| Ekumeninis
mokymas apie kūrinijos globą
 |
Naujaisiais laikais ekologinė
grėsmė Baltijos jūrai yra reali |
Svarbu užtikrinti, kad nebūtų
pažeistas Dievo planas
Apžvelgti Bažnyčios mokymu paremtas
ekologines nuostatas paskatino popiežiaus Jono Pauliaus II laiškas
Konstantinopolio stačiatikių patriarchui Baltramiejui I, kurio iniciatyva
birželio pradžioje buvo surengtas penktasis tarptautinis simpoziumas
laive (dėl to jis dar vadinamas plaukiojančia konferencija), skirtas
religijos, mokslo ir aplinkosaugos santykiams svarstyti. Apie 250
šiemetės konferencijos dalyvių mokslininkų, teologų ir politikų,
keliaudami laivu po Baltijos jūrą, diskusijose buvo sutelkę dėmesį
į temą Baltijos jūra: visų paveldas ir bendra atsakomybė.
Savo laiške Šventasis Tėvas primena dabartinės ekologinės krizės
tikrąsias ištakas, kurių esmė pagarbos Dievo planui nebuvimas.
Santykiai tarp individų arba bendruomenių ir aplinkos niekada negali
būti atsieti nuo jų santykių su Dievu, pažymi Jonas Paulius II.
Kada žmogus atsuka nugarą Kūrėjo planui, jis išprovokuoja netvarką,
kuri neišvengiamai atsiliepia visai likusiai sukurtajai tvarkai.
Todėl ekologinės atsakomybės stoka pirmiausia yra moralinė problema,
paremta antropologine klaida, kuri kyla, kai žmogus užmiršta, jog
jo gebėjime keisti pasaulį visada turi būti gerbiamas Dievo sumanymas
kūrinijai.
Birželio 2 dieną kelionė laivu Baltijos jūra pradėta Gdanske, aplankius
Taliną, Sankt Peterburgą bei Helsinkį, birželio 8-ąją buvo užbaigta
Stokholme, kur ekologinio simpoziumo dalyviams buvo surengtos ekumeninės
Sekminių pamaldos vietinėje liuteronų katedroje. Tas faktas, jog
konferencija vyko plaukiojančiame laive, kuris užsuko į didžiausius
Baltijos uostus, Popiežiaus nuomone, pats savaime yra stiprus priminimas,
kad gamtosauginių problemų priežastys ir pasekmės dažnai peržengia
atskirų valstybių sienas. Tuo pačiu šių problemų sprendimai turi
būti išreikšti solidarumo veiksmais, kurie peržengtų politinius
pasidalijimus ir siaurus pramoninius interesus.
Krikščionys taip pat turi vieningai prisiimti atsakomybę, kad nebūtų
pažeistas Dievo planas, ir tai turi vesti prie kuo platesnio ekumeninio
bei tarpreliginio bendradarbiavimo, Ekologinių iššūkių sprendimas
reikalauja daugiau nei tik teisingų ekonominių ir technologinių
sprendimų, nurodo popiežius Jonas Paulius II. Tai reikalauja
vidinio širdies pakeitimo, kuris veda į atsisakymą tokių vartojimo
ir gamybos būdų, kurie pažeidžia aplinkos pusiausvyrą. Tai reikalauja
etiško elgesio, kuris gerbia visuotinio solidarumo, socialinio teisingumo
ir atsakomybės principus.
Efektyvūs pokyčiai aplinkosaugoje
sietini su pasirengimu aukai
Anksčiau Konstantinopolio patriarchas
Baltramiejus I, kuris tradiciškai laikomas primus inter pares
(pirmasis tarp lygių) tarp kitų nacionalinių stačiatikių dvasinių
vadovų, yra surengęs kasmečius ekologinius simpoziumus laivuose,
kurie keliavo Egėjo ir Juodąja jūromis, Dunojaus upe bei Adrijos
jūra. Pastaroji konferencija, vykusi 2002 metų birželį, susilaukė
ypatingo tarptautinės žiniasklaidos susidomėjimo, nes buvo užbaigta
Jono Pauliaus II ir Baltramiejaus I pasirašyta vadinamąja Venecijos
deklaracija, kurioje pabrėžiama visų krikščionių pareiga rūpintis
mus supančia aplinka.
Kalbėdamas Venecijoje užbaigiant simpoziumą, Konstantinopolio patriarchas
pabrėžė, kad, spręsdami aplinkosaugos problemas, krikščionys turi
vadovautis eucharistine ir asketine dvasia. Aiškindamas šias sąvokas
(graikų k. žodis eucharistia čia suprantamas ne kaip sakramentas,
bet tiesiogine prasme, kaip dėkojimas), Baltramiejus I priminė,
kad sukurtasis pasaulis nėra paprasčiausia nuosavybė, bet Dievo
Kūrėjo dovana. Todėl žmogus, kuris yra ne tik protinga ar socialinė
būtybė, bet ir eucharistinė būtybė, sugebanti būti dėkinga, turi
su aiškiu ir sąmoningu nusistatymu dėkoti Dievui už gautą nuostabią
dovaną. Be tokio dėkojimo mes nesame tikrai žmogiški, sakė patriarchas.
O dėl kitos sąvokos asketiškas, tai ją reikia suprasti ne tik kaip
pasninkavimą, vigilijas, griežtas praktikas, bet ir savęs suvaržymą
santykyje su aplinka. Reikia saikingai maitintis ir vartoti gamtos
išteklius, nes kiekvienas yra pašauktas aiškiai skirti tai, ko mes
norime, nuo to, kas mums tikrai reikalinga
Tik per tokį atsižadėjimą,
per tokį pasirengimą kartais sustoti ir pasakyti ne arba užteks
mes galime vėl atrasti savo vietą visatoje, aiškino Baltramiejus
I.
Nei individualistiniai aspektai, nei komercinės paskatos negali
būti aplinkosauginės etikos pagrindiniais kriterijais. Siekimas
įgyti kuo daugiau materialinių gėrybių negali pateisinti egoistinio
troškimo kontroliuoti pasaulio gamtinius resursus. Godumas ir gobšumas
padaro pasaulį drumzliną, visus dalykus paverčia dulkėmis ir pelenais.
Dosnumas ir nesavanaudiškumas padaro pasaulį skaidrų, visus dalykus
paverčia mylinčios bendrystės sakramentu bendrystės tarp žmonių
ir bendrystės žmonių su Dievu, sakė Baltramiejus I.
Toliau dėstydamas savo ekologines nuostatas Konstantinopolio patriarchas
pastebėjo, kad, esant dabartinio išsivystymo lygiui, pakanka mokslinės
ir technologinės informacijos apie ekologinės krizės priežastis.
Mes žinome ne tik ką reikia daryti, bet ir kaip tai padaryti. Tačiau,
nepaisant visos turimos informacijos, kol kas mažai yra padaryta,
konstatavo Baltramiejus I. Jo nuomone, vienintelis būdas peržengti
šį tragišką trūkį tarp teorijos ir praktikos, tarp idėjų ir realybės
yra auka.
Negali būti efektyvių pokyčių aplinkosaugos srityje, jeigu visuomenė
nebus pasirengusi tikrai nesavanaudiškai aukai, kad ir kokia radikali
bei brangiai kainuojanti ji būtų. Jeigu nieko neaukosime, nieko
ir nepasieksime, pabrėžė Stačiatikių Bažnyčios vadovas. Ši nuostata
liečia visus, tačiau, žinoma, iš turtingų žmonių ir tautų laukiama
didesnės aukos. Be to, auka pirmiausia yra ne ekonominis, bet dvasinis
aspektas, nes reali ekologinė krizė glūdi ne išorinėje aplinkoje,
ne ekosistemoje, bet žmogaus viduje, jo širdyje, nes ją pagimdęs
savanaudiškumas yra nuodėmės pasekmė.
Mūsų santykių su supančia aplinka nuodėmės šaknys glūdi perdėtame
susitelkime į save, klaidingoje vertybių hierarchijoje, kurią paveldėjome
be kritiško įvertinimo, aiškino Konstantinopolio patriarchas.
Todėl mums reikia iš naujo pamąstyti apie save, apie mūsų santykius
su pasauliu ir su Dievu. Be šio revoliucinio mentaliteto pakeitimo
visi mūsų aplinkosauginiai projektai, kad ir kokia gera būtų intencija,
liktų neefektyvūs. Mes tada užsiimtume tik simptomais, bet ne priežastimis.
Jis pripažino, jog kalbėti apie pasiaukojimą šiuolaikiniame pasaulyje
yra nemadinga ir nepopuliaru, nes daugelis žmonių tai supranta kaip
sunkiai pakeliamą praradimą, niūrius išgyvenimus. Už tokią neteisingą
sampratą yra atsakingos koncepcijos, kuriomis norima pateisinti
įsivyravusį gobšumą, besaikį materialinės gerovės ir malonumų siekimą,
piktnaudžiavimus ir aroganciją. Tačiau teisingai suprasta ne prievartinė,
bet savanoriška auka iš meilės Dievui ir žmonėms reiškia ne praradimą,
bet naudą. Kada aukojamės dėl kitų, dalijamės su jais savo gerove,
įgyjame tikrąjį gyvenimo apstumą ir kartu praturtiname visą pasaulį.
Šis principas turi būti taikomas ir aplinkosaugoje, jeigu norime
sustabdyti ekologinės degradacijos spiralę.
Moralinių vertybių ir ekologinio
sąmoningumo ryšys
Kaip tik šios degradacijos simptomus
popiežius Jonas Paulius II ir patriarchas Baltramiejus I su liūdesiu
pripažįsta 2002 m. birželio 11 d. Venecijoje paskelbtoje bendroje
ekologinėje deklaracijoje. Jie reiškia ypatingą susirūpinimą dėl
neigiamų pasekmių žmonijai ir visai kūrinijai, kurias sukėlė daugelio
gamtos resursų, tokių kaip vanduo, oras ir dirbama žemė, degradacija,
sąlygota ekonominės ir technologinės pažangos, kuri nekreipia dėmesio
į savo ribotumą.
Tačiau dar nevėlu padėtį ištaisyti. Dievo pasaulis turi neįtikėtiną
išganomąją galią, patvirtina Bažnyčių vadovai. Vienos kartos
laikotarpiu mes galime nukreipti planetą į saugią savo vaikų ateitį.
Tam reikia, kad krikščionys, kitų tikybų išpažinėjai ir visi geros
valios žmonės, ypač turintys įtakos visuomenės gyvenimui, vadovautųsi
tuo, ką Jonas Paulius II ir Baltramiejus I vadina santykių su aplinka
etikos kodeksu. Ši etika skatina tarpusavio priklausomybę ir pabrėžia
visuotinio solidarumo, socialinio teisingumo ir atsakomybės principus
įtvirtinant tikrąją gyvybės kultūrą.
Deklaracijoje pažymima, kad iki šiol neretai priimami sprendimai
ir veiksmai gamtinių resursų srityje vedė mus tolyn nuo to pasaulio,
koks turėtų būti, tolyn nuo Dievo nustatyto tikslo kūrinijai, nuo
visko, kas yra esminga sveikai planetai ir sveikam žmonių sambūviui.
Todėl reikalingas naujas požiūris ir nauja kultūra, kuri būtų grindžiama
žmogaus pirmaeiliškumu kūrinijoje ir įkvėpta jo etinio elgesio aplinkos
atžvilgiu, kuris atitiktų ryšį su Dievu ir su pačiu savimi.
Reikia aiškiai ir nuoširdžiai pripažinti, kad žmonija jaučia pareigą
kažką daryti, kad ateityje būtų geriau nei dabar yra. Mūsų vaikams
ir būsimoms kartoms yra skirta gyventi geresniame pasaulyje, pasaulyje,
laisvame nuo degradavimo, prievartos, kraujo praliejimo, pasaulyje,
kupiname dosnumo ir meilės, reiškia viltį Katalikų ir Stačiatikių
Bažnyčių vadovai. Jie pakvietė geriau suvokti maldos vertę ir prašyti
Dievo apšviesti žmones, kad jie suprastų savo pareigą gerbti ir
rūpestingai globoti kūriniją, nes krikščionys ir kitų tikybų išpažinėjai
turi suvaidinti svarbų vaidmenį skelbiant moralines vertybes ir
ugdant žmonėse ekologinį sąmoningumą, o tai yra atsakomybė prieš
pačius save, kitus ir kūriniją.
Abiejų Bažnyčių ganytojai nurodo, jog būtina aplinkosaugoje visiškai
ir konstruktyviai išnaudoti mokslo ir technologijos turimą potencialą.
Jie taip pat pripažįsta, kad mokslo pasiekimai visuomet turi būti
vertinami žmoguas orumo bei bendrojo gėrio šviesoje ir kiek jie
atitinka kūrinijos vidinius tikslus. Teisingai panaudojamas mokslas
gali padėti ištaisyti praeityje padarytas klaidas ir pakelti tiek
dvasinę, tiek materialinę gerovę dabarties ir ateities kartoms.
Meilė mūsų vaikams turi parodyti kelią, kuriuo turime eiti į ateitį,
pabrėžia popiežius Jonas Paulius II ir patriarchas Baltramiejus
I.
Pripažindami, jog gali būti įvairių nuomonių, kaip spręsti ekologines
problemas ir kaip gyventi šioje žemėje, Bažnyčių vadovai nesiekia
vengti kontroversijų, pasitikėdami žmogaus proto gebėjimais ir dialogo
galimybėmis ieškant sutarimo. Be to, pabrėžia, kad ekologinė krizė
yra tik vienas šiuolaikinį pasaulį apėmusios moralinės krizės aspektų.
Todėl reikalingas tikras atsivertimas Kristuje, kuris įgalintų
mus pakeisti mąstymo ir veiksmų būdą, o kartu ir konsumistinį gyvenimo
stilių, tai padėtų atstatyti pirminę darną pasaulyje.
Baltijos jūrai gelbėti reikalingas
visuomenės ir Bažnyčios bendradarbiavimas
Birželio 6 dieną Helsinkyje priėmusi
penktojo tarptautinio simpoziumo Religija, mokslas ir aplinka
dalyvius, aptarusius Baltijos jūros ekologines problemas, tuometinė
Suomijos premjerė Aneli Jatenmiaki pažymėjo, kad, norint išgelbėti
Baltijos jūrą ateities kartoms, yra reikalingas kuo aktyvesnis visų
pilietinės visuomenės veikėjų bendradarbiavimas. Bažnyčios, aplinkosaugos
aktyvistai, moksliniai ekspertai, vyriausybės turi savus veikimo
metodus ir priemones, kuriomis gali prisidėti prie vieno jautriausių
pasaulio vandens telkinių ekologinės apsaugos.
Baltijos jūra savo geografine padėtimi yra beveik kaip didžiulis
uždaras ežeras, kurio visas vanduo atsinaujina tik per 30 metų.
Teritorijose apie šią jūrą gyvena 85 milijonai žmonių. Jų intensyvus
žemės ūkis, pramonė, didieji pakrančių miestai ir išvystyta laivyba
generuoja teršalus, išsiliejančius į Baltiją. Konferencijoje atkreiptas
dėmesys į sparčiai augantį naftos transportavimą bei laivų katastrofų
riziką, nes išsiliejusi nafta galėtų sunaikinti ištisas žuvų ir
kitų vandens gyvūnų bei paukščių rūšis.
Neseniai JAV dienraštyje The New York Times paskelbtame straipsnyje
primenamas dar vienas ypatingas pavojus Baltijos jūrai: per pastaruosius
dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo pabaigos joje yra paskandinta
apie 300 tūkst. tonų karinės amunicijos, įskaitant 60 tūkst. tonų
toksinių medžiagų, tokių kaip arsenas, zarinas ir pan. Per šį laikotarpį
bombų ir kitų talpų, kuriose laikoma nuskandinta cheminė ginkluotė,
metalinė danga surūdijo ir vyksta nuolatinis cheminių medžiagų nutekėjimas
bei povandeninių srovių dėka išsisklaidymas po Baltijos jūros plotą.
Įvairūs sovietų, vokiečių, amerikiečių Baltijos jūroje nuskandinto
cheminio ginklo nukenksminimo projektai pavyzdžiui, padengimas
cemento sluoksniu kainuotų milijonus eurų.
Akivaizdu, kad Baltijos jūros ekologija reikalauja ne tik didelių
lėšų, bet ir ryžto, kantrybės bei visų regione gyvenančių tautų
bendros atsakomybės ir solidarumo. Ugdant bendrą ekologinį sąmoningumą,
kad būtų suvokta pusiausvyra tarp ekonominio augimo, gyvenimo kokybės
ir investicijų aplinkosaugai svarba, ypač reikšmingas yra Bažnyčių
vaidmuo ir jų bendros ekumeninės pastangos. (Baltijos regionui atstovauja
visos trys krikščionybės tradicijos: Lietuvoje ir Lenkijoje vyrauja
katalikybė, Rusijoje stačiatikybė, Skandinavijos šalyse protestantizmas,
todėl geros sąlygos ekumeniniam bendradarbiavimui.)
Krikščionybės paveldas yra labai stiprus Baltijos jūros regione.
Šis paveldas ir krikščioniškų vertybių poveikis Baltijos jūros regiono
piliečiams yra netgi atsparesnis nei pačios valstybinės struktūros,
pažymėjo A.Jatenmiaki. Be to, krikščioniškas mąstymas ir tradicijos
turi stiprų poveikį mūsų visų pasaulėžiūrai. Jos veikia mūsų, kaip
žmogiškųjų būtybių, santykius su aplinka ir kitais kūriniais. Todėl
krikščioniškos Bažnyčios turi atsakingai rūpintis, kad būtų išlaikytas
balansas tarp gamtos resursų naudojimo ir jų apsaugos.
Mindaugas BUIKA
© 2003 "XXI amžius"
|