XXI amžius

Jėzus Eucharistijoje - mūsų vienybės šaltinis

Italai turi puikų posakį: „Buono come il pane“ – „Geras kaip duona“. Tai prasmingas gero žmogaus duonos kepalui prilyginimas. Kol kviečio grūdas virsta kvapia duona, jis kelissyk pasikeičia: apmiręs grūdas krinta į dirvą, iš jo išauga varpos, jos nupjaunamos, grūdai sumalami ir miltai kepami.
Panašūs pasikeitimai vyksta ir krikščionio gyvenime. Kad tikintysis galėtų virsti savotiškos duonos abišale, kurią aplinkiniai galėtų valgyti ir sakyti: „Tas žmogus geras kaip duona“, - labai svarbu sekti Kristumi, kuris yra neprilygstama eucharistinės duonos dovana, per kurią Jis visą save atiduoda mums, kad mes, vis artimiau vienydamiesi su Dievo Avinėliu, galėtume Jo žvilgsniu žvelgti į visus žmones ir kaskart aiškiau juose įžiūrėti Jį, mylintį ypač įvairių vargų kamuojamus žmones.
Didžioji vargšų mylėtoja Motina Teresė štai šitaip sykį kreipėsi į savo seseris: „Kaip artimo meilės misionierės mes esame pašauktos Jėzaus buvimą matyti duonos pavidalu ir paliesti Jį sulaužytuose vargšų kūnuose. Paimdamas duoną Jėzus kalbėjo: „Imkite ir valgykite, tai mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“. Pats save atiduodamas Jis kviečia mus Jo meilės galia augti, kad ir mes darytume tai, ką darė Jis. Kristaus meilė duos mums jėgų ir privers už Jį atiduoti save. Leisk seserims ir žmonėms tave sunaikinti. Mes neturime teisės neatiduoti savo gyvybės kitiems, per kuriuos susitiksime su Kristumi.
Mes neturime teisės atskirti Eucharistijos nuo vargšų ir vargšų atskirti nuo Eucharistijos. Tu esi tikra artimo meilės misionierė, kai eini pas vargšus ir neši kartu su savimi Jėzų. Jis pasotina mane, Jo alkstančią, o dabar aš einu pasotinti Jį, alkstantį sielų ir meilės.
Jėzus dėl to virto duona, kad pasotintų mus, alkstančius Dievo. Pasvarstyk Dievo nuolankumą: Jis padarė save alkstančiu, kad savo dievišką alkį pasotintų mūsų meile, mūsų tarnyste. Melskimės, kad liktume ištikimos. Melskimės už savo vargšus, kad ir jie alktų Dievo“.
Eucharistijos šventime visada pirmiau esti Žodžio liturgija ir tik paskui aukos. Nes tik tada, kai mes paskelbtą Dievo žodį maldingai apmąstome, mumyse auga tikėjimas, kurio dėka mes priimame Viešpatį Jėzų Komunijoje, stengdamiesi vis labiau gręžtis nuo savo valios ir persiimti Jo mintimis, žodžiais ir kasdieniais poelgiais, idant vis laisviau ir išradingiau galėtume tarnauti Jam, kuris kaskart daugiau mums duoda savo šviesos Jį pastebėti kituose žmonėse ir meilės - mylėti juos kaip Jis.
Todėl Dievo malonė nesiliauja mus kvietusi ypač į sekmadienio – Viešpaties dienos Eucharistijos liturgiją, kurios šventimo metu, vienydamiesi su mirusiu, prisikėlusiu ir tarp mūsų esančiu Jėzumi, galėtume taip artimai priglusti prie Jo Širdies, kad mus visus aplankytų antgamtinis nušvitimas – prie Jėzaus Širdies ne aš vienas esu prisiglaudęs; prie Jos – parapijos bendruomenė, kuri drauge su manimi meldžiasi ir vienijasi Jo pasiaukojančioje meilėje. Mišių šventimas mus turėtų taip krikščioniškai suartinti, kad, dalydamiesi viena duona, išties pasijustume esą viena Jėzaus bendraminčių didelė parapijos šeimyna – vienas nedalomas kūnas (plg. 1 Kor 10, 17).
Tegul šį sekmadienį, per Kristaus Kūno ir Kraujo šventę, būsiančios iškilmingos ir prasmingos eucharistinės procesijos mūsų krašte – ypač Kaune, kai prie Įgulos bažnyčios 12 val. bus švenčiama Eucharistija, o po jos vyks procesija į Arkikatedrą Baziliką, kurioje dalyvaus visų miesto parapijų atstovai (su savo spalvingomis vėliavomis), dvasininkai, vienuoliai, klierikai, jaunimas ir kiti tikintieji, - mūsų širdžių akys tikėjimo žvilgsniu težvelgia į monstrancijoje išstatytą konsekruotą Ostiją ir joje tegul adoruoja gyvąjį Kristų, o atsivėrusios mūsų lūpos Jam atsidavimo giesmę tegieda: Viešpatie Jėzau, mūsų Valdove, teikis priimti garbę ir šlovę!

Kun. Vytenis VAŠKELIS