Telšių vyskupijoje
Klapėdos dekanate
 |
Nidos bažnyčia naktį
Arūno BURKŠO nuotrauka |
 |
Garbingiausi nidiškių
svečiai apaštalinis nuncijus arkivyskupas Peteris Stephanas
Zurbrigenas ir Telšių vyskupas Jonas Boruta |
 |
Kalba Neringos meras
Stasys Mikelis. Kairėje Nidos klebonas kun. Valerijonas
Rima |
 |
Tikinčiųjų procesija
eina iš evangelikų liuteronų bažnyčios į naująją Švč. Marijos
Krikščionių Pagalbos bažnyčią |
 |
Naujosios bažnyčios varpas su Neringos
herbu
Algirdo MARČIAUS nuotraukos
|
Atvėrė duris pirmoji katalikų
bažnyčia Nidoje
Kiekviena statoma ir atstatoma
bažnyčia, kurioje
aukojama Eucharistija, tai duonos, žmogaus ir Dievo sakralinio
bendrumo simbolis
Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS
Nida. Šioje Kuršių
nerijos Neringos miesto gyvenvietėje niekada nebuvo katalikų bažnyčios.
Sovietmečiu, prieš uždarant Nidos evangelikų liuteronų bažnyčią,
turinčią garbingą ir kartais tragišką istoriją, atvažiuodavo aukoti
šv. Mišių ir katalikų kunigai. 1960 metais paskutiniąsias šv.
Mišias aukojo šviesaus atminimo monsinjoras Bronislovas Burneikis,
atvykdavęs iš Klaipėdos. Nidos gyventojai katalikai labai norėjo,
kad senojoje bažnyčioje, paverstoje muziejumi, būtų galima aukoti
katalikų šv.Mišias. Tuo ėmė rūpintis grupelė tikinčiųjų, iš kurių
reikia paminėti šviesaus atminimo Bronių Janickį, kuris su Nidos
katalikų tikinčiųjų prašymu važiavo net į Maskvą. Ir taip 1988
metų gruodžio pabaigoje, lygiai prieš 100 metų pastatytoje, tikintiesiems
sugrąžintoje bažnyčioje po ilgos pertraukos vėl buvo aukojamos
pirmosios šv. Mišios, jas vėl aukojo monsinjoras B.Burneikis.
Retkarčiais Mišių laikyti atvažiuodavo pranciškonas kun. Astijus
Kungys. Nuo 1989 metų, klebonaujant pranciškonui kun. Edmundui
Atkočiūnui ir vėliau kun. Jonui Bučeliui bei kun. Narsučiui
Petrikui, katalikai pradėjo šnekėti apie naujos bažnyčios statybą.
1992 metais senoji evangelikų liuteronų bažnyčia su klebonija
buvo oficialiai sugrąžinta jos tikriesiems šeimininkams, kurių
tuo laiku Nidoje buvo nedaug. Nors liuteronai broliškai leido
naudotis bažnyčia jų nustatytu metu, tačiau katalikai energingai
siekė naujos bažnyčios pastatymo. Dėl dvasinio ir kultūrinio centro
statybos į Neringos miesto tarybą kreipėsi Pranciškonų ordino
vadovai. Greitu laiku Neringos miesto savivaldybei buvo pateiktas
713 gyventojų prašymas, kuriam 1994 metais buvo pritarta. Ilgiau
užtruko naujos bažnyčios statybai vietos parinkimas. Nidiškiai
labai norėjo savąją bažnyčią matyti ramioje sakralinėje gamtos
aplinkoje, toliau nuo dažnai triukšmingo miesto centro esančiame
Urbo kalno šlaite (350 m nuo švyturio), kur ta intencija jau ir
kryžius buvo pastatytas. Tačiau dėl statybos vietos pasipriešino
Aplinkos apsaugos departamentas ir Kultūros paveldo inspekcija.
Pasiūlius Neringos merui Stasiui Mikeliui, apsistota ties smėlio
kalvele prie Kopų ir Taikos gatvių sankryžos, netoli pašto.
Pagaliau 2000 m. gegužės 4 d. Telšių vyskupas Antanas Vaičius
pašventino katalikų bažnyčios ir bendruomenės namų pamatus. Vienas
bažnyčios iniciatorių Nidos katalikų bažnyčios pastoracinės tarybos
pirmininkas Antanas Baranauskas statybos darbų vadovui AB Klaista
direktoriui Rimvydui Norkui įteikė iš Popiežiaus apaštalinio nuncijaus
atvežtą pašventintą kertinį akmenį. Vyskupas dėkojo energingajam
miesto merui S. Mikeliui, kuris daug padėjo parenkant bažnyčios
statybos vietą, sprendžiant projektavimo, statybos darbus. Į pamatus
įmūryta metalinė kapsulė su pergamente surašytu aktu, kurio tekstas
buvo toks: Dutūkstantaisiais Šventaisiais Jubiliejiniais Viešpaties
metais Nidos Romos katalikų parapijos žmonių ir Neringos miesto
savivaldybės rūpesčiu bei pastangomis pradėti statyti ir tų pačių
metų gegužės ketvirtą dieną Telšių vyskupo Antano Vaičiaus pašventinti
bendruomenės namų ir katalikų bažnyčios kertinis akmuo bei pamatai,
dalyvaujant šiems garbingiems asmenims, savo parašais patvirtinusiems
šį aktą.
Aktą pasirašė Neringos meras S.Mikelis, Telšių vyskupas A.Vaičius,
monsinjorai J.P.Gedgaudas ir kan. K.Gaščiūnas, kancleris dr.J.Šiurys,
Neringos klebonas kun. V.Rima, Neringos vicemeras V.Giedraitis,
projekto autorius R.Krištapavičius, projekto konstruktorius T.Tūbis,
AB Klaista direktorius R.Norkus, savivaldybės Miesto tvarkymo
ir statybos skyriaus viršininkė Z.Macijauskienė, pastoracinės
tarybos pirmininkas A.Baranauskas. Šio akto jau negalėjo pasirašyti
vienas pirmųjų bažnyčios projektuotojų A.Zaviša, miręs 1998 metais.
Ant kapsulės buvo išgraviruota: Švč. Marijos Krikščionių Pagalbos
parapijos bažnyčia.
Prasidėjo intensyvūs statybos darbai. Nidiškių architektų A.Zavišos
ir Nacionalinės premijos laureato Ričardo Krištapavičiaus sumanymu
bažnyčia architektūriniu ir funkciniu požiūriu yra labai originali
ir atspindinti katalikiškąjį dvasingumą. Joje parodyta gyvenimo
linija: kryžius, po juo varpas, po varpu, bažnyčios centre,
- altorius, virš jo laisvai, tarsi tiesiai iš dangaus nusileidžiantis
Nukryžiuotasis, kurį sukurti ėmėsi skulptorius Stanislovas Kuzma,
po altoriumi, bendruomenės namų atsisveikinimo koplyčioje, katafalkas.
Bažnyčia lyg išnyra iš smėlio, kuris kadaise užpustė senąją Nidos
bažnyčią. Bažnyčia iš išorės atrodo nedidelė, paprasta, prisiderinusi
prie pamario žvejų namų, tačiau viduje ji nustebina savo didžiule
erdve, natūralios šviesos gausa, nes statinyje labai daug stiklo.
Pro didžiulius langus, už altoriaus, matosi Nida ir Kuršių marių
platybė, ir tai lyg simbolizuoja žmogaus dvasios polėkį į erdvę,
prie Dievo. Priešingoje pusėje, virš centrinių įėjimo durų, matosi
originali stiklo ir medžio konstrukcija, sudaranti raidę M. Virš
įstiklinto bokšto į dangų kyla šešių metrų baltas ažūrinis kryžius,
kurį sukonstravo UAB Hoja. Tikintiesiems priimtini šiuolaikiški
altorius ir jo fragmentai: kryžius, įstatytas į Juodkrantės akmenį,
tabernakulis, lampados (amžinoji liepsnelė) erdvinė kompozicija.
Juos projektavo ir padarė Klaipėdos skulptorius juvelyras Vytautas
Karčiauskas ir jo duktė dailininkė vitražistė Laura Potet. Šalia
altoriaus yra dvi mažos patalpos klausyklos. Priekyje yra dvi
sakyklos: viena dvasininkams, kita pasauliečiams. Iš lauko pusės
bažnyčia apkalta impregnuotomis tamsiomis ąžuolo lentelėmis, kurias
išpjovė Juozas Midvikis iš Tauragės. Bažnyčiai ąžuolinius baldus
sukonstravo ir pagamino UAB Nagoja. Bažnyčia vienanavė, dengta
nendrių stogu tradicine senosios Nidos pastatų danga. Stogą
dengė UAB Damava. Prireikus bažnyčios langus, duris galima pakelti,
ir šventorius su amfiteatru tampa bažnyčios dalimi. Amfiteatrą
bus galima naudoti krikščioniškos kultūros renginiams po atviru
dangumi. Po bažnyčia, pusiau įsirausę į smėlio kopą, yra bendruomenės
namai atsisveikinimo koplyčia ir bendruomenės salė. Iš atsisveikinimo
koplyčios nuo balinto ąžuolo katafalko nidiškis iškeliaus į savo
paskutinę kelionę. Bendruomenės salėje gyvieji spręs savo dvasinius,
kultūrinius ir socialinius klausimus. Bažnyčios statybai lėšos
plaukė iš daugelio šaltinių. Nidiškiai jau nuo 1998 metų lėšas
aukojo ir ieškojo rėmėjų. Didžiausia finansinė našta užgulė ant
Neringos savivaldybės.
* * *
Ir štai praėjusį sekmadienį,
birželio 15 dienos saulėtą popietę, nidiškiai ir svečiai rinkosi
į bažnyčios atidarymo iškilmes, kurios prasidėjo Nidos evangelikų
liuteronų bažnyčioje. Čia katalikai padėkojo bažnyčios šeimininkams
evangelikams liuteronams už gražų bendradarbiavimą praeityje.
Šiltus padėkos žodžius pasakė vyskupas J.Boruta. Po to iškilminga
procesija su vėliavomis, giesmėmis ir orkestru ėjo iki naujosios
Nidos katalikų bažnyčios. Šventoriuje prasidėjo bažnyčios atidarymo
apeigos. Amfiteatras nesutalpino visų atėjusių žmonių. Dalyvavo
daug garbių svečių: Šventojo Sosto apaštalinis nuncijus arkivyskupas
Peteris Stephanas Zurbrigenas, Telšių vyskupas Jonas Boruta, Evangelikų
Liuteronų bažnyčios vyskupo pavaduotojas kun. Darius Petkūnas,
LR Vyriausybės kancleris Zenonas Kaminskas, kiti aukšti Bažnyčios
hierarchai, prelatai, kanauninkai, kunigai, Kaliningrado srities
Zelenogradsko miesto, Šilutės, Birštono savivaldybių atstovai
ir kiti svečiai.
Atidarymo iškilmes pradėjo Nidos vicemeras V.Giedraitis. Jo žodžiais
tariant, per trejus metus įvyko stebuklas atvėrė duris nauja
bažnyčia. Tačiau tai tik fizinis statinys. Svarbiau žmoguje sukurti
dvasinę Bažnyčią. Išreiškė viltį, kad ši šventovė kvies maldai,
tarnaus žmonėms paguodos ir džiaugsmo valandą.
Neringos meras S.Mikelis džiaugėsi, kad Lietuvos Atgimimas pasiekė
ir Neringą, kurio apraiška yra ši nauja bažnyčia. Pasak jo, yra
pasiektas kilnus tikslas, kuris paliks gilų pėdsaką istorijoje.
Dėkojo Mažesniųjų brolių ordinui, kuris plėtojo gražią sielovadinę
veiklą, dėkojo architektams ir buvusiam apaštaliniam nuncijui
J.M.Garsijai.
Architektas R.Krištapavičius sakė, kad ši diena pati didžiausia
šventė jo gyvenime. Apgailestavo, kad jos nesulaukė architektas
A.Zaviša. Kun. D. Petkūnas linkėjo evangelikams liuteronams ir
katalikams gražaus bendradarbiavimo, minėjo hierarchų J. Kalvano
ir J. Borutos siekius. Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (bernardinų)
bažnyčios klebonas kun. A.Kungys linkėjo, kad išmintingoji vyresnioji
karta gražiai sutartų su entuziastingąja jaunąja karta. Parapijiečių
vardu merui S.Mikeliui labai nuoširdžiai dėkojo zakristijonas
Aleksandras Rimkus. UAB Klaista direktorius R. Norkus dėkojo
statybininkams ir visiems talkininkams už nuoširdų darbą. Bažnyčios
ir parapijos atstovams buvo įteikti bažnyčios ir bendruomenės
namų simboliniai raktai. Apaštalinis nuncijus palinkėjo visiems
būti gyvaisiais akmenimis dvasinės bažnyčios statyboje ir gyventi
pagal Popiežiaus žodžius Irkis į gilumą.
Po to susirinkusieji buvo pakviesti į bažnyčią. Telšių vyskupas
J.Boruta pašventino altorių, tabernakulį ir bažnyčią. Po to aukojo
šv. Mišias ir pasakė prasmingą pamokslą.
Jis kalbėjo apie naujos bažnyčios reikšmę, pagrindinius bažnyčios
akcentus: altorių, sakyklą, klausyklas, apie katalikiško gyvenimo
svarbą. Pabrėžė, kad ši bažnyčia bus susimąstymo vieta ne tik
Nidos gyventojams, bet ir tūkstančiams Lietuvos tikinčiųjų, atvykstančių
poilsiauti. Šiame Dievo mums dovanotame kampelyje pailsės ne tik
kūnas, bet ir dvasia.
Po šv. Mišių padėkos žodį tarė dabartinis Nidos parapijos klebonas
kun. Valerijonas Rima. Buvo pasirašytas bažnyčios pašventinimo
ir atidarymo aktas. Jį pasirašė Bažnyčios hierarchai, Neringos
savivaldybės ir parapijos atstovai.
Nidos savivaldybės lėšomis Lenkijoje nuliedintas pusantros tonos
varpas bažnyčios pašventinimo metu buvo pastatytas šventoriuje
visiems apžiūrėti. Netrukus jis bus įkeltas į bokštą. Ant varpo
yra Neringos herbas ir žodžiai: Skambėk, garsusis varpe, tarp
jūros kopų, kviesk ir guosk Neringos žmones, tegul Viešpaties,
mūsų Dievo, malonė su mumis tebūna: padaryk mūsų rankų darbus
sėkmingus, palaimink mūsų triūsą (Ps. 90, 17). Bažnyčios atidarymo
metu jos viduje dar nebuvo lyg iš dangaus nusileidžiančio Nukryžiuotojo,
kurio skulptorius dar nebaigė.
Šv. Mišių metu giedojo Nidos kultūros namų centro moterų choras
(vad. Dalia Stančikienė), vargonavo Dangira Žvirblienė. Lietuvos
nacionalinės filharmonijos kamerinis ansamblis Muzika Humana
ir kamerinis choras Aidija Mišių metu atliko ištraukas iš Marc
Antone Carpentier mišių Assupta est Maria ir Te Deum. Nidos
moterų choro repertuare ne tik sakralinės, bet ir įvairaus žanro
dainos. Choras keletą kartų koncertavo Vokietijoje, Romoje lankėsi
pas Popiežių. Nuo 1989 metų Nidos bažnyčioje taip pat giedodavo
vaikų ir jaunimo vokalinis ansamblis, vadovaujamas mokytojos Reginos
Kondraškinos.
Po šv.Mišių bažnyčios amfiteatre Mažosios Lietuvos simfoninis
orkestras ir Klaipėdos muzikinio teatro choras atliko Felikso
Mendelsono-Bertoldžio oratoriją Elijas. Jaunimui koncertavo
krikščioniškojo roko grupė Atika. Šventę vainikavo fejerverkas.
Bažnyčia tai ne vien iškilus pastatas ir dvasininkai. Tai visa
parapija, jos tikintieji. Bažnyčios atidarymo išvakarėse kalbinti
nidiškiai vardijo žmones, daug prakaito išliejusius ir širdies
įdėjusius statant bažnyčią. Kiekvienas reiškė dėkingumą Neringos
savivaldybės darbuotojams, ypač merui S. Mikeliui, pastoracinės
tarybos pirmininkui A. Baranauskui ir daugeliui kitų Nidos žmonių.
Tai A. Rimkus, J. Šlimienė, E. Makrekova, I. Adomaitienė, E. Jonušas,
B. Beniušienė, V. Česnauskienė, M. Leikuvienė, S. Milerienė, D.
Tamulytė, N. Lendraitis, V. ir E. Jonušienės, O. Vainauskienė,
A. Aleksiejus, J. Gustainienė ir kt. Deja, visų net neįmanoma
išvardyti. Žinoma, čia paminėtųjų triūsas ir indėlis yra nevienodi,
kaip ir jų galimybės. Tačiau tikime, kad visų jų norai buvo kilnūs.
Dievas tegul jiems atlygina.
* * *
O dabar, dalyvavę įspūdingose
Nidos katalikų bažnyčios ir bendruomenės namų pašventinimo apeigose
ir pirmosiose šv. Mišiose, pasižvalgykime aplink ir bandykime
suvokti, kuo gi ypatinga yra toji Kuršių nerija gamtos ir krikščionybės
istorijos požiūriu. Nerija baltų (prūsų) kilmės žodis, reiškiantis
nerti, nirti ir siaurą žemės ruožą tarp dviejų vandenų. Kuršių
nerija tai 98 km ilgio sausumos ruožas tarp Baltijos jūros ir
Kuršių marių. Anksčiau jis dar vadintas Užmariu (Lietuvių enciklopedija,
XX t., Bostonas). Kaip pavaldi Kuršo vyskupystei, Kuršių nerija
pirmą kartą minima 1322 metais (N. Strakauskaitė Kuršių nerija
Europos pašto kelias, 2001). 1961-aisiais Kuršių nerijos gyvenvietėms
Alksnynei, Juodkrantei, Pervalkai, Preilai ir Nidai suteiktas
Neringos miesto pavadinimas. Šiuo metu jame gyvena apie 2 500
žmonių, kas metai atvyksta apie 700 tūkst. lankytojų. 2000-aisiais
Kuršių nerija įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūrinio
kraštovaizdžio objektas. Tai viena vaizdingiausių nerijų pasaulyje,
vienas gražiausių Baltijos jūros kurortų pačiame Europos centre.
Negali neprisiminti poeto Eugenijaus Matuzevičiaus eilių: Dainuoja
čia smėlio keliaujančios bangos - // Ta muzika užburia, lieka
širdy
// Tu, rodos, net viską užmiršt pasirengęs: // Vien jūrą
ir vėją, ir dainą girdi - // Dainuoja keliaujančios bangos
* * *
Koks buvo istorinis krikščionybės
kelias šiame nuostabiame gamtos kampelyje? XIII amžiuje, Kryžiuočių
ordinui užėmus negausiai apgyvendintą Kuršių neriją, į ją vyko
misionieriai skleisti Dievo žodį. Apie šio krašto religinį gyvenimą
rašytinės žinios yra tik nuo XVI amžiaus. Teigiama, kad po krikščionybės
įvedimo Kuršių nerijoje buvo statomos tik evangelikų liuteronų
bažnyčios. Martinas Liuteris savo reformatines idėjas, kuriomis
buvo siekiama atsiskirti nuo Romos Katalikų Bažnyčios, XVI a.
pradžioje pradėjo skelbti Vokietijoje. Lietuvoje jos greitai plito
vakarinėje Žemaitijoje, nes šiame krašte stokojo bažnyčių ir kunigų,
buvo labai glaudi Prūsijos ir Livonijos kaimynystė. Liuterio mokymui
plisti padėjo 1544 metais įsteigtas Karaliaučiaus universitetas,
kuriame XVI amžiuje mokėsi nemažai lietuvių. Tačiau evangelikų
liuteronų religija Lietuvoje plačiai neįsigalėjo, nes čia savo
misionierišką ir švietėjišką veiklą sėkmingai plėtojo jėzuitai
ir kiti katalikiški ordinai. Deja, jų veikla nepasiekė Kuršių
nerijos gyventojų. Pagaliau katalikybės idėjų plitimo neleido
šio krašto priklausymas germaniškai valstybei. Apie visa tai labai
įdomiai aprašo N. Strakauskaitė.
Kuršių nerijoje buvusios šios evangelikų liuteronų parapijos:
Rasytės, Šarkuvos, Kuncų, Karvaičių, Juodkrantės ir Nidos. Šiuo
metu pastarosios dvi yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, o
kitų gyvenviečių jau nėra arba išlikusiųjų pavadinimai yra rusiški,
nes priklauso Kaliningrado sričiai. Anksčiausiai religinį statusą
įgavo Rasytė. Čia XIV amžiuje buvo pilis ir koplyčia. 1531 metais
buvo liuteronų kunigas, kuris aptarnavo visą Kuršių neriją. Šarkuvos
parapijos įsteigimo tiksli data nežinoma: XVI a. vidurys arba
XVII a. pradžia. 1901 metais Šarkuvoje pastatyta nauja mūrinė
bažnyčia. Kuncų mūrinė bažnyčia pastatyta XVI a. viduryje ir buvo
pietinės Kuršių nerijos parapija. Tačiau XVIII a. pabaigoje prie
bažnyčios priartėjo smėlio kalnas ir Kuncai ištuštėjo. Karvaičiuose
koplyčia pastatyta 1569-aisias, vėliau ji sudegė, tačiau atstatyta
1753-iaisiais. Karvaičių kunigas D.G.Cudnochovius (kilęs nuo Kintų)
žadino Mažosios Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Jis eiliavo ir išleido
trijų lietuviškų giesmių rinkinėlį. Kunigas mokė L.Rėzą, gimusį
Karvaičiuose, būsimąjį liuteronų kunigą, Karaliaučiaus universiteto
profesorių, lietuviškos kultūros, mokslo šviesulį Mažojoje Lietuvoje,
lietuvių liaudies dainų rinkėją, poetą. Pirmąją slenkančio kopų
smėlio grėsmę Karvaičiai pajuto 1764 metais. Kaimas atkakliai,
bet beviltiškai kovojo su smėlio stichija. Galop vienas Prūsijos
valdininkas parašė: Vietovė užpustyta, šeimininkai išmirę, našlės
eina elgetauti. Reikėjo statyti naują bažnyčia ir steigti parapiją.
Labai tiko Nida, tačiau bažnytinė vadovybė pasirinko Juodkrantę.
1795-aisiais buvo pašventinta Juodkrantės medinė nendrių stogu
dengta evangelikų liuteronų bažnytėlė. Čia rinkdavosi Juodkrantės,
Nidos, Naglių bei smėliu užpustyto Karvaičių kaimo gyventojai.
Medinės bažnytėlės pastatas buvęs kuklus, be jokio puošnumo, stovėjo
keletas suolų, sakykla, stalas altoriui, vargonų nebuvo, kunigas
užvesdavęs giesmę ir bendruomenė darniai giedodavo. Pamaldos buvo
laikomos vokiečių ir lietuvių kalbomis. Kurį laiką Juodkrantės
parapijos kunigu buvo žymus Mažosios Lietuvos raštijos darbininkas
K.E.Ziegler. Jis buvo vienas Lietuvių literatūrinės draugijos,
kuri domėjosi lietuvių kalbos ir kultūros likimu Rytų Prūsijoje,
steigėjų. 1878 metais medinė Juodkrantės bažnytėlė sudegė, o vietoje
jos 1885-aisiais pastatyta nauja gotikinio stiliaus raudonų plytų
bažnyčia. Po Antrojo pasaulinio karo kurį laiką čia buvo miltų
sandėlis, o po to - Miniatiūrų muziejus, nuo 1989-ųjų bažnyčia
grąžinta Juodkrantės tikintiesiems.
Nuo XIX a. vidurio jau egzistavo ir Nidos parapija. Apie ją šiame
straipsnyje pateikiamos istorinės žinios padės geriau pažinti
praeitį ir suprasti, įvertinti dabartį. Nida iki XVIII a. pabaigos
buvo susijusi su Karvaičių parapija. 1812 metais D.G.Kuverto iniciatyva
buvo įrengtas pastatas pamaldoms. Nidos parapijos įsteigimo data
1854 metai. Senajam bažnyčios pastatui sunykus, liuteronų pastorius
G. Echternach (Nidoje dirbo 1876-1894m.) ėmėsi naujos bažnyčios
statybos. Iki šiol tebestovinti gotikinio stiliaus raudonų plytų
bažnyčia buvo pašventinta 1888 metais. Jai jaukumo teikė medinės
lubos, langų vitražai, altoriaus paveikslas Kristus teikia ranką
apaštalui Petrui, bijančiam nuskęsti. Bažnyčioje buvo įtaisyti
Karaliaučiaus firmos Gebauer vargonai bei kaizerio žmonos dovana
šviestuvai (dabar bažnyčioje tikslios jų kopijos). Pagaliau
po 1923 metų Klaipėdos kraštui ir šiaurinei Kuršių nerijos pusei
tapus Lietuvos dalimi, Nida sparčiai plėtėsi: 1925-aisiais pastatyta
mokykla, įkurta Nidos sklandymo mokykla, įsteigtas muziejus, 1933-iaisiais
Nida įgavo kurorto teises. 1939 metais buvo apie tūkstantį gyventojų,
vasaros metu - apie penkis tūkstančius vasarotojų. Iki Antrojo
pasaulinio karo pabaigos Kuršių nerijos gyventojų daugumą sudarė
kuršininkai, lietuviai ir vokiečiai. Atskirose vietovėse gyventojai
skyrėsi pagal tautybę ir keitėsi amžių tėkmėje. XVIII a. pabaigoje
Karvaičių parapijoje tik penktadalis gyventojų buvo vokiečiai,
keturi penktadaliai kuršininkai ir lietuviai. Pietinėje kuršių
nerijos dalyje jau nuo Ordino laikų dominavo vokiečiai. XX a.
pradžioje padėtis smarkiai kito ir šiaurinėje Kuršių nerijos dalyje.
1920 metais Nidos parapijoje iš 1 230 asmenų tik 80 laikė save
lietuviais. Toks drastiškas pasikeitimas įvyko po to, kai 1876-aisiais
buvo visiškai išstumta lietuvių kalba iš Rytų Prūsijos mokyklų.
Padėtis nedaug pagerėjo po 1923 metų, nors mokyklose valstybinė
kalba buvo lietuvių. Tačiau mokytojų dauguma buvo vokiečiai.
Kuršių nerijos gyventojų pamaldumas XVIXVII amžiais nebuvo didelis,
nes trūko bažnyčių, kunigų. Žvejai mėgdavę girtauti, buvę prietaringi.
Prūsijos valdžia kartu su bažnytine vadovybe ėmė drausminti ir
auklėti gyventojus. Šis darbas nenuėjo veltui. XIX amžiuje kuršininkai
jau pasižymėjo religingumu, dora. Vokiečių ornitologas J.Thienemann,
keletą dešimtmečių gyvenęs Kuršių nerijoje, rašė: Žmogui nenueiti
į bažnyčią buvo neįsivaizduojamas dalykas. Toji visada buvo apypilnė,
o ypatingais atvejais, pavyzdžiui, vyskupui vizituojant, bažnyčia
buvo sausakimša. Evangelikų liuteronų bažnyčia turėjo didelį poveikį
žmonių mentalitetui, pasaulėžiūrai. Mums, katalikams, yra labai
siektinas tų laikų Bažnyčios ir mokyklos bendravimas. 1944-ieji
Kuršių nerijai buvo lemtingi metai, pakeitę jos žmonių gyvenimą.
Vasarą buvo pradėti evakuoti Klaipėdos krašto, o po 1944-ųjų Kalėdų
pasitraukė ir Kuršių nerijos gyventojai. Tai yra riba, skirianti
mus nuo Kuršių nerijos žmonių pasaulio, kuris egzistavo šimtmečius
ir buvo brutaliai sunaikintas po karo. Į Kuršių neriją atsikėlė
gyventi daug žmonių iš įvairiausių Lietuvos vietų, taip pat iš
kitų sovietinių respublikų. Sovietų armijos kareiviai Nidos bažnyčios
nesugriovė, bet sudraskė altoriaus paveikslą. Vėliau į Kuršių
neriją sugrįžo dalis buvusių gyventojų. Jie vėl norėjo savo bažnyčioje
evangeliškų pamaldų. Kartais čia atvažiuodavo ir katalikų kunigas,
aukodavęs šv. Mišias. Reikia atiduoti pagarbą Hansui Sakučiui
ir Albertui Kalviui, kurie važiavo į Vilnių bei Maskvą bažnyčios
reikalais. H. Sakučiui buvo leista atlikti religines apeigas.
Pagal senojo paveikslo liekanas buvo atkurtas naujas paveikslas.
1958 metais H. Sakutis išvažiavo į Vokietiją.
Spaudoje rašyta (Klaipėda, 2001 11 08), jog Nidos komunistai,
partiniai darbuotojai sunaikino Nidos bažnyčios dokumentus, sugriovė
rytinį bokštelį, kryžių suvarpė kulkomis, sunaikino antrąjį altoriaus
paveikslą, demontavo altoriaus stalą, bažnyčios suolus, langus,
sakyklą, vargonus. Vargonų vamzdžiai mėtėsi miške, varpų virvės
buvo nupjautos. Tačiau Nidos ir Klaipėdos šviesuolių dėka Nidos
bažnyčia nepavirto sandėliu ar šokių sale, ji atiteko kultūros
reikmėms. 1969 metais bažnyčios pastate buvo atidarytas Neringos
istorijos muziejus. 1984-aisiais čia buvo pastatyti nauji vargonai.
Muziejuje vykdavo vargonų, kamerinės muzikos ir poezijos vakarai.
Lietuvos Atgimimo pradžioje, nuo 1988 metų pabaigos, į Nidos bažnyčią
vėl sugrįžo katalikų ir evangelikų liuteronų pamaldos.
* * *
Pravartu trumpai žvilgtelėti
į krikščionybės kelią Lietuvoje. Tiktai baigiantis pirmajam tūkstantmečiui,
krikščionybė priartėjo prie Lietuvos. Misionieriai bandė skleisti
krikščionybę ir į baltų tautas, bet nesėkmingai. 966 metais iš
Romos atvykęs Prahos vyskupas Adalbertas Vaitiekus apkrikštijo
Dancigo gyventojus, jūra pasiekė Sembos sritį (ten vėliau įkurtas
Karaliaučius), bet jau 997 metų pradžioje čia mirė kankinio mirtimi.
Kitas misionierius arkivyskupas Brunonas Bonifacas 1009-aisiais
mirė kankinio mirtimi su savo palydovais Rusios-Lietuvos pasienyje
(P.Rabikauskas Krikščioniškoji Lietuva, sud. L.Jovaiša, 2002).
1251 metais Mindaugas Kryžiuočių ordino iniciatyva priėmė krikštą
ir buvo vainikuotas Lietuvos karaliumi. Deja, dėl Ordino puldinėjimų
į pastatytą ant krikščionybės kelio vežimą lietuviai tąkart negalėjo
įlipti ir todėl daugiau kaip 100 metų liko pagoniška tauta. Tačiau
įžiebta krikščionybės liepsnelė po Mindaugo mirties nebeužgeso.
Didieji Lietuvos kunigaikščiai Gediminas, Algirdas, Kęstutis siekė
krikšto, bet ne iš kryžiuočių rankų. 1373 metais popiežius Grigalius
XI kreipėsi į Lietuvos kunigaikščius, kad priimtų krikščionių
tikėjimą, kuris jiems atneštų taiką, krašto gerovę. Tikėjimo skelbėjais
Popiežius numatė lenkus, kurių padedami, kai į sostą atsisėdo
lietuvis kunigaikštis Jogaila, lietuviai 1387 metais priėmė krikštą.
Prasmingi popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai, parašyti 1987 metais
apaštališkajame laiške Lietuvos vyskupams jos krikšto 600 metų
jubiliejaus proga: Patekę tartum tarp dviejų varžtų tarp Rytų,
iš kur spaudė slaviškos tautos, ir Vakarų, iš kur veržėsi bauginantis
Kryžiuočių ordinas, jūsų protėviai jau XIII a. pradžioje sukūrė
nepriklausomą valstybę, ryžtingai gynė savo nepriklausomybę ir
laisvę. Šios ypatingos politinės ir geografinės aplinkybės leidžia
suprasti,kodėl lietuviai ilgą laiką priešinosi priimti Kryžių
iš tų, kurie ėjo su iškeltu kalaviju ir grasino juos pavergti.
Apsikrikštijusi Lietuva įėjo į kultūrinio persiformavimo srovę,
prasidėjusią to meto Europoje, į kultūrinę srovę, kupiną krikščioniškos
dvasios ir atsivėrusią naujojo humanizmo poreikiams. Iš tikėjimo
semtasi įkvėpimo ir paskatinimo ugdyti tas didžiąsias vertybes,
kurios išaukštino Europos istoriją ir per Europos žmones nešė
pažangą kitiems kontinentams.
Lietuviams krikščionybė atvėrė naujus horizontus, padarė juos
lygiateisius ano meto Europos krikščioniškoje bendruomenėje ir
padėjo išlikti tuo, kuo šiandien esame.
* * *
Už vertingus patarimus ir paramą
rašant šį straipsnį autorė dėkoja Neringos viešosios bibliotekos
direktorei Daliai Greičiūtei.
Dr. Gražina KAČERAUSKIENĖ
© 2003 "XXI amžius"