Jauno intelektualo kelias į šventumą

Dievo tarnas Ivanas Mercas

Ateinantį sekmadienį, birželio 22 dieną, Bosnijos mieste Banja Lukoje popiežius Jonas Paulius II paskelbs palaimintuoju iš čia kilusį Ivaną Mercą (1896-1928), kuris taps pirmuoju pasauliečiu, pakeltu į Bažnyčios altoriaus garbę per visą trylikos amžių kroatų tautos katalikybės istoriją. Katalikas intelektualas ir „jaunimo apaštalu“ vadinamas I.Mercas nebuvo „gimęs šventuoju“, augo gana liberalioje aplinkoje. Tačiau gilūs mąstymai, studijos bei asmeninė žiaurių Pirmojo pasaulinio karo kovų patirtis paskatino jį pripažinti krikščioniškojo tikėjimo teisingumą ir savo trumpu vos 32 metų gyvenimu tobulai įgyvendinti Evangelijos principus. Jo liudijimas ir mokymas liko aktualūs Dievo ieškantiems šių dienų sekuliarizuotos Europos jauniesiems žmonėms.

Jaunystės išgyvenimai

1896 m. gruodžio 16 d. gimusio I.Merco tėvas buvo čekų tautybės Austrijos kariuomenės karininkas ir vadovavo Banja Lukos geležinkelio stočiai, motina turėjo vengrų ir žydų kraujo. (Iki Pirmojo pasaulinio karo Bosnija, Kroatija, Čekija, Vengrija priklausė austriškajai Habsburgų imperijai.) Tėvai savo vienturčiam sūnui suteikė gerą, viduriniajam visuomenės sluoksniui būdingą auklėjimą, tačiau liberalių nuostatų besilaikančioje šeimoje stipresnio tikėjimo nebuvo. Į krikščionybę buvo žiūrima daugiau kaip į tradiciją, formalumą ar socialinės priklausomybės ženklą, kuris katalikiškoje Austrijoje buvo svarbus aukštesnio lygio valdininkui ar karininkui.
Mokykloje Ivanas įgijo šiokį tokį religinį išsilavinimą, kuris tuomet buvo privalomas, tačiau, kaip vėliau jis pripažino, panašiai kaip šeima, taip pat ir oficialus tikybos mokymas neturėjo įtakos jo religingumui. Tik draugystė su kroatų kalbos mokytoju Liubomiru Marakovičiumi paskatino labiau domėtis ne tik literatūra, bet ir moralinėmis bei religinėmis vertybėmis. Šis pedagogas (jį I.Mercas apibūdino kaip „kataliką pasaulietį, išgelbėjusį mane Amžinybei“) jį taip pat paskatino rašyti gyvenimo dienoraštį, atspindėjusį jo dvasines paieškas ir laipsnišką brandą.
Dienoraštyje aprašyti 16-mečio Ivano išgyvenimai, susiję su pirmąja meile vienmetei Gretai Tišner, kuri ne dėl jo kaltės baigėsi tragiškai. Mergina, kitaip nei Ivanas, buvo gana laisvo elgesio, todėl kelerius metus trukę jų santykiai buvo permainingi. Pagaliau Greta susižavėjo kitu vyru ir, kai šis ją paliko, apimta nevilties, nusižudė. Ši mirtis stipriai sukrėtė Ivano sielą ir, kaip manoma, prisidėjo prie postūmio didesnės, ilgesnės, amžinosios Meilės link, kurios žmogiška būtybė negali suteikti. Būtent šią aukščiausios meilės išraišką jis atrado Jėzuje Kristuje, Jam paskirdamas visą savo gyvenimą.
Baigęs vidurinę mokyklą, Ivanas norėjo studijuoti literatūrą, tačiau tėvai su tuo nesutiko ir išsiuntė jį mokytis į Vienos karo akademiją. Ten jis ištvėrė vos tris mėnesius, nes neturėjo nei noro, nei gabumų siekti karininko karjeros. Tačiau tas trumpas laikotarpis Karo akademijoje nepraėjo veltui: jaunuolis galėjo susipažinti su kitokiu gyvenimu, su žmonių moraliniu skurdu. Tą laikotarpį jo dienoraščiai kupini aprašymų, kritikuojančių korumpuotą aplinką, kuriai spontaniškai priešinosi teisinga Ivano prigimtis. Protestuojant prieš jį supantį moralinį blogį, jį vis labiau traukė tikėjimo pasaulis, vis didesnę erdvę jo sieloje užėmė religiniai mąstymai.
Tėvai pagaliau suprato, jog karo tarnyba nėra Ivano pašaukimas ir po namuose praleistų 1914 metų Kalėdų jis mokslus tęsė jau Vienos universitete. Nusileisdamas motinos pageidavimui, jis įstojo į Teisės fakultetą, tačiau daug laiko skyrė literatūros paskaitoms, lankė teatrus ir menininkų susitikimus, artimai susipažino su tuometinėje liberalioje Vienoje vyravusiu intelektualiniu ateizmu, jo moralinėmis ir socialinėmis pasekmėmis. Tokiomis sąlygomis Ivano siela blaškėsi, ieškojo apimta dvejonių. Tebekankino meilės žaizdos, vis dar buvo gyvas Gretos prisiminimas.

Krikščionio charakterio brendimas

Tačiau, nepaisant visų abejonių ir dvasinių problemų, jo tikėjimas stiprėjo. Džiaugsmą ir atgaivą jis rado Eucharistijoje ir apie tai dienoraštyje jis mini daugelyje vietų. Moralinio tobulumo siekimas, noras pakilti aukščiau vidutinybės padėjo įveikti „Fausto kompleksą“, kurio buvimą supratingai pripažino 19-metis studentas. „Vien tikėti nepakanka, tikėjimas turi būti sistema, gyvenimo kelio vadovas, kad mes neveiktume prieš teisingumo ir amžinybės principą, - rašė Ivanas dienoraštyje 1915 metų gegužę. – Ir aš sakau: „Aut catholicus, aut nihil“ („arba katalikas, arba niekas“). Aš neturiu abejonių šiuo atžvilgiu, žinau ir jaučiu, kad katalikybė yra vienas tikras tikėjimas (jeigu iš viso tikėjimas egzistuoja). (…) Taip, aš esu katalikas širdyje, tačiau tas manyje esantis pirmykštis žmogus, tas Faustas, kuris neturi auklėjimo ir nuostatų, stumia mane atgal troškimais ir verčia viskuo abejoti“.
Visgi daugumą savo sielos problemų jis jau įstengė išspręsti remdamasis tikėjimu, kartu pripažindamas, jog „nieko nėra sunkiau, kaip būti geru krikščionimi“. Jausdamasis silpnas, jis malda kreipdavosi į Dievą pagalbos, stengėsi bent pusvalandį kasdien skaityti Evangeliją. Svarbiu žingsniu charakterio tobulinimo kelyje buvo 1915 m. gruodžio 8 d., per Švč.Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventę, duoti skaistybės iki santuokos įžadai. „Galbūt jie tęsis tol, kol gyvensiu“, - užrašė Ivanas savo dienoraštyje.
Nuo 1914 metų vyko Pirmasis pasaulinis karas. 1916-ųjų pradžioje ir Ivanas buvo pašauktas į karinę tarnybą. Kelis mėnesius praleidęs mokymuose, iki karo pabaigos jis dalyvavo visuose mūšiuose, vykusiuose vadinamajame Italų fronte, žiaurią mirtį regėdamas savo akimis. Ši kančios patirtis dar labiau stiprino jo tikėjimą, silpnino abejones ir tvirtino nuostatą, kad krikščionybė yra vienintelis kelias į blogio įveikimą ir asmeninį tobulumą. Baigiantis karui, 1918-aisiais, jis laiške tėvui rašė: „Aš dėkoju Dievui už galėjimą dalyvauti kare, nes karas išmokė mane tokių dalykų, kurių kitu atveju nebūčiau gavęs. Aš labai noriu vėl būti laisvas ir tvarkyti savo gyvenimą taip, kaip man atrodo teisinga“.
Po karo Ivanas tęsė mokslus Vienoje, dabar su tėvų sutikimu atsidėdamas jo pageidaujamoms literatūros, vokiečių ir prancūzų kalbų studijoms. Dvasinės krizės ir konfliktai pamažu baigėsi, tikėjimas pagaliau užėmė tvirtas pozicijas jauno žmogaus gyvenime. Šiuo laikotarpiu, ypač po 1920 metais praleistų 40 dienų rekolekcijų garsiajame Austrijos šv.Gabrielio misijų centre Medlinge, sustiprėjo jo domėjimasis liturginio ir dvasinio atsinaujinimo sąjūdžiu. Ivanas įsitraukė į Vienoje veikusią kroatų katalikų studentų asociaciją „Hrvatska“ („Kroatija“), tapo vienu jos vadovų. Jis skaitė paskaitas ir ragino draugus rengtis apaštalavimo darbui savo tėvynėje, sakydamas: „Mūsų gyvenimo pagrindu turi būti atsinaujinimas Kristuje, o visa kita savaime susitvarkys“.
1921-1922 metais I.Mercas studijavo Paryžiaus Sorbonos universitete ir „Institute catholique“, kur rengė daktaro disertaciją tema „Liturgijos įtaka prancūzų rašytojams“, vėliau apgintą Zagrebo universiteto Filosofijos fakultete. Paryžiuje jis užmezgė ryšius su prancūzų katalikų intelektualais, dalyvavo Šv.Vincento Pauliečio labdaringos organizacijos veikloje, lankė Prancūzijos garsiąją Lurdo Dievo Motinos šventovę. Liberalieji Ivano tėvai, kurie tuo metu jau buvo persikėlę į Zagrebą (1918 metais, suirus Austrijos imperijai, susikūrė Jugoslavija, apėmusi serbų, kroatų ir slovėnų gyvenamas sritis), nebuvo patenkinti sūnaus intensyviu religiniu gyvenimu, ypač motina norėjo, kad jis būtų „kaip visi“.
Savo laiškuose tėvams Ivanas teisino savo pažiūras, ragino ir tėvus atnaujinti ir stiprinti tikėjimą. Ivanas dienoraštyje 1921 m. sausio 20 d. džiaugsmingai užrašė, kad jo tėvas, minėdamas santuokos 25-ąsias metines, pirmą kartą per dvidešimt metų priėmė šventąją Komuniją. „Mano maldos Švč.Jėzaus Širdžiai davė vaisių“, - taip įvertino sūnus savo tėvo atsivertimą. Tačiau tik po Ivano mirties jo tėvai galutinai suprato sūnaus perspėjimus, kad žemiškas gyvenimas yra trumpas ir duotas pasirengti Amžinybei.

Katalikiško jaunimo organizacinės veiklos ugdytojas

Baigęs studijas Paryžiuje ir 1922 metais sugrįžęs į Zagrebą, kur, kaip minėta, jau iš Banja Lukos buvo persikėlę jo tėvai, I.Mercas įsidarbino vokiečių ir prancūzų kalbų mokytoju katalikiškoje gimnazijoje. Mokytoju jis dirbo likusius šešerius savo gyvenimo metus (po nesėkmingos operacijos mirė nuo progresuojančio meningito 1928 m. gegužės 10 d.), kartu paliko ir ryškią vagą kroatų katalikiškajame gyvenime. Suvokdamas, jog „tikėjimas yra gyvenimo pašaukimas“, I.Mercas į savo katalikišką veiklą žiūrėjo ne kaip į laisvalaikio pomėgį, bet kaip į kovą už nemirtingų sielų išganymą.
Didžiausią dėmesį jis skyrė kroatų jaunimo ugdymui per katalikiškas organizacijas, ypač per „Kroatijos erelių“ asociaciją, kurios viceprezidentu buvo iki savo gyvenimo pabaigos. Šios organizacijos tikslas buvo jaunų žmonių religinis, intelektualinis, moralinis ir fizinis lavinimas. Iš pradžių labiau pasižymėjusi jaunimo sporto varžybų, iškylų ir sąskrydžių rengimu, Ivano pastangų dėka „Erelių“ asociacija išvystė stiprius religinius ir kultūrinius aspektus, veikdama pagal jo iškeltą devizą: „Pasiaukojimas - Eucharistija - apaštalavimas“.
I.Mercas dėjo daug pastangų, kad „ereliai“ neįsitrauktų į politinę veiklą, nebūtų išnaudojami siauriems politiniams interesams. Kaip jaunimo organizacija, ji turėjo būti orientuota į Bažnyčią, atvira visiems jauniems žmonėms, nepriklausomai nuo jų politinių pažiūrų. Ivano nuomone, politinė veikla turėjo būti vykdoma už šios organizacijos ribų, o joje jaunimas turėjo būti ugdomas religine ir kultūrine prasme bei teisingai mokomas gyventi. Vienas didžiausių jo nuopelnų buvo įvedimas į „Erelių“ organizaciją popiežiaus Pijaus XI iškeltų Katalikų akcijos (kurios pradžią padarė dar popiežius Pijus X šūkiu „Viską atnaujinti Kristuje“) idėjų, pagal kurias katalikiškos organizacijos turi aktyviai bendradarbiauti su vyskupais ir kunigais apaštalavimo darbe įvairiose visuomeninio gyvenimo srityse.
Gerai išanalizavęs Pijaus XI 1922 metų encikliką „Ubi arcano Dei“, kurioje kalbama apie Katalikų akcijos uždavinius, I.Mercas parašė net 17 straipsnių šia tema. Jis aiškino Popiežiaus mokymą, ypač pabrėždamas privalomą katalikiškų organizacijų lojalumą Bažnyčiai, kaip sėkmingos veiklos pagrindinę sąlygą. Jis laikė Katalikų akcijos sąjūdį (beje, Europoje jis didžiausią masiškumą buvo pasiekęs kaip tik Lietuvoje, kur Katalikų veikimo centro struktūroms prieš Antrąjį pasaulinį karą priklausė beveik vienas milijonas narių!) Šventosios Dvasios malone, kad „Bažnyčiai būtų sugrąžintos tautos, anksčiau buvusios krikščioniškos, bet atsidūrusios prieš naujosios pagonybės pavojų“.
Žinoma, Katalikų akcijos nereikėtų suabsoliutinti, kaip to nedarė ir pats I.Mercas, kuris jos nekūrė, bet principus stengėsi pritaikyti jau egzistuojančiai „Kroatijos erelių“ asociacijai, kreipdamas ją bendradarbiauti su Bažnyčios hierarchais. Katalikų akcijos poreikį apsprendė tam tikras istorinis momentas - XX a. pradžia, kai Bažnyčiai reikėjo organizuotos pasauliečių tikinčiųjų atspirties prieš materialistinėmis ir liberalistinėmis ideologijomis paremtų judėjimų plitimą tuometėje Europoje. Vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, kai kuriose šalyse Katalikų akcija užleido erdvę kitoms katalikiškoms organizacijoms ir naujoms pasauliečių apaštalavimo formoms.
Tačiau vis dėlto verta pastebėti, kad II Vatikano Susirinkimo dokumentuose tarp pasaulietinių katalikiškų sąjūdžių konkrečiai paminima tik Katalikų akcija, kaip labiausiai pasitarnavusi Kristaus Karalystės naudai. Susirinkimas netgi rekomenduoja tęsti jos veikimą, nes tokio tipo organizacijos iki šiol geriausiai atitinka Bažnyčios apaštalavimo uždavinius. Stipriausias organizacines struktūras Katalikų akcija šiuo metu turi Austrijoje ir Italijoje.

Mokymo ir maldos gyvenimo darna

Jaunimo ugdymo darbuose I.Mercas ypatingą dėmesį skyrė moralės klausimams. Analizuodamas tai, ką šia tema rašė Popiežius ir vyskupai visame pasaulyje, jis norėjo, kad kroatų jaunieji katalikai teisingai suprastų, kaip krikščionys turi elgtis iškilus naujiems iššūkiams. Ypač kalbėdamas apie meilę, santuoką, skaistumą ir seksualumą, Ivanas, pats būdamas jaunas ir beveik neturėdamas tokio pobūdžio patirties, visgi rašė apie tai su tokia brandžia išmintimi, kad tapo tikru moraliniu autoritetu daugeliui amžininkų.
Ne tik jauniems vyrams, bet ir merginoms bei moterims Ivanas tapo gyvenimo pagal tikėjimą mokytoju ir draugu. Kroatų jaunų moterų sąjūdžio pradininkė Marica Stankovič vieną savo straipsnį apie I.Mercą pavadino „Moterų garbės riteris“ ir pripažino jo skaistaus gyvenimo pavyzdžio įtaką jaunosioms to meto katalikėms. Savo straipsniuose Ivanas stengėsi iškelti moteriškojo orumo reikšmę ir kilnų moters pašaukimą motinystei bei apaštalavimui, taip pat Dievui paaukotam gyvenimui.
I.Mercas buvo vienas pagrindinių liturginio atsinaujinimo sąjūdžio skatintojų Kroatijoje. Jam liturginės apeigos tapo atsaku į didesnės vienybės su Dievu poreikį, taip pat meninės išraiškos kulminacija. Ivanas liturgija domėjosi nuo studijų laikų tiek Vienoje, tiek ir Paryžiuje. Vienoje jam neišdildomą įspūdį paliko dalyvavimas liturginėse dvasinėse pratybose, o Paryžiuje jis lankė pamaldas seserų benediktinių koplyčioje, kuri buvo žinoma kaip Paryžiaus intelektualų dvasinis centras.
Kaip minėta, savo disertacijos tema jis pasirinko liturgijos įtaką prancūzų rašytojams, todėl daug skaitė liturgijos ekspertų darbų. Grįžęs į Zagrebą, I.Mercas pats daug rašė apie liturgiją katalikų periodikoje, stengėsi, kad jaunieji katalikai ją geriau suprastų, - tuomet pamaldos dar vyko lotynų kalba, - ir galėtų aktyviai jose dalyvauti. „Kiekvienas katalikas tampa didžiu ir visuotiniu per liturginę meditaciją. Jis atideda savo asmeninius interesus į šalį ir pradeda justi tai, ką jaučia visa Bažnyčia, paties Kristaus didingumą, - rašė jis straipsnyje „Per liturgiją į dvasinį atsinaujinimą“. - Galima sakyti, kad liturgija yra pedagogika tikrąja to žodžio prasme, nes liturgijos pagalba tikintysis savo sieloje patiria visus Kristaus amžinojo gyvenimo etapus“.
Kasdienės šv. Mišios ir šventoji Komunija buvo I.Mercui asmeninio maldos gyvenimo centras. Dar iki šiol yra žmonių, prisimenančių, kaip Ivanas kasdien, pusę septynių ryto, eidavo į pamaldas, vykstančias Zagrebo Švč. Jėzaus Širdies bazilikoje, kuri priklausė jėzuitams. Adoracija prieš Švč. Sakramentą jam buvo ypač brangi pamaldumo forma. Daugelis jaunuolių, stebėdami jį klūpantį, susikaupusį ir žvelgiantį į tabernakulį, patys pajuto įkvėpimą garbinti eucharistinį Jėzų. Vienas jo artimų draugų sakė: „Būdamas bažnyčioje kartu su I.Mercu ir stebėdamas jį gali pajusti realų Dievo buvimą. Matant jį klūpantį visiškai nuolankų, pagarbų ir atvira širdimi, pabrėžiamas toks šventos, skaisčios, teisingos ir begalinės Dievybės buvimas, kad pačiam prieš Ją norisi pulti ant kelių, atsiduodant visa savo siela, kaip tai daro Ivanas“.
Kitas būdingas I.Merco katalikiško pamaldumo bruožas buvo didelė pagarba Švč. Mergelei Marijai. Šią pagarbą jis subrandino lankydamas Lurdo Dievo Motinos šventovę Prancūzijoje, kai studijavo Paryžiaus Sorbonos universitete. Grįžęs į Zagrebą, jis skatino piligrimystes į Lurdą, parašė keletą straipsnių, skaitė paskaitas apie stebuklingus išgijimus ir kitas patiriamas malones. Ypač profesionaliai Ivanas sukritikavo žymų Prancūzijos rašytoją Emilį Zolia, kuris savo rašiniuose stengėsi paneigti Lurde vykstančius reiškinius ir patį Dievo Motinos garbinimą, sąmoningai klaidindamas, iškraipydamas ir nutylėdamas faktus.
I.Mercas savo dienoraštyje yra nurodęs, kad po Lurdo patirtų dalykų rožinys tapo jo antruoju geriausiu draugu. (Pirmuoju liko Eucharistija.) Rožinys nuolat buvo jo rankose, ir jis meldėsi eidamas gatve bei kitomis, kartais netgi nepatogiomis aplinkybėmis. „Kada gyvenimas yra sunkus ir sukelia daug rūpesčių, paimk Dievo Motinos rožinį, ir ši malda tave nuramins bei suteiks jėgų pakelti viską, visiškai atsiduodant Dievo valiai“, - taip yra pasakęs Ivanas vienai savo mokinei. Jo kambario garbingoje vietoje stovėjo Lurdo Dievo Motinos atvaizdas, prie kurio nuolat degė nedidelis žiburys.

Dvasinio paveldo reikšmė

1928 m. vasario 10 d., jau sunkiai sirgdamas ir laukdamas lemtingos operacijos, I.Mercas savo dienoraštyje užrašė: „Šiandien mama pirmą kartą sutiko melstis rožinį kartu su visa mūsų šeima“. Ivano nuomone, toks mamos atsivertimas buvo pirmiausia Lurdo Dievo Motinos nuopelnas, kurios liturginė šventė yra vasario 11-ąją. Kartu tai buvo ir malonė, nešama sunkios Ivano ligos, dėl kurios kentėjo ir jo motina. „Mama jaučia didelį skausmą, - rašė Ivanas dienoraštyje 1928 m. vasario 13 d. - Tačiau aš pastebėjau, kad ji pradėjo noriai melstis. Praėjusį vakarą darėme kažką panašaus į įžadus, kad kai tik leis aplinkybės, visada melsimės rožinį kartu. Keista: šis mūsų kentėjimas, atrodo, stebuklingai paveikė mano mamą, kuri netgi rožinį meldžiasi visai lengvai. (…) Tai yra empirinis įrodymas, kad kančia yra stipriausia priemonė išganymui ir sielai apšviesti“.
Laukdamas operacijos, Ivanas buvo visiškai pasirengęs stoti Dievo akivaizdoje. Savo dvasios vadovui jis sakė suvokiąs, kad turės mirti ir kad ši gyvybės auka bus sudėta už jaunuosius žmones, kurių ugdymu jis taip rūpinasi. Prieš guldamas į ligoninę, jis lotynų kalba parašė trumpą dvasinį testamentą, kurio žodžiai: „Miriau katalikų tikėjimo ramybėje: mano gyvenimas buvo Kristus ir mirtis buvo mano pasiekimas“ - dabar iškalti ant jo kapo Švč. Jėzaus Širdies bazilikoje. Dieną prieš mirtį, 1928 m. gegužės 9-ąją, Ivaną pasiekė telegrama iš Romos su popiežiaus Pijaus XI, apie kurio mokymą jis tiek daug su pagarba rašė, palaiminimu.
Žinia apie I.Merco išėjimą į Amžinybę greitai pasklido po Zagrebą ir visą Kroatiją. Jam atminti skambėjo Zagrebo katedros varpai, kas paprastai būna tik mirus vyskupui. Tūkstančiai sukrėstų jaunųjų kroatų atėjo atiduoti paskutinę pagarbą savo tikrajam sielų vadovui. Dėl savo vienturčio sūnaus netekties skausmingai išgyveno ir Ivano tėvai, kurie po jo mirties tapo pamaldžiais praktikuojančiais katalikais. I.Merco palaikai buvo palaidoti Mirogojaus kapinėse, bet 1977-aisiais, vykstant jo kanonizacijos bylos tyrimui (diecezijoje tuometinio Zagrebo arkivyskupo kardinolo Franjo Seperio rūpesčiu šis tyrimas pradėtas 1958 metais), ekshumuoti ir perkelti į Švč. Jėzaus Širdies (jėzuitų) bažnyčią, kurią šis Dievo tarnas reguliariai lankė visą gyvenimą.
Daugelis I.Merco gyvenimo tyrinėtojų pripažįsta, kad jo įtaka po mirties tapo dar didesnė. Jo vardas visam laikui liko idealu, o gyvenimo liudijimas ir mokymas – įkvėpimo šaltiniu jauniesiems katalikams, kurie, kaip ir I.Mercas, rodo veiklią ištikimybę Kristui ir meilę Bažnyčiai. Pernai miręs buvęs Zagrebo arkivyskupas kardinolas Franjas Kuharičius, kuris taip pat daug prisidėjo prie būsimojo palaimintojo dvasinio paveldo iškėlimo, yra pasakęs: „I.Mercas suprato Bažnyčios slėpinį… Jis žinojo, kad visas Bažnyčios gyvenimo slėpinys yra Jėzus Kristus, kuris nuolat būna joje ir savo Dvasia ją moko, veda, buria ir saugo. I.Mercas žinojo, kad negali būti apaštalavimo už Bažnyčios, be Bažnyčios ir tuo labiau prieš Bažnyčią. Organizmas negali būti kuriamas ir griaunamas tuo pačiu metu“.

Mindaugas BUIKA
Parengta pagal
Bozidaro Nagy, SJ, knygą „Kas yra Ivanas Mercas“

© 2003 "XXI amžius"