Laimingos
avys, kurios klauso Gerojo Ganytojo balso
Jau Senajame Testamente sutinkame
Ganytojo įvaizdį, kuris priskiriamas Dievui. Psalmininkas Dovydas,
patirdamas Viešpaties Jahvės gerojo Ganytojo palankumą, išreiškia
Jam savo atsidavimą ir pasitikėjimą: Viešpats yra mano Ganytojas,
man nieko netrūksta. Žaliose pievose mane paguldo, prie ramių tvenkinių
gano. Jis atgaivina mano gyvastį, veda teisumo takais, kaip dera
Jo vardui. Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus,
nes Tu su manimi (Ps 23, 1 4).
Todėl labiau turėtume pasitikėti savo geruoju Ganytoju Jėzumi Kristumi,
kuris už visas avis guldo net savo gyvybę (plg. Jn 10, 11). Jis
Dievas, nes turi galią gyvybę už mus atiduoti ir turi galią vėl
ją atsiimti (plg. Jn 10, 18). Mes žinome, kad taip ir įvyko: Jėzus
mirė ir prisikėlė.
Tačiau visa tai Jis padarė tiktai iš meilės mums. Dievas yra beribė
meilė (plg. 1 Jn 4, 8). Jis negali nemylėti, nes savęs Jis negali
išsiginti (2 Tim 2, 13). Dievas nebūtų Dievu, jei nemylėtų. Kaip
mes nuolatos alsuojame oru, taip Jis visados alsuoja meilės aromatu.
Kai Dievas Trejybė nusprendė, jog vienam iš trijų Asmenų Dievo
Sūnui tenka palikti nepaprastą dangaus palaimą ir reikia atsidurti
Golgotos kančių epicentre, tai šitoks žmonių išganymo būdas (nors
žmogaus mąstymui išlieka nesuvokiamas), žvelgiant į Atpirkėją per
Evangeliją, pasidaro aiškesnis: gerojo Ganytojo meilės begalybę
įrodo Jo aukos ant kryžiaus ir prisikėlimo iš numirusiųjų didybė
ir taip pat Jo pasiaukojamos meilės veikimas, pasireiškiąs per visų
laikų uolius krikščionis.
|