Siūloma draugystė pagal Maskvos receptą

Artėjant 50-osioms metinėms, kai 1953 m. birželio 17 d. sovietų okupuotoje vadinamojoje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje sovietų tankai Berlyne traiškė į gatves išėjusius darbininkus, Rusijoje pasipylė politikų ir Kremliui pavaldžių laikraščių straipsniai apie dabartinius Rusijos ir Vokietijos santykius. Esą vokiečiai nesistengia atsiliepti į Rusijos signalus „draugauti ir bendradarbiauti“. Cituojamas buvusio Vokietijos kanclerio Helmuto Kolio pareiškimas, padarytas po Prancūzijos, Vokietijos ir Rusijos vadovų susitikimo, kuriame buvo paskelbta deklaracija prieš JAV ir Didžiosios Britanijos karinę operaciją Irake. H.Kolis tuomet pareiškė: „Jeigu Vokietijos vyriausybė ir toliau griaus transatlantinius santykius, tai Europos dabartinė galia atiteks Rusijai“. Panašiai kalbėjo ir Vokietijos Bundestago narys krikščionis demokratas Volfgangas Šoiblė. Jis pareiškė, jog būtina kuo greičiau reanimuoti euroatlantinę partnerystę, ypač saugumo srityje, nes antraip „Europai kils didelis pavojus“. Nors V.Šoiblė ir neminėjo konkrečiai Rusijos, tačiau Maskva tai suprato vienareikšmiškai. Tačiau Rusijos politikai labiausiai užpykę ne ant buvusio kanclerio, bet ant valdančiosios Socialdemokratų partijos veikėjo Rudolfo Bindigo, kuris niekada nepraleidžia progos priminti Maskvai jos vykdomo čečėnų tautos genocido. Anot Rusijos laikraščio „Nezavisimaja gazeta“, R.Bindigas tiesiog degte dega neapykanta Rusijai, vadina ją melo ir klastos imperija. Taip pat Rusijos žiniasklaidoje pasirodė seni ir nuvalkioti kaltinimai, esą istorijos vadovėliuose Rusijos istorija pateikiama kaip nepertraukiama agresyvių karų grandinė, užpuolant ir pavergiant pirmiausia savo kaimynus. Tačiau kur čia įžiūrimi „grubūs iškraipymai“? Pakanka prisiminti tik naujausią SSRS istoriją: 1953 metai - įsiveržimas į Rytų Vokietiją, susidorojant su taikiomis demonstracijomis; 1956-ieji - Vengrija; 1968-ieji - Čekoslovakija. Antrojo pasaulinio karo metu įvykdytas Suomijos ir Lenkijos užpuolimas. 1940 metų vasarą - Baltijos valstybių aneksija. Pagaliau „pažangių“ režimų kūrimas Afrikoje, Azijoje ir visur, kur tiktai buvo įmanoma, nuolatinis riaušių ir sukilimų kurstymas Pietų Amerikoje. Pagaliau Čečėnija. Visko nesuskaičiuosi. Vokietijai priekaištaujama, kad ji tinkamai neatgailauja dėl hitlerinės armijos padarytų nusikaltimų rusų tautai, o tik prisimena holokausto aukas bei čigonų ir homoseksualų persekiojimą. Primenama, jog dabartinėje Vokietijoje manoma, kad Rusija ir Vokietija jau nebegali turėti priekaištų dėl Antrojo pasaulinio karo, nes Rusija okupavo ne tik Rytų Prūsiją, bet ir kelis dešimtmečius laikė faktiškoje okupacijoje Rytų Vokietiją, kurią buvo pavertusi kariniu placdarmu prieš Vakarus. Ir jeigu ne Jungtinių Valstijų ryžtas, tai Europos žemėlapis galėjo būti kitoks, ir rusų kareiviai būtų marširavę ne tik Berlyno, bet ir Paryžiaus bei kitų dabartinės ES šalių sostinių gatvėmis.
Dar Vokietijai primenama, kad ji visiškai nevertina tariamos Sovietų Sąjungos „didžiulės pagalbos“ pokario metais užgrobtoje sovietinėje okupacinėje zonoje. Esą Sovietų Sąjunga išgelbėjo milijonus Rytų vokiečių nuo bado mirties, o vokiečių tautos dalies ištrėmimas iš užgrobtosios Rytų Prūsijos vyko labai humaniškai, nepalyginti humaniškiau nei tai darė Čekoslovakija ir Lenkija. Giriamasi, kad Rusija labai rūpinosi vokiečių karo belaisviais, esą vokiečių belaisviai buvo maitinami ir rengiami geriau nei pačios SSRS gyventojai. Pagaliau leidžiama suprasti, kad ir Vokietijos susivienijimas įvyko tik Maskvos dėka. Tačiau apie kokią nuoširdžią draugystę ir bendradarbiavimą galima kalbėti, jeigu neseniai net trys ketvirtadaliai Rusijos Valstybės Dūmos deputatų balsavo prieš unikalios istorinių ir kultūrinių dokumentų, rankraščių ir paveikslų, pagrobtų iš Vokietijos Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, vadinamosios „Baldino kolekcijos“, grąžinimą. Tad iš kurgi Vokietijos visuomenėje gali atsirasti palankus požiūris į Rusiją?
Šiuo metu Maskva „santykiams pagerinti“ pirmiausia siūlo kurti naujus istorijos vadovėlius, kuriuos parengtų Rusijos ir Vokietijos mokslininkai bei istorikai. Atrodo, nereikia net aiškinti, kokio pobūdžio būtų tokie vadovėliai. Kita vertus, Maskva įdėmiai stebi vis labiau smunkantį kanclerio G.Šrioderio ir jo vadovaujamos socialdemokratų ir žaliųjų koalicijos populiarumą. Beveik neabejojama, jog rinkimus, jeigu jie vyktų dabar, laimėtų opozicijoje esantys krikščionys demokratai. O tai reikštų Vokietijos užsienio politikos pasikeitimą. Antiamerikietiška G.Šrioderio politika daro žalą ne tik euroatlantiniams procesams, bet ir pačiai Vokietijai. Tuo labiau kad labai aukšti Vašingtono pareigūnai nedviprasmiškai pareiškia, jog Paryžiui ir Berlynui skaudžiai atsirūgs jų vykdoma antiamerikietiška politika, o JAV ekonomika atsigaus, nepaisant didžiulių išlaidų karinei operacijai Irake. Jau dabar pastebimas JAV dolerio kurso kilimas. Tuo tarpu Vokietijoje vyksta atvirkštiniai procesai.

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"