| Be
akmens užantyje
Vytauto Čepliausko kūrybos vakaras
 |
Vytautas Čepliauskas |
Gražu yra gimti pačiame birželio
vidury, gražu paminėti jubiliejus, o dar gražiau, kai tie jubiliejai
santūriai nutylimi, sukviečiant artimiausius kolegas į kūrybos vakarą,
kuriame pristatomi tik ką sunokę kūrybos vaisiai. Atminties vartai
taip vadinosi Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus surengtas
ir Kauno menininkų namuose vykęs Vytauto Čepliausko kūrybos vakaras,
kuriame buvo kalbama ne tik apie netikėtą ir sėkmingą muziko posūkį
literatūron, bet skambėjo ir V.Čepliausko sukurtos dainos, kurias
atliko jo dukra pianistė Šviesė Čepliauskaitė ir dainininkė Vida
Miknevičiūtė, o vakaro kaltininko eiles skaitė aktorė Virginija
Kochanskytė.
Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininko Petro Palilionio
teigimu, muzikas, dirigentas, Juozo Naujalio gimnazijos pedagogas,
trijų harmonijos vadovėlių autorius, žurnalo Muzikos barai bendradarbis
į lietuvių literatūrą ne atėjo, o įsiveržė, kaip kažkada kun. Ričardas
Mikutavičius, nustebinęs visus poeto talentu. Savo kūrybinį kelią
pradėjęs poezijos rinkiniu Įklimpęs laikas, V.Čepliauskas netrukus
visus nustebino didelės apimties trijų romanų rinktine Ražienos.
Vakaro svečio, rašytojo Roberto Keturakio teigimu, natūralu, kad
V.Čepliauskas savo kūrybą pradėjo poezija. Anot jo, visi geri prozininkai
savo kūrybą pradeda paragavę poezijos duonos, išmokę telkti sakinį
poezijos darna, kuri prozinei raiškai suteikia laisvumo, emocionalumo
bei įtaigumo. Tokia yra V.Čepliausko romanų kalba. R.Keturakio žodžiais
tariant, trilogiją Ražienos lydėjo sėkmė, nes rašytojas dar turi
išsaugotą, nuo senų laikų paveldėtą absoliučią kalbos klausą, o
jo vaizduotė ne sentimentali, bet vyriškai santūri, įtikinanti,
kas yra iš tėvynės išplėšto žmogaus likimas. Trilogiją aš perskaičiau
net tris kartus. Jutau gyvą tėvynės alsavimą ir supratau, kas mus
visus sieja, kas yra tėvynė, jos ilgesys, išdavystė ir paniekinimas,
sakė R.Keturakis.
Toks romanų įtaigumas turbūt neatsitiktinis, nes ir pačiam rašytojui
vaikystėje teko patirti savo tėvų tremtį, kartu su jais dešimt metų
išgyventi nesvetingoje Irkutsko ir Krasnojarsko žemėje. Daug žmonių
yra patyrę tremties skaudulius, daug jų apie tai rašo savo atsiminimuose.
Tie atsiminimai yra vertingi, bet, profesorės N.Bukelienės teigimu,
retai kuri knyga turi ką nors bendra su tikrąja literatūra. Kai
man paskambino Vytautas ir paprašė perskaityti bei įvertinti jo
romaną, pagalvojau, kad jis bus labai prastas ir aš būsiu priversta
įskaudinti savo draugą. Bet kai perskaičiau, paskambinau jam ir
pasakiau: Žinai, Vytautai, tu rašytojas, sakė profesorė.
V.Čepliausko romanuose nerasime jokio pykčio, kaltinimų, užsigulėjusių
nuoskaudų ar sąskaitų suvedinėjimo, o tik bandymą suvokti žmogaus,
besistengiančio išsaugoti tai, kas jam šventa, likimą. Gal dėl to
tai ir yra tikroji literatūra? Kaip sakė pats autorius, jis niekada
nesinešiojo akmens užantyje ir buvo dėkingas visiems žmonėms, kuriuos
tik sutikdavo savo kelyje. Kaip kažkada rašiau viename savo eilėraštyje,
aš visuomet stengiausi šypsniu nuskaidrint pykčio gylį, sakė
jis.
Dirigento batutą iškeitęs į plunksną, V.Čepliauskas nenustojo domėtis
muzika, rašė įvairius straipsnius žurnalui Muzikos barai. Ypač
jį domino žymių kompozitorių, kitų iškilių menininkų biografijos
ir likimai. Realizuodamas šį savo pomėgį, Vytautas pasuko eseistikos
keliu. Taip gimė naujoji jo knyga Kitu kampu, į kurią autorius
sudėjo netipišką požiūrį į žymiausius pasaulio genijus: Šekspyrą,
Malerį, Mendelsoną, Mocartą, Čaikovskį, Debiusi ir kelis lietuvių
menininkus šviesaus atminimo Apolinarą Likerauską ir šių laikų
virtuozą Vilhelmą Čepinskį.
Anot R.Keturakio, faktus šiai knygai autorius rinko su didele meile
ir atsakomybe, plačiai ir išsamiai juos nagrinėdamas, naudodamas
ne tik enciklopedines žinias, bet ir išlikusius amžininkų liudijimus,
legendas, įvairių monografijų tyrinėjimus. Stebina rašytojo mokėjimas
visas šias žinias sudėti į visumą taip, kad muzikos pasaulio galiūnai
atrodytų tarsi gyvi, sakė jis.
Nė vienas minėtų asmenybių nueitas kelias nebuvo lengvas, visi iškilūs
žmonės daug ir sunkiai dirbo, buvo pasmerkti siekti savo tikslo.
Savojo siekia ir V.Čepliauskas. Jau daug vartų praeita: vaikystės,
tremties, muzikos, poezijos, prozos. Bet menininko širdis dar nerimsta,
dar kupina kūrybinių planų ir polėkių. Ne veltui jo mėgstamiausios
eilutės Ką atmeni ir ko neatmeni, dainuok, širdie, gyvenimą.
Lina KLUSAITĖ
Kaunas
© 2003 "XXI amžius"
|