Įklimpę į dumblą

Valdantieji atsidūrė tarsi savotiškoje baloje, iš kurios jau nebeišmano kaip išsikapstyti. O tos balos didžiulės ir dumblinos esama. Todėl ir trypia tie mūsų gelbėtojai, pradedant socialdemokratais, socialliberalais, visokiais valstiečiais, baigiant liberalais demokratais, kurie jau faktiškai tapo uoliais socialdemokratų parankiniais, savotiška „kominterno sekcija“. Kitaip ir būti negalėjo. Juk to paties medžio šakos, iš tų pačių nomenklatūrininkų šaknų išaugusios. Tuo tarpu gudresnieji, kaip socialdemokratų vadai, stovi balos pakraštyje ir mosuoja raudonais gvazdikais. Girdi, tik nenustokit, bičiuliai, nenuleiskit rankų, nenukrypkit nuo „generalinės linijos“. Juk dar liko turtelio, dar ne visi Trakų nacionalinio draustinio ežerai atsidūrė mūsų rankose. Ir sostinė vis dar ne partijos bičiulių glėbyje, nepaisant titaniškų Premjero ir partijos vado pastangų. Nors, kaip pastebėjo viena garsi žurnalistė, Kristina Brazauskienė žengia pirmus žingsnius iš biznio į politiką. Tik, skirtingai nuo kitų, jai politinės karjeros kelią tvirtai ir nuosekliai valo jos galingas vyras… Ką ten Prezidentas, stumiantis į Vilniaus savivaldybės administratoriaus vadovo kėdę savo patarėją, gana neaiškios reputacijos V.Galvoną. K.Brazauskienei atsiveria kur kas didesnės perspektyvos. O laiko „geriems darbams“ liko nedaug. Nepaisant demonstruojamo optimizmo ir pasitikėjimo savimi, partijos galvos, jos partinis aktyvas suvokia, kad laiko limitas baigiasi, ir vis daugiau žmonių pamatė, kas iš tiesų yra tie tariamai besirūpinantys socialiniais reikalais bei mažinantys gilią prarają tarp neregėtai išpampusių turtuolių ir nebesuduriančių galo su galu.
Kitoje tos pačios mauruotos ir dumblinos balos viduryje neryžtingai mindžiukuoja socialliberalai, vis dar vaidindami savarankiškus ir net retsykiais drįsdami pagąsdinti vyresniuosius brolius, jog imsią ir pasitrauksią iš „didžiosios koalicijos“ Vilniaus taryboje ir paliksiantys socialdemokratus kartu su lenkais, rusais ir prezidentiniais. Tai kelia gardaus juoko net pačiam Č.Juršėnui ir kitiems partijos vadams. Jie puikiai žino, kad socialliberalai niekur nepabėgs ir klusniai vykdys valdančiosios partijos įsakymus bei direktyvas. Nes bėgti nėra kur. Nebent glaustis prie naujosios Liberalų ir centro sąjungos, kas irgi visiškai nerealu. Pastarieji jau pasimokė iš kartą jau buvusios didžiosios nesąmonės, pavadintos „naująja politika“.
Apskritai politinis žargonas pastaruoju metu tapo labai skurdus. Kur ne kur trykšteli vienas kitas slaptas, kartais sodresnis ar apysodris žodis. Pagaliau niekas dėl to nebesisieloja, išskyrus galbūt vis dar neišnykusius idealistus. Bet jeigu nepriklausomybės atgavimo pradžioje dar sielojomės dėl tuščiakalbiškumo, pigaus populizmo, vis dėlto šen bei ten aptikdami džiugesnę gaidą, tai dabar tokių beveik nebeliko, o ir likusieji užtraukė šermenų giesmes. Pasirodo, idėjinė kova Atgimimo pradžioje nieko nepadėjo Lietuvai. Labai greitai išdygo materialinis monstras, kuris visiškai sudorojo idealistus. Tuo pat metu sparčiai vyko visuomenės susiskaldymas. Augo rūmai, ir iš senųjų bei naujųjų nomenklatūrininkų formavosi kovingi miesčionys, pačia blogiausia to žodžio prasme. Daugelis žmonių, stovėję Sąjūdžio ištakose ir apskritai dorai amžiaus pabaigos nenugyvenę, nepasiekę net pusiaukelės, pavargo, kiti, ieškoję šilčiau atsisėsti, liko medeliais, svyruojančiais pakelėje. Jokio aiškesnio tikslo, jokio idealo. Todėl A.Brazausko ir jo klano tikslas pasiektas. Vienvaldystė tapo norma, visuomenė galutinai atbukinta. Žmonių sąmonės mulkinimo procedūras kur kas sumaniau ir atkakliau nei okupacijos metais vykdo agresyvios ir su priemonėmis nesiskaitančios komercinės televizijos. Visokie „holivudai“ ir „barai“ bei „nomedos“, „gelbėtojų komandos“ ir panašūs primityvūs renginiai ypač jaunus žmones daro tikrais mankurtais. Neatsitiktinai ir vienos nacionalinio radijo laidos vedėjas, skyręs savo laidą žinomam Lietuvos ir užsienio futbolo vartininkui Gintarui Staučei, toje laidoje lygino garsųjį vartininką su … Aleksandru Matrosovu, sovietinės propagandos sugalvotu „didvyriu“, kuris esą savo kūnu uždengė vokiečių dzoto ambrazūrą. A.Matrosovo mitas buvo eilinė pasakėlė, kaip ir sovietinė legenda apie Mašą Melnik (Marytę Melnikaitę). Jeigu Matrosovas toks ir buvo, tai jis šoko prieš vokiečių kulkosvaidžio vamzdį ne iš begalinės meilės „draugui“ Stalinui, o iš visiškos nevilties, bado „nenugalimojoje“ raudonojoje armijoje. Ir dar aimanuojama, kodėl žmonės neina balsuoti, kaip, pavyzdžiui, papildomuose Seimo narių rinkimuose keturiose apygardose. Todėl, artėjant 2004 metų rudenį vyksiantiems Seimo rinkimams, vėl imta svarstyti galimybę atkurti prieš kelerius metus veikusią dviejų rinkimų ratų sistemą. Kodėl taip susirūpinta tuo klausimu? Ogi labai paprastai.Valdančioji partija pajuto, kad rinkimus gali pralaimėti, o įvedus dviejų turų sistemą galima panaudoti įvairias manipuliacijas. Šituos dalykus dabartinė nomenklatūra labai gerai išmano.
Na, o valdžios triumviratas - premjeras A.Brazauskas, Seimo pirmininkas A.Paulauskas ir prezidentas R.Paksas toliau tęsia visuomenės apžavėjimo spektaklį. Vadinamajame tradiciniame trijulės susitikime esą tartasi, kaip užkirsti kelią valdininkų piktnaudžiavimui, perkeliant žemės sklypus į gražiausius Lietuvos gamtos kampelius. Seimo Pirmininkas aiškino, jog Vyriausybė „gavo medžiagą“ dėl žemės grąžinimo įstatymo taikymo, kaip tobulinti esamus įstatymus, kad valdininkai nepiktnaudžiautų informacija, savo teisėmis ir tarnybine padėtimi. Atseit tik dabar premjeras A.Brazauskas gavo žinių apie „galimus“ piktnaudžiavimo atvejus ir sudarė komisiją, kuriai vadovauja Vidaus reikalų ministerijos sekretorius A.Astrauskas. Premjeras pripažino, jog iš tikrųjų yra gana daug atvejų, kada aukšti pareigūnai turi po devynis dešimt ar net penkiolika sklypų. Ir dar pridūrė, kad jo sudaryta komisija dirba, tačiau koncentruojama daugiau dėmesio skirti teisininkams, kurie nustatytų, ar teisėtas šių sklypų išskyrimas ir gavimas. Taip aiškino Premjeras, nors žino, kad tokio pobūdžio jo sudaryta komisija tėra tik dekoracija. Šaukštai jau seniai popiet, sklypai išdalyti, aptverti tvoromis, saugomi piktų šunų ir asmeninių kūnsargių, o Premjeras be jokios komisijos pats puikiai žino, kas yra tų sklypų savininkai ir kokiose valdžios kėdėse jie sėdi. Todėl ir sklypų niekas iš jų neatims, jų savininkai net simbolinių nuobaudų negaus. Nes kitaip ir būti negali. Juk tuos sklypus pasiglemžė ne kokie nors petraičiai ar jonaičiai, o paties Premjero klano žmonės.
Kol valdžios trijulė dedasi prabudusi ir nieko nežinojusi apie šią valdininkų savivalę, Seimas toliau pluša paskendęs absurdiškose diskusijose. Tai dėl vadinamųjų kovinių šunų, tai dėl vyro pavertimo moterimi ar atvirkščiai. Tuo klausimu ypač susirūpinęs pats sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas, kuris aiškiai tikisi solidžių dividendų ne tik iš kelių dešimčių psichikos ligonių, bet pirmiausia iš tų, kas suinteresuoti tokiomis operacijomis. Šioje situacijoje keisčiausia tai, kad ne tik Seimas, bet ir visuomenė įvelta į beprasmiškas diskusijas dėl kelių dešimčių nenormalių žmonių susigalvotų problemų. Aišku, tie nelaimėliai, nors ir gana agresyviai reikalaujantys savo „teisių“, čia mažiausiai dėti. Sprendžiant iš sveikatos rūpintojėlio socialdemokrato J.Oleko entuziazmo tuo klausimu, lyties pakeitimu labiausiai suinteresuoti visai kiti asmenys.
Tad iš dumblo dar ilgai neišbrisime.

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"