Atnaujintas 2003 m. gegužės 16 d.
Nr.38
(1142)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Ora et labora
Aktualijos
Krikščionybė šiandien
Atmintis
Žvilgsnis
Lietuva


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Bažnyčia ir pasaulis – dialogo principas?
Žvilgsnis į Šv. Pijaus X kunigų brolijos veiklą

37 metų belgas Erikas Žakmė pasakojo, kad įstojo į kunigų seminariją, nors po teisės studijų dirbdamas draudimo kompanijoje buvo turtingas

Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Iki šiol mažai Lietuvoje žinoma Šv.Pijaus X kunigų brolija balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje pakvietė žiniasklaidos atstovus ir Kauno visuomenę į spaudos bei viešą konferencijas, kuriomis mėgino atkreipti dėmesį į savo veiklą bei plačiau save pristatyti. Pasitelkęs gausią fotografuotą bei filmuotą medžiagą, brolijos narys 37 metų belgas Erikas Žakmė (Eric Jacqmin) pasakojo apie Katalikų Bažnyčios krizę moderniame pasaulyje ir stengėsi įrodyti, kad šią krizę sąlygojo 1962-1965 metais įvykęs Vatikano II Susirinkimas. Nepriimdami jokių naujovių ir laikydami save tradicionalistais, Šv.Pijaus X kunigų brolijos nariai konservatyvaus mentaliteto ir tradicijas gerbiančioje bei jas išsaugojusioje Lietuvoje tikisi rasti sau palankią dirvą. Kad Lietuvos gyventojai nebūtų lengvai suklaidinami, pateikiame kelias įžvalgas apie šios brolijos pagrindines nuostatas bei prieštaravimus.

Šv.Pijaus X kunigų brolijos statusas

Šv.Pijaus X kunigų broliją 1970 metais įkūrė arkivyskupas Marcel Lefebvre, dirbęs apaštaliniu delegatu prancūziškai kalbančioje Afrikoje. Jis nepritarė Bažnyčios atsinaujinimo reformoms ir nepriėmė II Vatikano Susirinkimo nutarimų. Savo tikslu brolija paskelbė siekį išsaugoti nekintantį tradicinį Katalikų Bažnyčios tikėjimą, pagal jį rengti kunigus ir steigti seminarijas bei aukoti tradicines šv.Mišias lotyniškai. Iš pat pradžių ši veikla buvo aprobuota Bažnyčios, tačiau po 1974 metų apaštalinės vizitacijos ir M.Lefebvre pareikštos deklaracijos 1975 metais brolija buvo paleista, o 1988-aisiais arkivyskupui M.Lefebvre be popiežiaus sutikimo konsekravus keturis kunigus vyskupais, jam ir jo sekėjams, sulaužiusiems ištikimybę popiežiui, buvo paskelbta ekskomunika. Šios ekskomunikos brolija nepripažįsta ir toliau laiko save priklausančia Katalikų Bažnyčiai. Šiuo metu brolijai priklauso aštuonios seminarijos, esančios Vokietijoje, JAV, Argentinoje, Prancūzijoje, Australijoje, Filipinuose, o pagrindinė jų yra Šveicarijoje – Econe, kur įsikūręs ir brolijos centras.
Iš viso turinti per 440 kunigų ir veikianti 65 pasaulio šalyse prieš keletą metų brolija savo veiklą pradėjo ir Lietuvoje. Įkūrusi savo centrus Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose bei 2002 metais įšventinusi pirmąjį lietuvių kunigą Edmundą Naujokaitį, brolija Lietuvos vyskupų ėmė reikalauti leidimo aukoti tradicines šv.Mišias lotyniškai. Šį reikalavimą, surinkę 2500 tūkst. Lietuvos gyventojų parašų, brolijos nariai grindė pačių žmonių noru. Lietuvos vyskupai nepatenkino šio brolijos reikalavimo ir 2002 m. vasario 25 d. paskelbė Lietuvos Vyskupų Konferencijos kreipimąsi į kunigus ir tikinčiuosius, kuriame išdėstė nepritarimą Katalikų Bažnyčios vienybę skaldančiai brolijos veiklai ir jos nuostatoms.

Prieštaringas Tradicijos suvokimas

2002 m. vasario 25 d. Lietuvos Vyskupų Konferencijos kreipimesi į kunigus ir tikinčiuosius sakoma, kad, vadovaudamiesi prieštaringu Tradicijos suvokimu, brolijos nariai diskredituoja Bažnyčios pastangas atsinaujinti ir vienintele nekintama bei teisinga tradicija laiko tik XVI amžiuje įvykusio Tridento Susirinkimo mokymą bei popiežiaus Pijaus V patvirtintą liturgiją. Dar IV amžiuje buvo keliamas klausimas, kokiu būdu gali kisti bei plėstis tikėjimo išpažinimo artikulai ir kaip tai suderinti su vienu ir visiems laikams duotu Apreiškimu. XIX amžiuje pasireiškus įvairioms dogmų raidos teorijoms, šiandien jau kiekvienam tapo aišku, kad apaštalų Tradicija sekantis dogminis Bažnyčios mokymas yra istoriškai sąlygotas, kad iki minėto Tridento Susirinkimo jis nuolat kito, formavosi pagal to laikotarpio kultūrinį paveldą, pasaulėžiūrą, susidūrė su įvairiomis pasaulio sampratomis, filosofinėmis mokyklomis ir interpretacijomis. Todėl nenuostabu, kad, siekdami atskleisti gilesnį Apreiškimo turinį ir mėgindami priartinti jį prie to meto tikrovės suvokimo modelių sukonkretinant Apreiškimą to laikotarpio žmonėms, vėlesni susirinkimai visais laikais interpretavo ankstesnių susirinkimų nutarimus. Pradedant Visuotiniu Nikėjos Susirinkimu (325 metais) ir baigiant Vatikano II Susirinkimu, kiekvienas jų Bažnyčios istorijoje įnešė tam tikrų naujovių, doktrininių pakeitimų, atitinkančių to laikotarpio dvasią. Taigi kyla klausimas, kodėl gi pripažindami vieno Susirinkimo neklaidingumą, Šv.Pijaus X kunigų brolijos nariai atmeta kito Susirinkimo nutarimus ir pastangas „skaityti laiko ženklus“? Apaštališkosios Tradicijos tapatinimas su kurio nors laikotarpio Bažnyčios mokymu yra klaida, nes „apaštalų gautoji Tradicija, Šventajai Dvasiai globojant, žengia toliau Bažnyčioje: auga Tradicijos žodžių bei dalykų suvokimas, auga tiek tikinčiųjų mąstymo bei svarstymų širdies gilumoje pastangomis, tiek giliausiu dvasinių dalykų patirties pažinimu, tiek skelbiamajame žodyje tų, kurie su vyskupystės perdavimu įgijo pastovią tiesos charizmą“ (Dei Verbum, 8).

Liturginio atsinaujinimo labirintai

Stiprėjant sekuliarizacijos procesui, Katalikų Bažnyčios padėtis pasaulyje vis blogėjo. Buvo tikimasi, kad iš Vatikano II Susirinkimo išplaukiančios reformos, o ypač liturginė reforma, pataisys Bažnyčios padėtį ir ji įgaus naują gyvybę bei pagreitį. Deja, taip neatsitiko, reforma neatnešė laukiamo rezultato. Bažnyčios krize netruko pasinaudoti tradicionalistai, kurie dėl Vakarų Bažnyčios nuosmukio ėmė kaltinti Vatikano II Susirinkimą ir jo „dvasią“. Šia „dvasia“ po Susirinkimo sumaniai naudojosi radikalieji progresistai, savavališkai siekiantys kuo didesnių ir ne visuomet Susirinkimo nutarimus atitinkančių permainų. Kaip viename savo interviu kalbėjo kardinolas J.Ratzingeris, „Vatikano II „dvasia“ buvo naudojama kaip priedanga pačioms keisčiausioms, nieko bendro su Susirinkimu neturinčioms liturginėms idėjoms. Toks piktnaudžiavimas Susirinkimo vardu padėjo reformos entuziastams įtikinti ištisas tikinčiųjų bendruomenes, jog ta horizontali, bedvasė „liturgija“, kurioje jie nuo šiol turės dalyvauti, ir yra tai, ko norėjo ir siekė Susirinkimo Tėvai“. Taip suklaidinti buvo ir Šv.Pijaus X kunigų brolijos nariai. Iki šiol jie mano, kad Vatikano II Susirinkimas siekė sąmoningai sumenkinti nuo amžių nekintančią tradiciją. Tai, kas vyko po Susirinkimo, visiškai neatitiko tikrosios liturginės Vatikano II Susirinkimo vizijos. Liturginės konstitucijos Sacrosanctum Consilium tikslas buvo naujai atskleisti Dievo garbinimo tradiciškumą ir autentiškumą, tuo tarpu po Susirinkimo specialiai sukurtos komisijos, vadinamos Consiliumu, kuri turėjo įgyvendinti liturginę reformą praktikoje, nariai, ypač Consiliumo vadovas A.Bugnini, reformos eigą pakreipė perdėm radikalia kryptimi.
Radikaliausia buvo altorių atgręžimo akcija, kuri dar labiau suskaldė progresyvistus ir tradicionalistus. Iki Vatikano II Susirinkimo kunigas, aukodamas šv.Mišias, stovėdavo nusisukęs į altorių – versus altare, o po reformos įgyvendinimo, siekiant išryškinti bendruomeninį šv.Mišių pobūdį, kunigas atsisuko veidu į žmones – versus populum. Šv.Pijaus X kunigų brolija šį pasikeitimą liturgijoje laiko visiškai nepriimtinu ir galbūt nėra visiškai neteisi, nes pastaruoju metu vis dažniau atsiranda teologų, kurie įrodinėja, kad Consiliumas neišleido dokumento, oficialiai patvirtinančio įsakantį tokį kunigo pozicijos pobūdį. Liturginėje konstitucijoje Sacrosanctum Consilium apie altoriaus atgręžimą apskritai nėra kalbama, o 1970 metais išleistas „Bendrasis Romos Mišiolas“ tik rekomenduoja atitraukti nuo sienos altorių, „kad būtų galima jį lengvai apeiti ir celebruoti, atsigręžus į žmones“ (Inter Oecumenici 91; IGMR 262). Ši rekomendacija šiandien jau yra tapusi visuotinai įsigalėjusia ir neginčijama liturgine praktika, kuri Šv.Pijaus X kunigų brolijai kelią didžiulį pasipiktinimą. Tačiau, kaip sakoma Lietuvos Vyskupų konferencijos kreipimesi, „amžių tėkmėje šv.Mišių liturginė forma nuolat keitėsi, bet ne esmė. Nėra nei senų, nei naujų šv.Mišių, nes savo esme jos yra ta pati Kristaus auka“. Brolijos nariai priekaištauja, kad šiuolaikinės šv.Mišios neatitinka Kryžiaus aukos pratęsimo, tačiau taip nėra, nes konstitucijoje Sacrosanctum Consilium yra aiškiai pabrėžiamas Eucharistijos, kaip Kristaus aukos, šventimas.
Kitas liturginės reformos aspektas, prie kurio norėtų sugrįžti Šv.Pijaus X kunigų brolija, yra šv.Mišių šventimas lotyniškai. Tačiau vietinės kalbos naudojimas liturgijoje buvo ir yra vienas pažangiausių reformos laimėjimų, kuris įgalino tikinčiuosius sąmoningai dalyvauti šventajame Mišių vyksme, jį suprasti ir nebūti pasyviais stebėtojais, nesuprantančiais, ką sako kunigas. Brolijos naudai galima būtų pasakyti, kad konstitucija Sacrosanctum Consilium, rekomenduodama plačiau naudoti gimtąją kalbą, lotynų kalbos nepanaikino, sakydama, kad „Romos apeigose ir toliau tebūnie naudojama lotynų kalba“ (SC, 36). Šiandien, atsižvelgiant į žmonių pageidavimus ir poreikius, lotynų kalba praktiškai yra beveik visai išgyvendinta iš bažnyčių, tačiau brolijos nariai nepagrįstai konstatuoja, kad žmonės trokšta lotyniškų Mišių.

Klaidingas ekumenizmo supratimas

Kaip žinia, Vatikano II Susirinkimas didelį dėmesį skyrė ekumenizmo problemoms, tuo tarpu Šv.Pijaus X kunigų brolija nepritaria ne tik Susirinkimo Dekretui apie ekumenizmą, bet ir Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaracijai bei Religinės laisvės deklaracijai. Visas Susirinkimo mokymas yra orientuotas į pasaulio suvienijimą, visų religijų tarpusavio supratimą. Susirinkimo tikslas yra aiškiai apibrėžtas – tai žmogiškojo asmens laisvė ir vertė, kurią Bažnyčia turi paversti tikrove per brolišką dialogą, toleranciją, pagarbą ir bendrą veikimą, siekiant taikos pasaulyje. „Visi be savo kaltės nepažįstantieji Kristaus Evangelijos ir jo Bažnyčios, bet ieškantieji Dievo nesugadinta širdimi ir besistengią malonės poveikyje įvykdyti savo darbais Dievo valią, kaip ją diktuoja sąžinės balsas - visi gali pasiekti amžinąjį išganymą“ (LG, 16). Čia išsiskiria skirtingos Susirinkimo ir Šv.Pijaus X kunigų brolijos ekleziologijos sampratos. Vatikano II Susirinkimo nuostatą, skelbiančią, kad „tikroji Kristaus Bažnyčia yra Katalikų Bažnyčioje“ (subsistit in), brolijos nariai verčia į teiginį, kad „tikroji Kristaus Bažnyčia yra (est) Katalikų Bažnyčia“, todėl, anot jų, be Katalikų Bažnyčios nėra išganymo. Laikydamasi tokios nuostatos brolija Katalikų Bažnyčioje išryškina triumfalizmą, kuris ilgus amžius neleido Bažnyčiai įgyvendinti tikrosios Evangelijos esmės, pagrįstos meilės dialogo principu. Anot brolijos narių, jei Bažnyčia ir turi kalbėtis su kitomis religijomis, tai tik tam, kad atverstų kitas tautas. Pripažinti kitų religijų laisvę, jų teigimu, reikštų į tą patį lygmenį sustatyti Katalikų Bažnyčios tiesos pranašumą ir kitų religijų klaidingumą, todėl, anot jų, „mes turime būti misionieriai, skelbti Evangeliją, atversti sielas į Jėzų Kristų, o ne kalbėtis su jomis, stengdamiesi prisitaikyti prie jų principų“. „Mes mylime juos, todėl norime juos atversti, - sako brolijos nariai, - kad jie gyventų ne klaidoje, o tiesoje“. Bet, kaip rašoma Lietuvos Vyskupų Konferencijos kreipimesi, „Susirinkime buvo pabrėžtas visuotinis įpareigojimas ieškoti tiesos ir atitinkamai pagal ją gyventi. Katalikų Bažnyčia išlieka šioje tiesoje, tačiau ši tiesa neturi būti primetama jokia išorine prievarta kitiems“. 1993 metais sudaryta Jungtinė tarptautinė komisija teologiniam dialogui tarp Katalikų Bažnyčios ir Stačiatikių Bažnyčios pasirašė Balamando deklaraciją, kurioje yra atmetamas uniatizmas – senas vienybės siekimo metodas. Deklaracijoje rašoma, kad „tiek lotyniškosios, tiek Rytų Katalikų Bažnyčios ganytojiška veikla daugiau nebeturi tikslo patraukti vienos Bažnyčios tikinčiųjų į kitą, tai yra ji atsisako prozelitizmo tarp stačiatikių. Ji siekia tenkinti savo tikinčiųjų dvasinius poreikius ir netrokšta plėstis Stačiatikių Bažnyčios sąskaita“. Deklaracijoje nepateisinamas joks triumfalizmas ir jokie argumentai, kurie leistų kaltinti ar žeminti kitą Bažnyčią. Tokio dokumento pasirašymas, ieškant dialogo, buvo pažangiausias žingsnis Rytų ir Vakarų Bažnyčių istorijoje. Tuo tarpu Šv.Pijaus X kunigų brolija šią deklaraciją pasmerkė kaip Katalikų Bažnyčios misijos išdavystę.
Vatikano II Susirinkimas pirmą kartą istorijoje parodė tokį nenumaldomą norą taikytis ir siekti vienybės, atsisakyti viso to, kas skatino per ilgus amžius įsigalėjusį susiskaldymą, panieką ir neapykantą ne tik tarp krikščioniškų Bažnyčių, bet ir tarp kitų religijų. Tai ypač atsiskleidė 1986 metais Asyžiuje įvykusioje pasaulinės maldos dienoje, į kurią bendrai maldai už taiką buvo sukviesti įvairių religijų ir konfesijų atstovai iš viso pasaulio. Šv.Pijaus X kunigų brolija nepritarė tokiam Katalikų bažnyčios žingsniui. Dar ir šiandien ji naudojasi filmuota šio neeilinio įvykio medžiaga ir pristato ją, kaip griaunančią Katalikų Bažnyčios tikėjimą.

Vatikano II Susirinkimo apologija

Katalikų Bažnyčia visais laikais turėjo trūkumų. Būtų naivu užmerkti akis ir nematyti joje susidariusių problemų, tačiau lygiai tiek pat naivu yra nepastebėti, kad tos problemos kyla ne iš Vatikano II Susirinkimo, o iš viso modernaus pasaulio krizės, mūsų visų dvasinio ir moralinio nuosmukio, kurį sąlygoja postmodernistinio laikmečio dvasia. Vatikano II Susirinkimas buvo atsakas į laikmečio dvasią, bet ne priimant visų jo negerovių, o stengiantis į jas įnešti dieviškąjį matmenį ir taip jas išsklaidyti. Pasaulis ne visuomet vystosi į priekį. Tai suvokė ir popiežius Jonas XXIII, sušaukęs Vatikano II Susirinkimą tam, kad išsakytų susirūpinimą ne tik krikščionybės, bet ir viso pasaulio likimu, pasaulio, su kuriuo Bažnyčia, žmogaus genijaus progresui einant nežinoma kryptimi, atsiradus naujoms gyvenimo sąlygoms bei formoms, pradėjo tikrą dialogą, vedantį paklydusią žmoniją į Kristaus tiesos bei meilės pažinimą, į santarvę ir į tai, kas ją vienija, o ne skiria, į tai, kas joje yra gera, o ne bloga.
Vatikano II Susirinkimas atrado vidurį tarp nekantraus progresizmo ir sustabarėjusio tradicionalizmo, Jis buvo pasirengęs atgręžti religines tiesas į žmogų, pasiruošęs priimti naujos epochos iššūkius bei keisti pasaulį pagal evangelijos mokymą, pirmą kartą istorijoje elgiantis gailestingai, o ne griežtai. Šv.Pijaus X kunigų brolijai tokios dialoginės katalikų Bažnyčios nuostatos atrodo visiškai nepriimtinos, ir tas sukelia bereikalingą įtampą tarp katalikų.

Lina KLUSAITĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija