Ateitininkija
idealo ir tikrovės sandūroje
|
Dr. Daiva Kuzmickaitė
Ričardo Šaknio nuotrauka
|
Ateitininkų federacija katalikiška
jaunimo ugdymo organizacija įkurta 1911 metais. Tais metais Pranas
Dovydaitis savo straipsnyje Trys pamatiniai klausimai tuomečiams
inteligentams ir studentams, besimėgaujantiems madingomis nihilizmo
ir ateizmo idėjomis, iškėlė šūkį: Išdrįsti būti kitokiais. Šis
šūkis, subūręs draugėn mažą studentų būrelį, ilgainiui tapo dvasine
ideologija ir pagimdė idėjinį sąjūdį, kuris prieškario Lietuvoje
išaugo į stiprią visuomeninę bei kultūrinę srovę, palikusią ženklų
pėdsaką tuometės Lietuvos gyvenime. Ką šiandien šis šūkis reiškia
ateitininkams ir ką postmodernistinėje visuomenėje reiškia būti
kitokiais?
Neseniai vykusiame Ateitininkų federacijos kongrese prelegentai
savo temas siejo su P.Dovydaičio suformuluotais pamatiniais klausimais:
Kuo mes save vadiname ir kodėl? Ką mes matome aplink save?. Tai
klausimai, be kurių neįmanoma tiek atskiro žmogaus, tiek organizacijos
prasminga egzistencija. Anot pranešimą skaičiusios dr. Daivos Kuzmickaitės,
vardas yra labai svarbus, nes jis nusako tiek asmens, tiek organizacijos
savęs apibūdinimą, kitaip tariant, identitetą ir integralumą bei
žmogiškosios egzistencijos esmę. Žmogaus egzistencijos pagrindinis
bruožas kad ji yra įpareigojanti, įpareigojanti veikti aplinkoje,
kurioje gyvename su kitais. Todėl klausimas: Ką mes matome aplink
save? visada siejasi su klausimu: Kokie mūsų santykiai su kitais,
su jų pažiūromis bei propaguojamomis vertybėmis?.
Ateitininkai, kaip ir bet kuri kita organizacija, savo tapatybę
kuria tik sąveikoje su visuomene, o joje išlikti stipriam galima
tik turint savo ideologiją orientacinę vertybių sistemą, kuri
ir apsprendžia asmens ar organizacijos vardą, tai yra tapatybę.
Ateitininkai savo vardą ir identitetą nusako žodžiu Ateitis, o
tai reiškia, kad jiems ne vis vien, kas bus su mumis rytoj, ne vis
vien, koks bus mūsų visuomenės likimas ir į kurią pusę ji keisis
gerąją ar blogąją. Kaip savo pranešime sakė Emilija Pundziūtė,
mes analizuojame visuomenės kitimo procesą ne tam, kad pasigrožėtumėme
peizažu, bet tam, kad atrastume savo aplinkos skaudulius ir ieškotume
būdų jiems išspręsti, tam, kad stengtumėmės daryti įtaką visuomenės
kitimui. O kaip gali daryti įtaką nebūdamas įtakingas? Tačiau,
norėdamas būti įtakingas, pirmiausia turi būti aktualus. Štai čia
ir iškyla pagrindinė ateitininkų problema ir uždavinys.
Dr. D.Kuzmickaitė pateikė pavyzdį, kaip vienas berniukas ateitininkus
pavadino ateivių sekta. Anot jos, ateivis visada atpažįstamas
kaip kitoks, svetimas, bet tuo pačiu jis traukia savo kitoniškumu,
jo pasigendama ir ieškoma. Ateitininkų kitoniškumas tai sekimas
Kristumi, buvimas Jo mokiniu. Visa tai dieviškojo matmens ir šventumo
įtvirtinimas tiek savyje, tiek supančioje aplinkoje. Mūsų kitoniškumas
tai žmogiškosios pilnatvės arba šventumo siekis, kaip prigimtinė
ir trokštamiausia žmogaus savybė, nenumaldomai traukia aplinkinius.
Šiuo požiūriu ateitininkai nežada tapti neaktualūs pasauliui,
mano dr. D.Kuzmickaitė.
Tačiau pasaulį valdo įtakingoji mažuma, kuri vis dažniau pamiršta
krikščioniško gyvenimo principus. Komercinė žiniasklaida, idealus
pamynusi trumparegė politika, šou verslas tai vis įtakingosios
jėgos, kurios XXI amžiaus postmodernistinę visuomenę atvedė prie
moralinių vertybių kracho. Visa tai regime ir Lietuvoje. P.Dovydaitis
dar 1911 metais įspėjo, kad nėra nieko blogiau už tautą, nutolusią
nuo Dievo. Tai tokia nelaimė, kuriai negali lygintis nei karas,
nei badas, nei maras, nei revoliucijos, sakė jis.
Kitas ateitininkų ideologas Stasys Šalkauskis teigė, kad mažuma,
turinti galimybę ir talentą veikti mases, pamažu perduoda joms savo
elgesio modelius, ir masės tampa į juos panašios. Daugelį amžių
toji mažuma buvo pranašai, filosofai, poetai, mokslininkai, švietėjai.
Anot E.Pundziūtės, šiandien būti tokia mažuma yra pašaukti ateitininkai,
jie pašaukti dalyvauti visuomenės kitimo procese, daryti jam įtaką
ir daryti ją taip, kad Kristus sugrįžtų į mūsų visuomenės centrą.
Ateitininkai, kaip teigė P.Dovydaitis, savo esme yra krikščionys
katalikai, regintys pasaulio negeroves ir siekiantys jas spręsti
visa atnaujinant Kristuje!. Žvelgiant ateitininkų akimis, pagrindinė
visuomenės problema yra Dievo nebuvimas ir neturėjimas tikėjimo
kaip tvirto egzistencijos pagrindo. Todėl šiandieninis ateitininkų
rūpestis žmogus be Dievo, lengvai perimantis abejotinas vertybes,
pasiduodantis įvairioms manipuliacijoms bei įtakoms.
Tai, ką šiandien ateitininkai regi aplink save, yra žmogaus be Dievo
pasaulis. Tad koks yra jų santykis su šioje sekuliarizuotoje tikrovėje
tarpstančia visuomene bei jos propaguojamomis vertybėmis? Šis klausimas
rūpi ne tik ateitininkams, kurie yra tos pačios visuomenės dalis,
bet ir kitiems sąmoningiems piliečiams, kurie supranta, kad jų gyvenimas
ir gerovė priklauso nuo visos visuomenės gerovės, nuo to, kaip ji
sugebės spręsti naujai iškylančius iššūkius.
Kaip savo pranešime teigė E.Pundziūtė, šiandien Lietuva susiduria
su dviejų tipų iššūkiais: vieni jų kyla iš visuomenės vidaus ir
yra paveikti sovietmečio demoralizacijos, kiti kyla iš išorės ir
yra veikiami prieštaringo bei perdėtai liberalizuoto Vakarų pasaulio.
Pirmuoju atveju susiduriama su idealizmo žlugimu, kūrybiškumo praradimu,
skepticizmu bei abejingumu viskam, kas vyksta aplinkui, pilietinio
dialogo bei solidarumo trūkumu. Antruoju atveju iškyla savo tautinės
tapatybės suderinimo su nauju Europos piliečio identitetu klausimas
bei naujų vertybių, kurių svarbiausios laisvė ir tolerancija,
klaidingas supratimas. Anot E.Pundziūtės, europiečiai taip stengiasi
gerbti žmogaus teises, kad kartais net persistengia. Oficialiai
tuoktis su tos pačios lyties atstovais, keisti lytį, pradėti vaiką
mėgintuvėlyje, įteisinti savižudybę, įvardijant tai gražiu žodžiu
eutanazija, tai vis žmogaus teisės, jo laisvės ir neteisingai
suprastos tolerancijos padariniai. Tolerancija pati savaime nėra
blogybė, bet ji turi turėti ribas. Anksčiau aprašytas jos supratimas
silpnina radikalizmą ir ideologinės kovos dvasią, be kurių visuomenė
praranda savo veržlumą, pasiduoda hedonizmui ir galiausiai nugrimzta
į nuobodulį.
Lietuva, žengdama eurointegracijos keliu, šiandien išgyvena kokybinę
savo gyvenimo kaitą, ji vis labiau atsiveria pasauliui ir stengiasi
nuo jo neatsilikti. Turbūt neatsitiktinai šiuometinis Ateitininkų
federacijos kongresas buvo pavadintas Atverkime langus. Tačiau,
atsiverdama socialinei ir ekonominei Europos kraštų pažangai, Lietuva
kartu atsiveria ir naujai kultūrai, politikai, naujiems gyvenimo
būdo bruožams, kurie neretai konfrontuoja su krikščioniškąja ateitininkų
savimone.
Kaip teigė dr. D.Kuzmickaitė, būti krikščionimi tai turėti Dievo
Karalystės savimonę. Tai reiškia būti ne vien tik optimistu ar tikrovės
kritiku. Dievo Karalystės savimonė visų pirma yra išreikšta idealo
turėjimu. Anot dr. D.Kuzmickaitės, ateitininkas yra pašauktas būti
vaizduotę žadinančiu poetu, kuris geba išgauti alternatyvią mintį
ir dėl to yra pajėgus atnaujinti pasaulį Kristuje, tai yra bendradarbiauti
su Dievu, kuriant Jo Karalystę žemėje. Kitaip tariant, ateitininkas
yra kritiškas optimistas su svajone, žmogus, kuris sugeba derinti
idealą ir tikrovę.
Ateitininkai į pasaulio tikrovę žvelgia su nuojauta, nešančia tikėjimą
bei viltį, ir tai yra jų stiprybė, jėga ir kartu kitoniškumas. Išdrįsti
būti kitokiais ir tuo pačiu būti atviriems pasaulio kitoniškumui
tai ateitininkų kelias, siekiant žmogaus ir visuomenės tobulumo.
Tačiau tai nereiškia, kad ateitininkai yra tobuli, šventi ir nekritikuotini.
Prieštaringa žmogiška prigimtis daro savo, bet tai tik dar labiau
stiprina asmeninę kiekvieno žmogaus atsakomybę.
E.Pundziūtė savo pranešimo pabaigoje kalbėjo: Savo gyvenime sutiksime
nusivylusį, abejingą, netikintį ir neturintį nieko šventa lietuvį,
ieškantį tik kuo patogesnio gyvenimo, nemąstantį ir į viską nusispjaunantį
jauną žmogų. Matysime vargšą, net savo sunkiu darbu negalintį užsidirbti
sau pragyvenimo, senuką. Matysime, kaip politikai mūsų akyse ima
kyšius ir tariasi su nusikalstamo pasaulio atstovais dėl Lietuvos
ateities. Matysime, kaip menininkai, dainininkai ir ištvirkusių
laidų vedėjai perša bedievišką gyvenimo filosofiją. Mes turime būti
tarp jų, kad juos sustabdytume, o kartais netgi turime būti vietoj
jų. Lietuvai reikia idealistų. Tų, kurie tikėtų, kad galima išspręsti
problemas, ir imtųsi tai daryti, tapdami ministrais, Seimo nariais,
mokytojais, kunigais.... Tik reikia pastangų save pažinti, suprasti,
kas esame ir ko atėjome.
E.Pundziūtės pranešimą spausdinsime viename artimiausių penktadienio
numerių.
Lina KLUSAITĖ
© 2003 "XXI amžius"
|