Bažnyčia ir pasaulis
dialogo principas?
Žvilgsnis į Šv. Pijaus X kunigų brolijos veiklą
|
37 metų belgas Erikas
Žakmė pasakojo, kad įstojo į kunigų seminariją, nors po
teisės studijų dirbdamas draudimo kompanijoje buvo turtingas
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka |
Iki šiol mažai Lietuvoje
žinoma Šv.Pijaus X kunigų brolija balandžio pabaigoje ir gegužės
pradžioje pakvietė žiniasklaidos atstovus ir Kauno visuomenę į
spaudos bei viešą konferencijas, kuriomis mėgino atkreipti dėmesį
į savo veiklą bei plačiau save pristatyti. Pasitelkęs gausią fotografuotą
bei filmuotą medžiagą, brolijos narys 37 metų belgas Erikas Žakmė
(Eric Jacqmin) pasakojo apie Katalikų Bažnyčios krizę moderniame
pasaulyje ir stengėsi įrodyti, kad šią krizę sąlygojo 1962-1965
metais įvykęs Vatikano II Susirinkimas. Nepriimdami jokių naujovių
ir laikydami save tradicionalistais, Šv.Pijaus X kunigų brolijos
nariai konservatyvaus mentaliteto ir tradicijas gerbiančioje bei
jas išsaugojusioje Lietuvoje tikisi rasti sau palankią dirvą.
Kad Lietuvos gyventojai nebūtų lengvai suklaidinami, pateikiame
kelias įžvalgas apie šios brolijos pagrindines nuostatas bei prieštaravimus.
Šv.Pijaus X kunigų brolijos
statusas
Šv.Pijaus X kunigų broliją 1970
metais įkūrė arkivyskupas Marcel Lefebvre, dirbęs apaštaliniu
delegatu prancūziškai kalbančioje Afrikoje. Jis nepritarė Bažnyčios
atsinaujinimo reformoms ir nepriėmė II Vatikano Susirinkimo nutarimų.
Savo tikslu brolija paskelbė siekį išsaugoti nekintantį tradicinį
Katalikų Bažnyčios tikėjimą, pagal jį rengti kunigus ir steigti
seminarijas bei aukoti tradicines šv.Mišias lotyniškai. Iš pat
pradžių ši veikla buvo aprobuota Bažnyčios, tačiau po 1974 metų
apaštalinės vizitacijos ir M.Lefebvre pareikštos deklaracijos
1975 metais brolija buvo paleista, o 1988-aisiais arkivyskupui
M.Lefebvre be popiežiaus sutikimo konsekravus keturis kunigus
vyskupais, jam ir jo sekėjams, sulaužiusiems ištikimybę popiežiui,
buvo paskelbta ekskomunika. Šios ekskomunikos brolija nepripažįsta
ir toliau laiko save priklausančia Katalikų Bažnyčiai. Šiuo metu
brolijai priklauso aštuonios seminarijos, esančios Vokietijoje,
JAV, Argentinoje, Prancūzijoje, Australijoje, Filipinuose, o pagrindinė
jų yra Šveicarijoje Econe, kur įsikūręs ir brolijos centras.
Iš viso turinti per 440 kunigų ir veikianti 65 pasaulio šalyse
prieš keletą metų brolija savo veiklą pradėjo ir Lietuvoje. Įkūrusi
savo centrus Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose bei 2002 metais įšventinusi
pirmąjį lietuvių kunigą Edmundą Naujokaitį, brolija Lietuvos vyskupų
ėmė reikalauti leidimo aukoti tradicines šv.Mišias lotyniškai.
Šį reikalavimą, surinkę 2500 tūkst. Lietuvos gyventojų parašų,
brolijos nariai grindė pačių žmonių noru. Lietuvos vyskupai nepatenkino
šio brolijos reikalavimo ir 2002 m. vasario 25 d. paskelbė Lietuvos
Vyskupų Konferencijos kreipimąsi į kunigus ir tikinčiuosius, kuriame
išdėstė nepritarimą Katalikų Bažnyčios vienybę skaldančiai brolijos
veiklai ir jos nuostatoms.
Prieštaringas Tradicijos
suvokimas
2002 m. vasario 25 d. Lietuvos
Vyskupų Konferencijos kreipimesi į kunigus ir tikinčiuosius sakoma,
kad, vadovaudamiesi prieštaringu Tradicijos suvokimu, brolijos
nariai diskredituoja Bažnyčios pastangas atsinaujinti ir vienintele
nekintama bei teisinga tradicija laiko tik XVI amžiuje įvykusio
Tridento Susirinkimo mokymą bei popiežiaus Pijaus V patvirtintą
liturgiją. Dar IV amžiuje buvo keliamas klausimas, kokiu būdu
gali kisti bei plėstis tikėjimo išpažinimo artikulai ir kaip tai
suderinti su vienu ir visiems laikams duotu Apreiškimu. XIX amžiuje
pasireiškus įvairioms dogmų raidos teorijoms, šiandien jau kiekvienam
tapo aišku, kad apaštalų Tradicija sekantis dogminis Bažnyčios
mokymas yra istoriškai sąlygotas, kad iki minėto Tridento Susirinkimo
jis nuolat kito, formavosi pagal to laikotarpio kultūrinį paveldą,
pasaulėžiūrą, susidūrė su įvairiomis pasaulio sampratomis, filosofinėmis
mokyklomis ir interpretacijomis. Todėl nenuostabu, kad, siekdami
atskleisti gilesnį Apreiškimo turinį ir mėgindami priartinti jį
prie to meto tikrovės suvokimo modelių sukonkretinant Apreiškimą
to laikotarpio žmonėms, vėlesni susirinkimai visais laikais interpretavo
ankstesnių susirinkimų nutarimus. Pradedant Visuotiniu Nikėjos
Susirinkimu (325 metais) ir baigiant Vatikano II Susirinkimu,
kiekvienas jų Bažnyčios istorijoje įnešė tam tikrų naujovių, doktrininių
pakeitimų, atitinkančių to laikotarpio dvasią. Taigi kyla klausimas,
kodėl gi pripažindami vieno Susirinkimo neklaidingumą, Šv.Pijaus
X kunigų brolijos nariai atmeta kito Susirinkimo nutarimus ir
pastangas skaityti laiko ženklus? Apaštališkosios Tradicijos
tapatinimas su kurio nors laikotarpio Bažnyčios mokymu yra klaida,
nes apaštalų gautoji Tradicija, Šventajai Dvasiai globojant,
žengia toliau Bažnyčioje: auga Tradicijos žodžių bei dalykų suvokimas,
auga tiek tikinčiųjų mąstymo bei svarstymų širdies gilumoje pastangomis,
tiek giliausiu dvasinių dalykų patirties pažinimu, tiek skelbiamajame
žodyje tų, kurie su vyskupystės perdavimu įgijo pastovią tiesos
charizmą (Dei Verbum, 8).
Liturginio atsinaujinimo
labirintai
Stiprėjant sekuliarizacijos procesui,
Katalikų Bažnyčios padėtis pasaulyje vis blogėjo. Buvo tikimasi,
kad iš Vatikano II Susirinkimo išplaukiančios reformos, o ypač
liturginė reforma, pataisys Bažnyčios padėtį ir ji įgaus naują
gyvybę bei pagreitį. Deja, taip neatsitiko, reforma neatnešė laukiamo
rezultato. Bažnyčios krize netruko pasinaudoti tradicionalistai,
kurie dėl Vakarų Bažnyčios nuosmukio ėmė kaltinti Vatikano II
Susirinkimą ir jo dvasią. Šia dvasia po Susirinkimo sumaniai
naudojosi radikalieji progresistai, savavališkai siekiantys kuo
didesnių ir ne visuomet Susirinkimo nutarimus atitinkančių permainų.
Kaip viename savo interviu kalbėjo kardinolas J.Ratzingeris, Vatikano
II dvasia buvo naudojama kaip priedanga pačioms keisčiausioms,
nieko bendro su Susirinkimu neturinčioms liturginėms idėjoms.
Toks piktnaudžiavimas Susirinkimo vardu padėjo reformos entuziastams
įtikinti ištisas tikinčiųjų bendruomenes, jog ta horizontali,
bedvasė liturgija, kurioje jie nuo šiol turės dalyvauti, ir
yra tai, ko norėjo ir siekė Susirinkimo Tėvai. Taip suklaidinti
buvo ir Šv.Pijaus X kunigų brolijos nariai. Iki šiol jie mano,
kad Vatikano II Susirinkimas siekė sąmoningai sumenkinti nuo amžių
nekintančią tradiciją. Tai, kas vyko po Susirinkimo, visiškai
neatitiko tikrosios liturginės Vatikano II Susirinkimo vizijos.
Liturginės konstitucijos Sacrosanctum Consilium tikslas buvo naujai
atskleisti Dievo garbinimo tradiciškumą ir autentiškumą, tuo tarpu
po Susirinkimo specialiai sukurtos komisijos, vadinamos Consiliumu,
kuri turėjo įgyvendinti liturginę reformą praktikoje, nariai,
ypač Consiliumo vadovas A.Bugnini, reformos eigą pakreipė perdėm
radikalia kryptimi.
Radikaliausia buvo altorių atgręžimo akcija, kuri dar labiau suskaldė
progresyvistus ir tradicionalistus. Iki Vatikano II Susirinkimo
kunigas, aukodamas šv.Mišias, stovėdavo nusisukęs į altorių
versus altare, o po reformos įgyvendinimo, siekiant išryškinti
bendruomeninį šv.Mišių pobūdį, kunigas atsisuko veidu į žmones
versus populum. Šv.Pijaus X kunigų brolija šį pasikeitimą liturgijoje
laiko visiškai nepriimtinu ir galbūt nėra visiškai neteisi, nes
pastaruoju metu vis dažniau atsiranda teologų, kurie įrodinėja,
kad Consiliumas neišleido dokumento, oficialiai patvirtinančio
įsakantį tokį kunigo pozicijos pobūdį. Liturginėje konstitucijoje
Sacrosanctum Consilium apie altoriaus atgręžimą apskritai nėra
kalbama, o 1970 metais išleistas Bendrasis Romos Mišiolas tik
rekomenduoja atitraukti nuo sienos altorių, kad būtų galima jį
lengvai apeiti ir celebruoti, atsigręžus į žmones (Inter Oecumenici
91; IGMR 262). Ši rekomendacija šiandien jau yra tapusi visuotinai
įsigalėjusia ir neginčijama liturgine praktika, kuri Šv.Pijaus
X kunigų brolijai kelią didžiulį pasipiktinimą. Tačiau, kaip sakoma
Lietuvos Vyskupų konferencijos kreipimesi, amžių tėkmėje šv.Mišių
liturginė forma nuolat keitėsi, bet ne esmė. Nėra nei senų, nei
naujų šv.Mišių, nes savo esme jos yra ta pati Kristaus auka.
Brolijos nariai priekaištauja, kad šiuolaikinės šv.Mišios neatitinka
Kryžiaus aukos pratęsimo, tačiau taip nėra, nes konstitucijoje
Sacrosanctum Consilium yra aiškiai pabrėžiamas Eucharistijos,
kaip Kristaus aukos, šventimas.
Kitas liturginės reformos aspektas, prie kurio norėtų sugrįžti
Šv.Pijaus X kunigų brolija, yra šv.Mišių šventimas lotyniškai.
Tačiau vietinės kalbos naudojimas liturgijoje buvo ir yra vienas
pažangiausių reformos laimėjimų, kuris įgalino tikinčiuosius sąmoningai
dalyvauti šventajame Mišių vyksme, jį suprasti ir nebūti pasyviais
stebėtojais, nesuprantančiais, ką sako kunigas. Brolijos naudai
galima būtų pasakyti, kad konstitucija Sacrosanctum Consilium,
rekomenduodama plačiau naudoti gimtąją kalbą, lotynų kalbos nepanaikino,
sakydama, kad Romos apeigose ir toliau tebūnie naudojama lotynų
kalba (SC, 36). Šiandien, atsižvelgiant į žmonių pageidavimus
ir poreikius, lotynų kalba praktiškai yra beveik visai išgyvendinta
iš bažnyčių, tačiau brolijos nariai nepagrįstai konstatuoja, kad
žmonės trokšta lotyniškų Mišių.
Klaidingas ekumenizmo
supratimas
Kaip žinia, Vatikano II Susirinkimas
didelį dėmesį skyrė ekumenizmo problemoms, tuo tarpu Šv.Pijaus
X kunigų brolija nepritaria ne tik Susirinkimo Dekretui apie ekumenizmą,
bet ir Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaracijai
bei Religinės laisvės deklaracijai. Visas Susirinkimo mokymas
yra orientuotas į pasaulio suvienijimą, visų religijų tarpusavio
supratimą. Susirinkimo tikslas yra aiškiai apibrėžtas tai žmogiškojo
asmens laisvė ir vertė, kurią Bažnyčia turi paversti tikrove per
brolišką dialogą, toleranciją, pagarbą ir bendrą veikimą, siekiant
taikos pasaulyje. Visi be savo kaltės nepažįstantieji Kristaus
Evangelijos ir jo Bažnyčios, bet ieškantieji Dievo nesugadinta
širdimi ir besistengią malonės poveikyje įvykdyti savo darbais
Dievo valią, kaip ją diktuoja sąžinės balsas - visi gali pasiekti
amžinąjį išganymą (LG, 16). Čia išsiskiria skirtingos Susirinkimo
ir Šv.Pijaus X kunigų brolijos ekleziologijos sampratos. Vatikano
II Susirinkimo nuostatą, skelbiančią, kad tikroji Kristaus Bažnyčia
yra Katalikų Bažnyčioje (subsistit in), brolijos nariai verčia
į teiginį, kad tikroji Kristaus Bažnyčia yra (est) Katalikų Bažnyčia,
todėl, anot jų, be Katalikų Bažnyčios nėra išganymo. Laikydamasi
tokios nuostatos brolija Katalikų Bažnyčioje išryškina triumfalizmą,
kuris ilgus amžius neleido Bažnyčiai įgyvendinti tikrosios Evangelijos
esmės, pagrįstos meilės dialogo principu. Anot brolijos narių,
jei Bažnyčia ir turi kalbėtis su kitomis religijomis, tai tik
tam, kad atverstų kitas tautas. Pripažinti kitų religijų laisvę,
jų teigimu, reikštų į tą patį lygmenį sustatyti Katalikų Bažnyčios
tiesos pranašumą ir kitų religijų klaidingumą, todėl, anot jų,
mes turime būti misionieriai, skelbti Evangeliją, atversti sielas
į Jėzų Kristų, o ne kalbėtis su jomis, stengdamiesi prisitaikyti
prie jų principų. Mes mylime juos, todėl norime juos atversti,
- sako brolijos nariai, - kad jie gyventų ne klaidoje, o tiesoje.
Bet, kaip rašoma Lietuvos Vyskupų Konferencijos kreipimesi, Susirinkime
buvo pabrėžtas visuotinis įpareigojimas ieškoti tiesos ir atitinkamai
pagal ją gyventi. Katalikų Bažnyčia išlieka šioje tiesoje, tačiau
ši tiesa neturi būti primetama jokia išorine prievarta kitiems.
1993 metais sudaryta Jungtinė tarptautinė komisija teologiniam
dialogui tarp Katalikų Bažnyčios ir Stačiatikių Bažnyčios pasirašė
Balamando deklaraciją, kurioje yra atmetamas uniatizmas senas
vienybės siekimo metodas. Deklaracijoje rašoma, kad tiek lotyniškosios,
tiek Rytų Katalikų Bažnyčios ganytojiška veikla daugiau nebeturi
tikslo patraukti vienos Bažnyčios tikinčiųjų į kitą, tai yra ji
atsisako prozelitizmo tarp stačiatikių. Ji siekia tenkinti savo
tikinčiųjų dvasinius poreikius ir netrokšta plėstis Stačiatikių
Bažnyčios sąskaita. Deklaracijoje nepateisinamas joks triumfalizmas
ir jokie argumentai, kurie leistų kaltinti ar žeminti kitą Bažnyčią.
Tokio dokumento pasirašymas, ieškant dialogo, buvo pažangiausias
žingsnis Rytų ir Vakarų Bažnyčių istorijoje. Tuo tarpu Šv.Pijaus
X kunigų brolija šią deklaraciją pasmerkė kaip Katalikų Bažnyčios
misijos išdavystę.
Vatikano II Susirinkimas pirmą kartą istorijoje parodė tokį nenumaldomą
norą taikytis ir siekti vienybės, atsisakyti viso to, kas skatino
per ilgus amžius įsigalėjusį susiskaldymą, panieką ir neapykantą
ne tik tarp krikščioniškų Bažnyčių, bet ir tarp kitų religijų.
Tai ypač atsiskleidė 1986 metais Asyžiuje įvykusioje pasaulinės
maldos dienoje, į kurią bendrai maldai už taiką buvo sukviesti
įvairių religijų ir konfesijų atstovai iš viso pasaulio. Šv.Pijaus
X kunigų brolija nepritarė tokiam Katalikų bažnyčios žingsniui.
Dar ir šiandien ji naudojasi filmuota šio neeilinio įvykio medžiaga
ir pristato ją, kaip griaunančią Katalikų Bažnyčios tikėjimą.
Vatikano II Susirinkimo
apologija
Katalikų Bažnyčia visais laikais
turėjo trūkumų. Būtų naivu užmerkti akis ir nematyti joje susidariusių
problemų, tačiau lygiai tiek pat naivu yra nepastebėti, kad tos
problemos kyla ne iš Vatikano II Susirinkimo, o iš viso modernaus
pasaulio krizės, mūsų visų dvasinio ir moralinio nuosmukio, kurį
sąlygoja postmodernistinio laikmečio dvasia. Vatikano II Susirinkimas
buvo atsakas į laikmečio dvasią, bet ne priimant visų jo negerovių,
o stengiantis į jas įnešti dieviškąjį matmenį ir taip jas išsklaidyti.
Pasaulis ne visuomet vystosi į priekį. Tai suvokė ir popiežius
Jonas XXIII, sušaukęs Vatikano II Susirinkimą tam, kad išsakytų
susirūpinimą ne tik krikščionybės, bet ir viso pasaulio likimu,
pasaulio, su kuriuo Bažnyčia, žmogaus genijaus progresui einant
nežinoma kryptimi, atsiradus naujoms gyvenimo sąlygoms bei formoms,
pradėjo tikrą dialogą, vedantį paklydusią žmoniją į Kristaus tiesos
bei meilės pažinimą, į santarvę ir į tai, kas ją vienija, o ne
skiria, į tai, kas joje yra gera, o ne bloga.
Vatikano II Susirinkimas atrado vidurį tarp nekantraus progresizmo
ir sustabarėjusio tradicionalizmo, Jis buvo pasirengęs atgręžti
religines tiesas į žmogų, pasiruošęs priimti naujos epochos iššūkius
bei keisti pasaulį pagal evangelijos mokymą, pirmą kartą istorijoje
elgiantis gailestingai, o ne griežtai. Šv.Pijaus X kunigų brolijai
tokios dialoginės katalikų Bažnyčios nuostatos atrodo visiškai
nepriimtinos, ir tas sukelia bereikalingą įtampą tarp katalikų.
Lina KLUSAITĖ
© 2003 "XXI amžius"