagandos lageriuose. Prie namo K.Donelaičio g. 5, kuriame paskutiniais savo gyvenimo metais gyveno ir dirbo didis patriotas P.Ruseckas, buvo atidengta atminimo lenta.
1997 m. birželio 7 d. Knygnešių skverelyje buvo atidengtas paskutinis Vytauto Didžiojo karo muziejaus komplekse bolševikų sunaikintas paminklas – Knygnešių sienelė. Projekto autorius – architektas Liucijus Dringelis, sienelės įrengimą finansavo Kauno miesto savivaldybė. Ją pašventino arkivyskupas S.Tamkevičius. Išvakarėse Kauno Arkikatedroje Bazilikoje už visus laisvės kovų šauklius, knygnešius ir daraktorius šv. Mišias aukojo arkivyskupas S.Tamkevičius, Vytauto Didžiojo universitete vyko konferencija „Knygnešiai ir jų istorinis vaidmuo“.

Pagarbos ir padėkos odė knygnešiams

Bernardas Brazdžionis

Jums, knygnešiai, garbė tebūna,
Kad nešėt Lietuvai Bretkūną,
Šalia maldynų ir rožančių,
Kad nešėt Daukantą, Valančių,
Kad raštą nešėte keliais
Martyno Mažvydo keliais.
Ir tuo raštu, neštu iš Prūsų,
Mūsų tėvų tėvai išpruso,
Mes mokslo įkopėm šventovėn
Kur ir šiandien garbingai stovim.
Būkit palaiminti Praamžiaus!
Garbė ir gyrius jums per amžius.

(Parašyta Knygnešių sienelės atidengimo šventės proga)

2004 m. gegužės 7 d. minėsime 100-ąsias lietuviškos spaudos atgavimo metines. Kauno mokykloms, kultūrą šefuojančioms institucijoms, istorijos gerbėjams jau laikas galvoti, kaip prasmingai paminėti šlovingą knygnešystės gadynę, audringą pirmąjį tautinį atgimimą ir sunkų kelią į laisvę.

Kazys BLAŽEVIČIUS,
Knygnešių draugijos
Kauno skyriaus pirmininkas

© 2003 "XXI amžius"