A. a. prof. dr. Adolfo Damušio šeimos padėka

2003 m. vasario 27 d., 7.10 val. vakaro, drauge su gęstančiais nusileidusios saulės spinduliais užgeso ir mūsų brangiojo šeimos nario prof. dr. Adolfo Damušio gyvybė. Mirė žmonos Jadvygos Damušienės 65 metų bendro vedybinio gyvenimo draugas ir ištikimasis palydovas, keturių vaikų – Vytenio, Sauliaus, a.a. Indrės ir Gintės – tėvas, dviejų vaikaičių – Andrėjos Memėnienės ir Linos Nicklin – senelis, Justuko ir Adomuko Memėnų ir Simo Nicklin prosenelis, Juozo Damušio brolis.
Damušių šeimos artimiesiems, draugams, pažįstamiems, visuomenės atstovams ir valstybės pareigūnams, kurie taip gausiai lankėte a.a. prof. dr. Adolfo Damušio karstą Šv. Kryžiaus ir Šv. Jono koplyčiose Vilniuje, Švč. M.Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje Kaune, paskandinę a.a. Adolfą vainikų ir gėlių jūroje, sujaudinti tariame nuoširdžiausią ačiū.
Dėkojame visiems, dalyvavusiems šv. Mišiose Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje, kurias atnašavo kardinolas A.J.Bačkis. Tariame nuoširdų ačiū dainininkei Reginai Maciūtei, lydėjusiai šv. Mišių auką jaudinančiomis giesmėmis, taip pat parapijos choristams, giedojusiems šermenyse. Dėkojame visiems, dalyvavusiems laidojimo Mišiose Švč. M.Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje Kaune, kurias atnašavo arkivyskupas S.Tamkevičius. Mūsų nuoširdi padėka Kauno Arkikatedros chorui už giedojimą ir velionio iškilmingą išlydėjimą į laidojimo vietą Petrašiūnų kapinėse. Už jautrius žodžius apie a.a. prof.dr. A.Damušio asmenybę dėkojame kardinolui A.J.Bačkiui ir arkivyskupui S.Tamkevičiui, kurie įžvalgiai išryškino šios krikščioniškos sanklodos asmenybės gyvenimo bruožus. Dėkojame visiems gedulingas Mišias Vilniuje ir Kaune koncelebravusiems kunigams – V.Aliuliui, J.Antanavičiui, A.Baniuliui, R.Grigui, G.Grušui, J.Kazlauskui, K.Rugevičiui, A.Svarinskui, G.Vitkui, A. Žygui.
Esame dėkingi šauniesiems Lietuvos kariūnams, stovėjusiems garbės sargyboje bažnyčiose ir kapinėse, už velionio karsto palydą per visas laidojimo apeigas Vilniuje ir Kaune. Jie iškilmingai nešė ir žemiškojo gyvenimo įvertinimo žymenis, kurie vaizdavo velionio pasirinktas gyvenimo veiklos kryptis – už valstybę, Bažnyčią ir mokslą: Vyčio kryžiaus ordiną–apdovanojimą už Lietuvos laisvės kovas, popiežiaus Jono Pauliaus II Šv. Silvestro ordiną už tarnybą Katalikų Bažnyčiai ir Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro ženklą už nuopelnus mokslui. Nuoširdi padėka priklauso krašto apsaugos ministrui L.Linkevičiui ir kariuomenės vadui generolui J.Kronkaičiui, parodžiusiems pagarbą šiam Lietuvos laisvės kovotojui, sukilėliui, rezistentui.
Dėkojame visiems oficialiems pareigūnams – valstybės vadovams, Vyriausybės ir Seimo nariams bei visuomenės veikėjams, atsiuntusiems vainikus, išreiškusiems šeimos nariams užuojautas spaudoje ir asmeniškai. Dėkojame šermenyse apsilankiusiems prezidentui Valdui Adamkui ir poniai A.Adamkienei, Vilniaus merui A.Zuokui ir kitiems aukštiems pareigūnams už parodytą pagarbą A.Damušio asmenybei.
Už jautrius atsisveikinimo žodžius, pasakytus kovo 4 dieną Kauno Petrašiūnų kapinėse prie velionio kapo duobės, tariame širdingą ačiū: A.Žaldokui (kalbėjusiam sukilėlių vardu), PLB atstovui G.Žemkalniui (išeivijos atstovui), prof. A.Tylai (Lietuvos katalikų mokslų akademijos atstovui), J.Polikaičiui (išeivijos ateitininkų atstovui), V.Abraičiui (Lietuvos ateitininkų atstovui), J.Kairevičiui („Į Laisvę“ fondo atstovui), prof. R.Baltrušiui (chemikų atstovui), gydytojai N.Laugalienei (perskaičiusiai velionio atminimui parašytas savo eiles).
Ypatingą padėką reiškiame giminėms ir a.a. Adolfo bendraminčiams – buvusiems rezistentams, 1941 metų sukilėliams, ateitininkams, velionio įsteigtos korporacijos “Grandis” nariams, iš JAV ir kitų šalių atvykusiems draugams dr. R.Šomkaitei, dr. N. Bražėnaitei–Paronetto, Ateitininkų federacijos vadui J.Polikaičiui, dr. J.Kazickui, ambasadoriui V.Dambravai ir kitiems šermenyse apsilankiusiems Lietuvos ambasadoriams. Dėkojame dviem šeimyniškoms bendruomenėms, kurias velionis, kaip aktyvus jaunimo globėjas, labai brangino – ateitininkijos ir jo įsteigtos “Dainavos” jaunimo stovykloms: jos stipriai parėmė mūsų šeimą morališkai netekties akivaizdoje. Už suteiktą dvasinę pagalbą šeimai esame dėkingi kun.dr. G.Grušui, s. Ignei Marijošiūtei ir kun. dr. A.Žygui.
Visų išvardyti neįmanoma, nes velionį visame pasaulyje pažinojo ir gerbė daug žmonių – pažįstamų ir nepažįstamų. Visus, kuriuos matėme atsisveikinimo su velioniu dienomis, patyrėme jų atjautą ir dėmesingumą, bičiuliškai apkabiname. Velionis buvo kuklus žmogus, jis nugyveno gyvenimą, sugebėjęs vadovautis gėriu, tiesa ir meile, nepaisant aplinkybių. Jo šviesios išminties, džentelmeniškumo, tvirtybės ir skaidraus optimizmo pasigesime.

Su dėkingumu –
prof. dr. Adolfo DAMUŠIO šeima

© 2003 "XXI amžius"