| Santara-Šviesa
kalba apie atvirą visuomenę
 |
Šnekučiuojasi konferencijos
dalyviai. Dešinėje: prezidentas Valdas Adamkus ir buvęs jo
patarėjas Raimundas Mieželis |
 |
Konferencijos dalyviai gerai priėmė Leonido
Donskio pranešimą
Ričardo Šaknio nuotraukos
|
Prieš 50 metų išeivijoje susibūręs
lietuvių Santaros-Šviesos judėjimas birželio 26-29 dienomis pakvietė
į konferenciją, kuri Lietuvoje vyko jau dešimtą kartą. Pastaraisiais
metais Santaros-Šviesos bendrija aktyviausiai veikia Kaune, todėl
neatsitiktinai pirmąją konferencijos dieną jos dalyviai šį kartą
rinkosi į Laikinąją sostinę, Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos
fakulteto restauruotus rūmus, kuriuos prieškariu už savo pinigus
pastatė Tarnaičių zitiečių draugija. Kitas tris dienas konferencija
vyko Anykščiuose.
Laisvų žmonių organizacija be organizacijos, taip istorikas
ir politologas Antanas Kulakauskas įvardijo Santaros-Šviesos sambūrį,
kurio pagrindinis iniciatorius ir įkūrėjas JAV buvo Vytautas Kavolis.
Vienas Santaros-Šviesos steigėjų prieš 50 metų buvo ir kadenciją
baigęs prezidentas Valdas Adamkus, kuris, paprašytas atidaryti konferenciją,
VDU universiteto Didžiojoje auloje kalbėjo: Jau 50 metų prabėgo,
kai studentų būrelis ėmė svarstyti apie atviros visuomenės kūrimą.
Susibūrusi organizacija siekė sukurti tai, kas nėra įforminta jokios
ideologijos, kas netelpa į jokios partijos rėmus. Jos tikslas buvo
pristatyti ir puoselėti Lietuvos kultūrą, sudaryti sąlygas atvirai
laisvų žmonių minčių raiškai. Per 50 metų daug kas keitėsi, bet
Santaros-Šviesa išlaikė savo idealus, ji liko atviru diskusijos
forumu. Daug įvardytų vilčių išsipildė: turime laisvą Lietuvą, kuri
žengia demokratijos keliu. Šis kelias parodė, koks svarbus yra laisvo
žmogaus įsipareigojimas lietuvybei. Šiandien mūsų valstybės reikalai
tampa svarbiausiu Santara-Šviesos svarstymų objektu.
Vytauto Didžiojo universiteto rektorius profesorius Vytautas Kaminskas
džiaugėsi, kad konferencija vyksta universitete, mokslo ir kultūros
šventovėje, kuri parengė ir į pasaulį išleido iškiliausius Lietuvos
specialistus, kultūrininkus, žmones, kurie kartu su visais kūrė
Lietuvą. 1989 metais šio universiteto atkūrime dalyvavo ne vienas
išeivijos inteligentijos atstovas: profesorius Algirdas Avižienis,
Bronius Vaškelis ir kiti, kurie didžia dalimi prisidėjo prie to,
kad VDU būtų toks, kokį jį regime šiandien. Dar 1930 metais universitetas
pradėjo leisti mokslinį žurnalą Darbai ir dienos, kurį tuo metu
redagavo V.Mickevičius-Krėvė. Naują šių metų numerį, skirtą Lietuvos
diplomatijos istorijai, V.Kaminskas įteikė garbiausiam konferencijos
svečiui V.Adamkui.
Konferencijos dalyvius sveikino ir Kauno miesto meras Arvydas Garbaravičius,
gana taikliai pacitavęs žodžius, išreiškiančius Santaros-Šviesos
pagrindines idėjas: Žmogus turi remtis į tėviškės žemę, o akys
dairytis po visą pasaulį. Meras išreiškė viltį, kad ši nuostata
lydėtų Lietuvos politikus, kultūros veikėjus, visuomenininkus, kad
ji atsispindėtų naujos pilietinės visuomenės kūrime.
Pirmosios konferencijos dienos svarstymų leitmotyvu buvo pasirinkta
tema Lietuva tampa visuomene. Šią temą savo pranešimu Visuomenės
atsiradimai Lietuvoje pradėjo VDU profesorius istorikas Egidijus
Aleksandravičius. Anot jo, pastaraisiais metais pasaulyje visuomenės
tema tapo labai populiari. Ypač daug ir plačiai imta kalbėti apie
Vidurio Europos kraštus, kurie išsivadavo iš totalitarizmo jungo
ir dabar kuria naujas demokratines sistemas.
Visuomenė, istoriko teigimu, nesutampa su valstybės pastovumu, ji
tai atsiranda, tai vėl išnyksta, o svarbiausia jos ypatybė yra ta,
kad ji sukuria viešą, nonkonformistinę erdvę valdžios bei verslo
atžvilgiu ir daugiausia energijos semiasi iš viduriniosios klasės.
Pirmosios savaveiksmės viešosios organizacijos XVIII a. antroje
pusėje Lietuvoje buvo Masonų ložės, o 1805-1831 metais Europoje
ir Lietuvoje klestint imperatoriškiems universitetams, kuriuose
daugiausia mokėsi bajorų vaikai, steigėsi begalės įvairių draugijų:
medicinos, labdaros, spaudos, mokslo ir kt. Tai buvo savarankiškos,
sava iniciatyva kuriamos organizacijos, kurios atliko švietimo,
socialinių klausimų sprendimo misijas. 1863 metų sukilimas pakirto
bajoriškos inteligentijos šaknis ir visuomenės pakilimas smuko.
Uždraudus spaudą, lietuvybė brendo pogrindžio Aušroje, o ją grąžinus,
Lietuvoje vėl prasidėjo įvairių asociacijų, laikraščių, draugijų
kūrimasis. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu valstybei iškilo
naujas poreikis naudoti visuomenės energiją.
Anot E.Aleksandravičiaus, visuomenė pasižymi tuo, kad ji pati save
susiorganizuoja, o susiorganizuoti gali tik savarankiškas, individualumu
pasižymintis individas, savanoriškai įsipareigojęs sau ir kitiems.
Tuo tarpu sovietinės okupacijos laikotarpiu vyravo totalinis priklausymas
nuo valdžios, o visuomeninės organizacijos buvo steigiamos per prievartą.
Buvo ardomas visuomenės tinklas ir pasitikėjimas savimi, pasitikėjimas,
kad susibūrus į tam tikras asociacijas galima ką nors pakeisti.
Viename savo straipsnių V.Kavolis tokią situaciją įvardijo visuomenės
audinio irimu. Net pasipriešinimas komunizmui negalintis šio irimo
sustabdyti.
Kaip savo pranešime teigė istorikas, 1993 metais grįžęs į tėvynę
V.Kavolis pastebėjo, kad Lietuvoje nėra visuomenės. Sąjūdžio banga
jau buvo išblėsusi. Ką taip sakydamas V.Kavolis turėjo omeny? Ar
ne tai, kad Lietuvoje nėra savimi pasitikinčios, laisvanoriškos
ir moraliai įsipareigojusios visuomenės dalies, ar ne tai, kad mes
dar gyvename besikuriančioje, nuo praeities liekanų besivaduojančioje
visuomenėje? baigdamas savo pranešimą retorinį klausimą iškėlė
E.Aleksandravičius.
Retorinį klausimą, ar Lietuvoje nesama kultūros skurdo apraiškų,
savo pranešime Skurdo kultūra ir kultūros skurdas kėlė ir VDU
Filosofijos katedros vedėjas Leonidas Donskis. Remdamasis antropologo
Oskaro Liuiso bei V.Kavolio mintimis, L.Donskis apibūdino skurdo
kultūros bruožus. Anot jo, skurdo kultūra nebūtinai tarpsta neturtingose
šalyse. Skurdo kultūra, kaip tendencija, gali egzistuoti ir turtinguose
kraštuose. XIX amžiaus Anglijos publika susidūrė su Londono skurdu,
bet tai nebuvo vien tik skurdo kultūros apraiška. Išryškėjo kita
problema kultūros skurdas, tokios kultūros, kuri tapo nepajėgi
atsakyti į svarbiausius gyvenimo klausimus. Skurdi kultūra, pasak
filosofo, tai tokia kultūra, kurioje didžioji visuomenės dalis yra
izoliuota, neįsitraukusi į socialinį gyvenimą, kurioje vyrauja nepasitikėjimas
valdžia, cinizmas, netikėjimas asociatyvinėmis žmogaus galiomis,
kad jungiantis į tam tikras grupes galima kažką pakeisti.
Skurdo kultūrai, L.Donskio teigimu, didelių pasekmių turi netikėjimas
savo individualybe ir tikėjimas sąmokslo grupuotėmis. 1996 metais
rašydamas knygą apie moderniąją amoraliąją kultūrą, tai gerai suprato
V.Kavolis. Anot jo, amorali kultūra pasireiškia tuomet, kada iš
asmens savivokos pašalinama kaltės ir individualios bei kolektyvinės
atsakomybės sampratos. Tokiu atveju visuomenė tampa nepajėgi keisti
aplinką, tampa determinuota, netiki savo laisve ir galimybėmis.
Ji tampa mašina, kurioje viską lemia efektyvumas, ekspertizė ir
žinios. Tokioje visuomenėje manipuliacija tampa pagrindiniu bruožu.
Elitas valdo, o masės pasiduoda manipuliacijoms.
Anot L.Donskio, posovietiniuose kraštuose, sparčiai didėjant klasinei
diferenciacijai, iškilusios grupės labai greitai nutolo nuo visuomenės
bei susvetimėjo. Ši socialinio ryšio baimė ir fizinis savos visuomenės
nepažinimas sudarė palankią terpę plisti skurdo kultūrai ir Lietuvoje.
Tokioje kultūroje gyvenantys individai, nepajėgdami atsakyti į svarbiausius
gyvenimo klausimus, atsakymo yra priversti ieškoti žiniasklaidos
ir televizijos interpretacijų pinklėse, vadinamojoje popkultūroje.
Tuo tarpu moraliniai-vertybiniai klausimai lieka neišspręsti.
Su estams būdingu humoru šiek tiek žaismės į rimtus dalykus bandė
įvesti konferencijoje kalbėjęs Talino ir Helsinkio universitetų
profesorius Reinas Raudas. Jau pačioje jo pranešimo temoje Lietuva
tampa nuobodi atsispindėjo tam tikra intriga. Anot R.Raudo, Lietuva
šiandien perima tuos Estijos bruožus, kuriuos kritikuojant buvo
šaipomasi iš Estijos, o dabar patys estai iš to juokiasi. Lietuvos
politinėje sistemoje vis dar siekiama ne simbiozinės, grįstos augalo
principu, o sisteminės tvarkos, kurioje vyrauja efektyvumas, tikslumas,
sausas racionalumas ir, svarbiausia, atskirų elementų pergrupavimas
neįvedant nieko naujo. Neieškoma individualumo, skirtingumo, nenaudingo
vertybinio racionalumo. Profesoriaus teigimu, pati visuomenė, nutylėdama
savo individualumą, eina į nuobodulį. Kad taip neatsitiktų, kiekvienas
atskirai turi atsakyti sau į šį klausimą.
Po pietų pertraukos konferencijos dalyvius E.Aleksandravičius pakvietė
į jo moderuojamą diskusiją, kurioje kolegas ir klausytojus ragino
pasvarstyti, kokia šiandien yra viešojo gyvenimo situacija, pilietinės
erdvės pavidalas ir kokia yra Santaros-Šviesos misija tiek Lietuvoje,
tiek už Atlanto. Zenono Rekašiaus teigimu, naujoji emigrantų banga
JAV nėra pasirengusi tęsti Santaros-Šviesos veiklą, tuo tarpu
Lietuvoje šis sambūris turi dideles perspektyvas. Visuomeninio gyvenimo
struktūros šiandien dar yra ideologizuotos. Geriausia, ką Santaros
organizacija galėtų padaryti, tai siekti deideologizacijos. Komunizmas
su šiandienos realybe nebeturi nieko bendra. Turime pamiršti komunizmą
ir visą sovietinę praeitį, - sakė Z.Rekašius.
Kultūrologas Darius Kuolys pastebėjo, kad Santaros organizacijoje
gimė ta kultūrinė erdvė, kuri geba atsakyti į gyvenimo klausimus.
50 metų kelti klausimai yra aktualūs ir šiandien. 1998 metais Prezidento
rinkimus laimėjo V.Adamkus Santaros-Šviesos lyderis. Tuometinėje
susiskaldžiusioje valdžios terpėje ir viešojoje retorikoje ėmė dominuoti
vertybinis diskursas. Ta retorika šiandien dar nėra galutinai prigijusi.
Mus supanti kultūra yra ciniška. Įtampa tarp elito ir šios skurdo
kultūros išlieka. Šiandien nebeliko ką deideologizuoti. Principai
šiandieninėje visuomenėje nelabai daug ką reiškia. Santara, kaip
minėjo Liūtas Mockūnas, yra pasmerkta autsaiderystei. Globalizacijos
sąlygomis ji negali dominuoti, bet gali išlikti įtampos vieta, kurioje
plėstųsi antiskurdo kultūros erdvė.
E.Aleksandravičiui paklausus, kokie Santara-Šviesos bruožai yra
reikšmingi šiandien, papildydami vienas kitą konferencijos dalyviai
sutiko, kad Santaros esmė diskusijų forumas, minčių pasikeitimas
kviečiant į dialogą ir kitaip mąstančius, deideologizacija. Santara
turinti išlaikyti įtakos visuomenėje zoną, turi išlikti kritiška,
atvira sau ir pasauliui, etinėms nuostatoms ir vertybėms. Anot Z.Rekašiaus,
Santaros-Šviesa Amerikoje susikūrė po kultūrinio liberalizmo ir
pilietinės visuomenės idėjų vėliava, tačiau liberalizmas Lietuvoje
yra visai kitaip suprantamas. Santaros uždavinys, anot jo, į liberalizmą
pažvelgti ne kaip į verslo ir pažiūrų laisvę, bet per pilietiškumo
ir atsakomybės prizmę.
Kiek kritiškesnis buvo Saulius Žukas. Ar tikrai Santaros tikslas
yra forumas?- klausė jis. Į Lietuvą santara įsiveržė su užsienio
politika ir tai buvo forumo didelis laimėjimas, ideologinis-politinis
iššūkis. Šiuo metu yra žinomos dvi ideologijos tai santariečiai
ir aidiečiai. Penkerius metus santariečiai sąlyginai turėjo valdžią
ir šis laikotarpis jiems nėra pats brandžiausias. Intelektualai
yra tie, kurie sugeba kalbėti visiems. O jei nesugebi keisti savo
diskurso, vadinasi nesi intelektualas, - diskusiją provokavo S.Žukas.
Kaip teigė L.Donskis, nelengva Santaros-Šviesos suvesti į vieną
teiginį. Jam Santara yra greičiau draugų būrys, sielų bendruomenė,
kultūrinis bei kavolinis literatų sąjūdis. Anot jo, negalima Santaros
suvesti vien į diskusijų klubą, nors tik čia jis išsklaidė mitą,
kad Lietuvoje negalima apie viską diskutuoti. Svarbiausia, žinoti,
apie ką diskutuoti, nes jei, anot Virginijaus Savukyno, neliksime
aktualūs tai išnyksime.
Lina KLUSAITĖ
© 2003 "XXI amžius"
|