XXI amžius

Popiežiaus Jono Pauliaus II nuopelnų įvertinimas

Popiežius Jonas Paulius II laimina mergaitę

Popiežius Jonas Paulius II per tradicinę trečiadienio audienciją sveikino tūkstančius Šv. Petro aikštėje susirinkusių maldininkų ir turistų

Kiekviena popiežiaus Jono Pauliaus II sukaktis yra savotiškas „jubiliejus“. Gegužės 18-ąją minimas jo 83-iasis gimtadienis yra taip pat jubiliejus, nes šiemet sukanka jo pontifikato 25-osios metinės. Dar prieš Joną Paulių II daugiau kaip dešimt popiežių buvo sulaukę 83 metų amžiaus, o kai kurie jų minėjo netgi savo 90-mečius. Tačiau tik du apaštalo šv.Petro įpėdiniai galėjo atšvęsti savųjų pontifikatų „sidabrinį jubiliejų“ - 31 metus Katalikų Bažnyčią valdęs Pijus IX (1845-1878) ir Leonas XIII (1878-1903).
Pasitinkant Jono Pauliaus II pontifikato 25-metį (Krokuvos kardinolas Karolis Vojtyla į šv.Petro sostą buvo išrinktas 1978 m. spalio 16 d.) šiomis dienomis Laterano universitete buvo surengta konferencija tema „Bažnyčia žmogaus tarnyboje“, kurioje Katalikų Bažnyčios hierarchai, intelektualai ir žiniasklaidos atstovai iš įvairių šalių aptarė dabartinio Šventojo Tėvo įvykių gausą ir darbų intensyvumu tikrai nepralenktą indėlį bažnytiniam ir visuomeniniam pasaulio gyvenimui. Kaip sakė Laterano universiteto rektorius vyskupas Rinas Fizikela, peržvelgiant Jono Pauliaus II ganytojišką veiklą, jos pagrindinį principą galima rasti suformuluotą jo pirmojoje enciklikoje „Redemptor Hominis“, kurioje tvirtinama, jog „kiekvienas žmogus yra pašauktas sutikti Kristų“. Bažnyčia „tai turi skelbti, niekada nepaliaudama“, ir ši enciklikos frazė iš esmės nusako popiežiaus Jono Pauliaus II gyvenimo darbų programą.
„Dievo malonės dėka Popiežiaus nesustabdė netgi Alio Agdžos kulka (1981 m. gegužės 13 d. turkų teroristo įvykdytas pasikėsinimas). Aš netgi sakyčiau, kad Jonas Paulius II savimi realiai įkūnijo Bažnyčios visuotinumo dimensiją, būtent katalikiškumą, kas skatina jį keliauti ten, kur tik galima rasti žmogų, - aiškino vyskupas R.Fizikela. - Jis yra kupinas apaštališkojo nerimo, kuris remiasi gautos misijos suvokimu ir ryžtu nesustoti, kol ji nebus išpildyta iki galo“. Šia nuostata apspręsti ir tokie charakteringi Šventojo Tėvo pontifikato bruožai, kaip išskirtinis dėmesys šventumui, ryšys su jaunimu, nepaliaujamas taikos skelbimas ir rekordinė kelionių gausa.
Taip jau sutapo, kad Popiežiaus 83-iasis gimtadienis yra minimas netrukus po jo įvykusios 99-osios kelionės už Italijos ribų (gegužės pradžioje penktą kartą aplankyta Ispanija) ir prieš po trijų savaičių numatytą 100-ąjį apaštalinį vizitą (birželio 5-9 dienomis jis trečią kartą keliaus į Kroatiją). Statistika teigia, kad Jonas Paulius II užsienio kelionėse praleido 572 dienas, tai yra metus ir septynis mėnesius, ir iš viso aplankė 129 valstybes. Įskaitant jo 142 keliones po Italiją, Šventasis Tėvas įveikė netgi 1,23 milijono kilometrų!
Laterano universitete vykusioje konferencijoje apžvelgęs Popiežiaus kelionių įspūdingą panoramą buvęs Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas Rožeras Ečegerajus taip apibūdino jų pagrindinį tikslą: „Kalbėti pasauliui, kad jis nebijotų atverti duris Kristui“. Dėl to Jonas Paulius II yra pasirengęs ne tik drąsinti įvairių tautų katalikų bendruomenes, bet ir palaikyti ryšį su visomis planetos civilizacijomis ir kultūromis. Kardinolas R.Ečegerajus priminė, kaip Jonas Paulius II vienoje savo 1980 metų kelionių po Afriką yra pastebėjęs, kad, būdamas šv.Petro įpėdiniu, jis taip pat jaučia ir tautų apaštalo šv.Pauliaus paveldą.
„Kai kas Europoje galvoja, kad Popiežius neturėtų keliauti, kad jis turėtų likti Romoje, kaip visuomet darė, - kalbėjo tuomet Šventasis Tėvas. - Tačiau aš esu įsitikinęs, jog atėjo laikas, kada Romos vyskupai, tai yra popiežiai, turi save laikyti ne tik šv.Petro įpėdiniais, bet ir šv.Pauliaus paveldėtojais, kuris, kaip žinoma, nepaliovė keliavęs“. Taigi Jonas Paulius II „yra piligrimas pasaulio keliuose“, kurių ganytojiškos pastangos nežino ribų. Yra tik nedaugelis vietų, kuriose Popiežius negalėjo aplankyti, nors ir labai norėdamas, tokių kaip Maskva ir Pekinas.
Tarp kitų pranešėjų Laterano universitete vykusioje konferencijoje buvo Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris, kuris iškėlė Šventojo Tėvo didelį įnašą, sutaikant tikėjimą su žmogiškuoju protu savo 14-oje enciklikų. Jis sakė, kad Jonas Paulius II su dideliu ryžtu ėmėsi įveikti buvusius kai kuriuos priešingumus tarp prigimtinės teisės nuostatų ir vien tik iš Šventojo Rašto išvesto moralės mokymo. Parodęs nepaprastą įžvalgą prigimtinės teisės supratime ir kūrybinį teologinį priėjimą, Popiežius gebėjo problemas nušviesti Dievo žmogui suteiktos išminties šviesoje. Kardinolas J.Ratcingeris taip pat pažymėjo, kad Jono Pauliaus II autoriteto ir mokymo dėka dabartinėje „morališkai suluošintoje“ atmosferoje tikėjimas realiai tapo „žmogiškumo prieglobsčiu“.
Vyskupų kongregacijos prefektas kardinolas Džiovanis Batista Rė pranešime nurodė Šventojo Tėvo pastangas, siekiant įveikti senus prieštaravimus tarp Popiežiaus primato ir vyskupų kolegijos galios. Popiežius Jonas Paulius II stengėsi realizuoti Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje „Lumen gentium“ skatinamą kolegialumo ir primato abipusę darną, tuo pačiu sustiprinant abu principus. Jonas Paulius II teologiškai pagrindė, kad tiek vyskupo tarnystė, tiek šv.Petro tarnystė eina iš Kristaus ir neprieštarauja vienas kitam, bet viena kitą papildo.
Įdomius pastebėjimus konferencijoje pateikė žinomas italų katalikų publicistas ir apžvalgininkas Vitorijus Mesoris, įvertinęs tą faktą, kad Jonas Paulius II nutraukė daugiau kaip 450 metų trukusį „italų monopolį“ popiežystėje. V.Mesoris sakė, kada lenkų kardinolas K.Vojtyla buvo išrinktas Popiežiumi, daugelis Italijos tikinčiųjų nerimavo, nes jie buvo įsitikinę, kad tik italai turi ypatingos rūšies „popiežiškąją charizmą“, kuri daro juos išskirtinai tinkamus užimti šv.Petro sostą.
V.Mesorio požiūriu, ši dovana - tai ne gebėjimas daryti kompromisus, bet noras išsiaiškinti abi klausimo puses, kad būtų rastas visiems tinkamas sprendimas. Tai priešingumas „arba - arba“ mentalitetui, kuris vyrauja daugelyje kitų kultūrų. Tačiau, kaip dabar visiems aišku, popiežius Jonas Paulius II tapo klasikiniu „itališkojo“ priėjimo pavyzdžiu, savuoju atvirumu pasiekdamas visus, kartu atkakliai saugodamas ir palaikydamas esminius tikėjimo aspektus. Popiežius žino, kaip susieti „gailestingumą ir tvirtumą, dialogą ir dogmas, moderniškumą ir tradicijas, ekumenizmą ir identitetą“, - sakė V.Mesoris.
Italija, popiežių Joną Paulių II laikanti įsūnytu savo tautos vaiku ir pabrėžianti lenkų Popiežiaus ir italų kultūros „laimingą santuoką“, daugeliui įvairių renginių ir iškilmių pasirengusi paminėti jo pontifikato 25-metį. Kaip tik artėjant Šventojo Tėvo gimtadieniui gegužės 12-13 dienomis Jono Pauliaus II gimtojoje Krokuvos diecezijoje, kuriai prieš išrinkimą šv.Petro įpėdiniu vadovavo kardinolas K.Vojtyla, lankėsi Italijos valstybinė ir bažnytinė delegacija. Jos atstovai, tarp kurių buvo ir Italijos parlamento pirmininkas Pierferdinandas Kazinis, dalyvavo Krokuvos vyskupo šv.Stanislovo kanonizacijos 750-ųjų metinių minėjime, po kurio Krokuvos universitete vyko popiežiaus Jono Pauliaus II pagerbimo aktas.
Pranešėjai, tarp kurių buvo iš Romos atvykęs kardinolas J.Ratcingeris, pabrėžė Šventojo Tėvo, kaip tiltų tarp Europos kultūrų, ypač tarp lenkų ir italų kultūros, statytojo vaidmenį. Popiežiaus garbei tautų evangelizavimo kongregacijos prefektas kardinolas Kresčensijus Sepė ir Krokuvos arkivyskupas kardinolas Francišekas Macharskis skambino Vavelio katedros didžiaisiais varpais. Šią ceremoniją tiesiogiai transliavo Italijos valstybinės televizijos RAJ pirmasis kanalas, todėl ją Romoje galėjo stebėti ir pats Jonas Paulius II.
Savo gimtadienį Popiežius tradiciškai sutinka kaip įprastą „darbo dieną“, tačiau šį kartą neišvengs tam tikrų šventinių elementų. Gegužės 18-oji bus sekmadienį ir, be to, tą dieną Jonas Paulius II Šv.Petro aikštėje vadovaus kanonizacijos iškilmėms. Tarp keturių į Bažnyčios altorių garbę iškeltų šventųjų bus ir du žinomi lenkų religiniai veikėjai - vyskupas Jozefas Sebastianas Pelčiaras (1842-1924) ir vienuolė Uršula Ledochovska (1865-1939). Dėl to laukiama į Romą atvykstančių Lenkijos valstybės ir Bažnyčios vadovų bei gausių maldininkų, kurie pasveikins Šventąjį Tėvą ir su gimtadieniu.

(Apie kanonizacijos iškilmes ir naujus šventuosius daugiau skaitykite kito penktadienio numeryje.)

Mindaugas BUIKA