Gal apolitiškumo pasekmės?

Žiniasklaida skelbia, mokytojai pasakoja ir mes patys matome, kaip kartais elgiasi kai kurie dvylikos metų ir vyresni mokiniai bei mokinės – traukia būreliais į nuošalesnę vietą, sako, tik parūkyti… Mokytojams jų pasekti negalima: bus mokinių sekimas, pažeminimas, įžeidimas, o to neleidžia demokratija. Ir mokiniai tuo naudojasi: jie žino mokinių teises, bet „nežino“ (taip jiems patogiau) savo pareigų. Kyla klausimas, ar turi jie gražų savo gyvenimo tikslą, idealą, ar supranta tikrąsias gyvenimo vertybes, ar žino, kad dvasinės vertybės yra kilnesnės, brangesnės, gražesnės už materialines, ar žino, kad, be materialinių turtų, dar yra dvasiniai, moraliniai turtai, tėvynės meilė, kurią reikia tausoti, ugdyti, o tėvynę mylėti, ją ginti yra garbinga, kilnu? Ar visa tai jiems aiškina tėvai, žiniasklaida, mokykla?
Sakoma, kad mokykla turi būti apolitiška, tačiau tuo savo „apolitiškumu“ ar netampa ji politiška nepriklausomos Lietuvos priešams? Gamta nemėgsta tuštumos. Ar tas „apolitiškumas“ nėra ta tuštuma, į kurią veržiasi hedonizmas, amoralumas, seksas, žiaurumas ir kiti įvairūs nusikaltimai? Prieškario nepriklausomos Lietuvos mokykla, kiek prisimenu, buvo politiška, nes kalbėta apie Dievą, patriotizmą, okupuotą Vilniaus kraštą, garsią Lietuvos praeitį, dorą, darbštumą, kilnumą, gėrį, grožį, ir Lietuvos piliečiai buvo tokie. Mylėjo Lietuvą, ją gynė, sovietinės okupacijos metu pogrindyje kūrė organizacijas kovai su pavergėjais.
Kad tai tiesa, puikiai parodo Panevėžio rajono Krekenavos vidurinės mokyklos mokinių sovietmečiu sukurta slapta tautinė jaunųjų literatų pasipriešinimo organizacija „Prisikėlimo ugnis“, kuriai priklausė apie 18 jaunuolių, daugiausia abiturientų. Štai jie: Česys Cemnolonskis, poetas Petras Jodikis (miręs), broliai Jonas Stasys Juzelėnai, Irena Jucytė-Krikščiūnienė (mirusi), Gailiūnas (miręs), Ipolitas Krikščiūnas (miręs), Zigmas Plėštys, Perevičius, Petrulaitis, Apolonija Sirutavičiūtė, broliai Zenonas (miręs), Vytautas (miręs) ir Romanas Šulčiai bei kiti. 1951 metų pabaigoje jie buvo saugumiečių suimti, nuteisti, kalėjo Šiaulių, Lukiškių kalėjimuose, Šilutės, Archangelsko, Komijos lageriuose. 1956 metais kai kurie buvo paleisti.
Grįžęs namo, Z.Šulčius parvežė buvusiai bendramokslei penkis storus sąsiuvinius tremtyje gimusių iš kančios, meilės tėvynei ir ilgesio eilėraščių. Vienas sąsiuvinis – 1954 metų antologijos „Veidu į Tėvynę“ rankraštis, du sąsiuviniai – 1955 metų „Benamių“ antologijos rankraštis. Kituose dviejuose (metai nenurodyti) – eilėraščiai, prisiminimai, lietuvių poetų posmai apie laisvę. Ant vieno sąsiuvinio užrašyta: „Čia ne dainos harmoningos/ Ir ne fantazija graži/ Čia yra skausmas/ Gyvenimo taip audringo audringo“. Jame eilėraščiai ir trys ilgokos maldos, primenančios litanijas, pvz.: „Pažvelk, Viešpatie, savo gailestingomis akimis į mus, vargstančius, ir neužgesink mūsų karšto troškimo“; „O Marija, suteik mums jėgų atlikti šventą pareigą „Baltajam Raiteliui“; „Marija, suteik kankinio ištvermę, didvyrio pasiryžimą nekaltiems mūsų kaliniams jų tardymo ir kankinimo metu“; „Dieve, kuris leidai pasaulio tautoms ir įkvėpei joms laisvės troškimą – prašome Tave grąžink ir mūsų Tėvynei laisvės dienas“; „Amžiną šviesą suteik tiems, kurie žuvo už Lietuvos laisvę“; „Gailestingiausioji Jėzaus Širdie, pasigailėk mūsų, mūsų šeimų ir Tėvynės“ ir t.t. 1957 metais Z.Šulčius areštuotas ir vėl išsiųstas į Mordoviją. Teko atvežtas lauktuves slėpti tarp lubų, kur jos išgulėjo iki 2003 metų kovo.
Moteris, atnešusi sąsiuvinius, Č.Cemnolonskio poezijos knygelę „Ąžuolų sakmė“ ir rašinį „Žaliuojančiam kaime užaugo trys sūnūs“ apie bendramokslius, prisipažino, jog bijojo, todėl viską slėpė. Tik šiemet, kovo 11 dienos Lietuvos televizijos patriotinės laidos paveikta, paprašė vyrą atplėšti lubas ir viską išimti. Deja, tekstai pablukę, vienas „Benamių“ sąsiuvinis apgraužtas, tačiau visuose juose sudėta meilė, ilgesys, kančia, ir šiandien suprantama…
Perskaitęs rašinį, rankraščius, pagalvojau: „Štai kas pokario metų abiturientams rūpėjo, kuo jie gyveno, kuo jie tikėjo, domėjosi, nes taip jie buvo išauklėti tėvų, mokyklos, anų laikų žiniasklaidos. Todėl ir kyla teisėtas klausimas: kodėl šiandien yra tokių mokinių, kuriems rūpi ne patriotizmas, dora, kilnumas, gerumas, o hedonizmas, palaidumas, vienadieniškumas. Nors jiems gražu, bet tai žemina žmogų. Bijau, kad neimtų dominuoti „apolitiškieji“. Ar ne dėl to kalta „apolitiška“ mokykla? Atsisakys apolitiškumo, grįš patriotizmas, dvasinių turtų diegimas, ir gyvenimas bus geresnis, gražesnis, saugesnis. Viskas priklauso nuo auklėjimo, nes vaikas yra vaško gabaliukas, iš kurio galima nulipdyti ir angeliuką, ir velniuką…

Vincas STEPONAVIČIUS
Krekenava, Panevėžio rajonas

© 2003 "XXI amžius"